Vėlyvą lapkričio 5-osios popietę poezijos mėgėjai skubėjo į Kauno menininkų namus. Juose „Kūrybos valandoje“ vyko jubiliejinis poeto, vertėjo, fotografo Vlado Braziūno vakaras „Laiko pakrašty“.
Poetą kalbino artima jo draugė, aktorė Olita Dautartaitė. Vos tik renginiui prasidėjus, ji pristatė poetą kaip „iš Vilniaus, o šