 |
| Vajc ir parapijos komanda Užupio gimnazijoje |
Jau antrus metus Vilniaus arkivyskupijos Jaunimo centras (toliau – Vajc) kartu su keliomis parapijomis vykdo projektą „Evangelizacija Vilniaus mokyklose“. Praėjusiais metais buvo lankomos šešios mokyklos: Žemynos, Gabijos gimnazijos bei Sietuvos vidurinė mokykla Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje, A. Kulviečio ir S. Stanevičiaus vidurinės mokyklos Kalvarijų parapijoje bei Pilaitės gimnazija Šv. Juozapo parapijoje. Šiais metais prie minėtų mokyklų sąrašo prisijungė ir Bernardinų parapijos Užupio gimnazija bei Pagirių gimnazija, priklausanti Vaidotų parapijai. Apie šio projekto ištakas, turinį ir ateities planus pasakojo Šarūnė Jasiūnaitė – Vajc darbuotoja, viena iš projekto vykdytojų.
Kada pradėjote evangelizaciją mokyklose, ir kas tai paskatino?
Iš tiesų tai labai sena idėja, pasiūlyta kardinolo A. J. Bačkio. 2006 metais jis paprašė, kad pradėtume lankyti Vilniaus mokyklas su evangelizacinėmis programomis. Tuomet dar su diakonu A. Toliatu pradėjome eiti į mokyklas dviese. Ėjome į tas klases, į kurias kvietė patys mokytojai. Buvome parengę dvi programas – vieną apie Šventąjį Raštą, kitą apie tai, kaip gyventi gailestingumu. Tai tęsėsi apie pusę metų, drįstu teigti, jog tai buvo dabar jau nuosekliai vykstančio evangelizacinio projekto Vilniaus mokyklose pirmosios užuomazgos .
Kitais metais Vajc'e buvo vykdomas kitas projektas su Vilniaus arkivyskupijos dekanatais, kur taip pat ieškojome, kaip mums organizuoti veiklą. Buvo idėja tuose dekanatuose sujungti mokyklų lankymą ir dirbti su jaunimu, kuris ateis į parapiją. Tada trejiems metams mokyklų lankymas su visa kita veikla persikėlė į užmiestį. Dirbome konkrečiuose miestuose: Druskininkuose, Švenčionyse, Ignalinoje, Lentvario miestelyje.
Kai baigėsi trejų metų užsibrėžta veikla už Vilniaus ribų, kardinolas vėl klausė: „Kada sugrįšit į Vilniaus mokyklas?“ Supratom, kad atėjo laikas rimtai apgalvoti mums skiriamą misiją paruošti nevienadienį veikimo planą. Tai buvo ilgas procesas: mąstėme, kvietėmės Vilniaus miesto kunigus iš didžiųjų parapijų pasitarti, bendravome su kolegomis iš Kauno, kurie turi nemažai patirties evangelizacijos veikloje. Vilniaus parapijų klebonų klausėme: ar galėtų pasiūlyti konkrečių mokyklų, tikybos mokytojų, ar jaunimas pasiruošęs mus priimti, ką mes patys galime pasiūlyti mokyklose? Vajc‘e tarpusavyje svarstėme: kas iš mūsų eis į mokyklas – kas nori, gali, sugeba. Svarstėme metus, dėliojome, o paskui kažkaip natūraliai Vajc'e įsidarbino žmonės, kurie tikrai turi tam reikalingos patirties: Kristina, kuri grįžo iš evangelizacinės mokyklos Romoje, Edvinas, grįžęs iš misijų Argentinoje. Šiandien džiaugiamės, kad galime dirbti trise.
2011 metų pabaigoje pradėjome keliauti į mokyklas, kurias atsirinkti padėjo parapijų kunigai. Norėjome, kad kartu su Vajc'o darbuotojais visada į pamokas ateitų kunigas arba diakonas. Parapijos įsipareigojo atsiųsti ir kunigą, keliausiantį su mumis, ir savanorį iš jaunimo grupelės. Taigi šią evangelizacinę misiją vykdo ne vien Vajc, bet bendradarbiaujama su konkrečiomis parapijomis. Mes nekviečiame jaunų žmonių pas save, norime, kad jie atsigręžtų į savo parapiją ir ten lankytųsi, todėl bendradarbiavimas būtinas.
 |
| Žemynos gimnazijoje |
Kaip suprantu, tai nėra vienkartinis apsilankymas mokyklose.
Esame užsibrėžę į tą pačią mokyklą, tas pačias klases, sugrįžti du kartus per metus. Pernai per mokslo metus taip ir padarėme – ėjome į šešias mokyklas, į visas klases nuo devintų iki dvyliktų. Šiemet prisidėjo dar dvi mokyklos, taigi lankome aštuonias.
Gal papasakotum plačiau apie programos turinį?
Programos tikslas evangelizacinis – skelbti Gerąją Naujieną – t. y. žmonėms papasakoti apie Dievą, leisti jiems rasti būdų, kaip atrasti asmeninį santykį su Juo. Kartais suprantame, kad visą pamoką tiesiogiai apie Dievą šnekėti negali. Prie Dievo atvedame, kalbėdami apie bendražmogiškas patirtis.
Pamokoms skirtas programas kūrėme patys – Kristina, Edvinas ir aš, bet klausėmės ir mokytojų, kurie žino, ko reikia mokiniams. Pačią pirmą programą pavadinome „Draugystė su Dievu“. Pamokos struktūra tokia: žaidimas, reikalingas klasės pajautimui, susipažinimui, po jo – filmukas, labiau nuteikiantis temai, tuomet – mokymas, kurį atlieka kunigas, ir liudijimas. Kunigo prašome, kad pasidalintų visų pirma kaip žmogus iš bendražmogiškos pusės. Pavyzdžiui, pirmajai temai apie draugystę – papasakoti paprastą savo patirtį ir tuomet pereiti prie klausimo: kodėl Dievas yra mano gyvenime kaip draugas, kodėl Jam atidaviau gyvenimą? Prie kalbėjimo apie Dievą pereiname palaipsniui. Prabilimas apie draugystę su Dievu yra pamokos kulminacija. Pabaigiame liudijimu – kai konkretus žmogus papasakoja savo patirtį. Kartais liudija jaunas žmogus iš parapijos, kartais mes patys, kartais kunigas.
Antroji tema buvo apie gyvenimo iššūkius, čia daugiausia dalijosi Edvinas, kuris grįžo iš misijų Argentinoje. Norėjome kalbėti apie tai, kaip aš galiu savo laiką įprasminti, jį dovanoti kitiems. Ir jeigu aš jį dovanoju, tarkime, vargšams – kodėl dovanoju, kas mane skatina tai daryti.
Šiais metais į mokyklas einame su trečia programa. Atsiliepėme į mokytojos prašymą kalbėti apie meilę, lytiškumą. Temą įvardijome „Menas mylėti“. Pamokose kalbame apie meilės rūšis, skirtumus. Kai jaunimo paklausi, ką jie galvoja apie meilę, dažniausias atsakymas – kad tai yra emocija, jausmas. Tai nėra klaidinga, bet norisi jų akiratį plėsti. Visada kalbame apie agapę. Meilė nėra vien jausmas, emocija, meilė skatina įsipareigoti, paisyti kito reikmių, pranokti save. Kalbame, kad aukščiausia meilė – kai gali mylėti taip, kaip Dievas myli žmogų tokį, koks jis yra. Ne už tai, ką jis duoda, ne už tai, kad jis patinka, bet už kažką daugiau. Tokia meilė atveria kelią net meilei savo priešams, kitokiems žmonėms nei aš pats, nebūtinai natūraliai priimtiniems.
Pavasarį, kai bus ketvirtoji programa, turėsime dovaną – atvažiuos dvidešimt Emanuelio bendruomenės narių iš Romos. Juos pasikvietė Kristina, kuri pati šią Emanuelio bendruomenės vadovaujamą mokyklą baigė. Ten mokosi jaunuolių iš įvairiausių šalių. Šiais metais ten mokosi du lietuvaičiai. Jie atvažiuos dviem savaitėms, kurių viena bus skirta evangelizacijai mokyklose.
 |
| Kun. Andrius Pilaitės gimnazijoje |
Kaip mokiniai jus priima? Kokia būna jų reakcija jums atėjus?
Be mažų išimčių, labai gerai. Svečiai jiems visada labai įdomūs. Po to ir mokytojos sako: „Aš jiems visus metus apie tą patį šneku, o jūs ateinat vieną kartą ir jus labiau išgirsta.“ Normalu, nes mes jauni žmonės, jiems nauji mūsų veidai. Labai gerai mus priima, jiems įdomu, mokytojai sakė, jog moksleiviai kartkartėmis pasiteirauja, kada sugrįšim.
Iš tos patirties, kurią jau sukaupėte lankydami mokyklas, – kokie klausimai jaunimui labiausiai rūpi?
Jų klausimai visada kyla iš temos, dažniausiai klausiama apie mūsų asmeninę patirtį: „O kaip ten jums?“ Visgi pamoka labai trumpas laikas – negali palikti daug laiko klausimams, nespėsi atskleisti temos, pasinersi į diskusijas, kurios nebūtinai padės pasiekti mūsų tikslą. Kaip minėjau anksčiau, mūsų tikslas nėra pasilikti vien tik pamokose, bet įtraukti juos į parapijas, pakviesti jaunų, ieškančių žmonių, norinčių kelti klausimus ne tame mokykliniame šurmulyje, kur galbūt drovu prie kitų, o į kitą terpę.
Po pirmo susitikimo, kai kalbėjome apie draugystę su Dievu, kvietėme jaunimą į parapijas, jaunimo grupeles. Bet niekas neatėjo. Viena vienuolė mane guodė: „Negalima norėti, kad jaunuoliai veiktų iškart, kaip mums atrodo teisinga.“ Reikia ateiti į mokyklą dėl jų pačių, būti su jais, jų terpėje, o visa kita įvyks savo laiku. Antrą kartą, kai kalbėjome apie iššūkius, pasiūlėme moksleiviams važiuoti kartu į Taizé vienuolyną Prancūzijoje. Surinkome keturiasdešimt penkis žmones į autobusą ir iškeliavome.
Tai buvo iššūkis ne tik jiems, bet ir mums. Daugybė paauglių, kurių nepažįsti, kurie nedaug žino apie Bažnyčią, religines patirtis ir pan. Reikėjo labai daug aiškinti apie tai, kur ir ko važiuojame, jog bus malda, vienuoliai, kad gyvensime kaime ir kitur nevažinėsime. Du mėnesius ruošėmės. Tie jaunuoliai nugludinti kaip auksas: nė vienas iš jų nekėlė problemų, gal dėl to, kad taip ilgai ruošėsi, laukė, norėjo, širdimi suprato, jog kelionė bus kitokia, ne turistinė. Jų nusiteikimas mus stebino Pamatėme, kad jie puikūs jauni žmonės, kurie gerbia kitus, atsiveria ir mums, ir Bažnyčiai, atskiria gėrį nuo blogio. Kai kurie iš jų draugauja su mumis ir šiandien. Jaunimu reikia pasitikėti, nesivadovauti stereotipais, kad jie gers, pabėgs, pridarys problemų.
Po trečio susitikimo, skirto kalbėti apie meilę, š. m. lapkričio 23–25 dienomis kviečiame jaunimą į seminarą su Ričardu Pagojumi. Jo metu jaunimui bus atsakyta į kylančius klausimus.
 |
| Kun. Mykolas A. Kulviečio vidurinėje mokykloje |
Koks įspūdis apie tai, kaip jaunimas supranta krikščionybę – kokios jų žinios, nusiteikimas, ar nesijaučia priešiškumo?
Sunku pasakyti, ką jie galvoja. Į širdis įlindę nebuvome. Bet klauso pagarbiai, vadinasi, nėra nusistatę priešiškai. Visgi, kai pakalbi asmeniškai, dažnai pastebi, kad tikėjimo dalykai jų galvose susipynę, tikėjimo tiesos labai teorinės, ne iki galo suprastos. Jie turi daug informacijos, tačiau ne iki galo supratę Tiesą. Per dešimt dienų, praleistų su jaunuoliais Taizé, pavyko nemažai diskutuoti, giliau paanalizuoti įvairias temas, susijusias su tikėjimu. Nors jie geranoriški ir turi žinių, tik keletas jų yra atradę asmeninį santykį su Dievu. Paklausus, ar yra kada nors gyvenime meldęsi, atsistoja visi, tačiau tai nėra jų kasdienybė.
Ir vis dėlto yra išimčių. Pavyzdžiui, Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje jaunimas lanko ruošimosi Sutvirtinimo sakramentui pamokas, „Alfa“ kursą. Viena iš jų, septyniolikmetė mergina, savo klasei, draugams per pamoką liudijo, kaip atrado santykį su Dievu. Žmogus liudijo savo bendraamžiams. Tai drąsu. Tie jauni žmonės, kurie yra atsivertę, mums didelis pastiprinimas evangelizacijų metu. Daug lengviau tose klasėse, kur yra bent vienas tikintysis. Jie kaip raugas, kuris padeda tešlai geriau iškilti.
Apie svajones, susijusias su šiuo projektu.
Svajonės keičiasi laikui bėgant. Pradžioje nori, kad jaunimas ateitų į parapijas. Neateina iš karto. Tuomet galvoji, kad tie jaunuoliai, kurie keliavo kartu į Prancūziją, lanko „Alfa“ kursą Vajc‘e, ar dalyvaus seminare apie Meilę, tiesiog nenustotų ieškoję, atsivertų po truputį ir kitoms patirtims, kurias siūlo Bažnyčia. Mūsų darbas – sėjėjo, nebūtinai patys nuimsime derlių. Gali norėti dalykų, svajoti, bet kai nematai rezultato, tenka pakeisti savo įsivaizdavimą. Mes matome tik mažus žiburėlius, kurie skatina nenuleisti rankų. Verta dvejus metus dirbti dėl kelių žmonių, kurių gyvenimai keičiasi, pražysta, visus stebina. Be to, nors ir neparagaujame savo darbo vaisių, nereiškia, kad jų nėra. Galbūt juos pamatys kiti, ne mes.
Taip pat labai džiugina ir toliau veikti skatina tikybos mokytojai, kunigai, diakonai, su kuriais artimiau susipažįstame bendradarbiaudami evangelizacijos metu. Per bendrą patirtį atsiranda draugiški ryšiai. Taip pat verta stengtis dėl jaunų žmonių iš parapijų, kurie savanoriauja, eina su mumis į mokyklas. Jie auga kaip misionieriai, tampa mūsų bičiuliais, bendražygiais. Jie nebepasilieka su savo baimėmis, bet jas pranoksta ir dovanoja save bendraamžiams tokius, kokie yra.
 |
| Savanoris Džiugas A. Kulviečio vidurinėje mokykloje |
Kalbėjosi Rosita Garškaitė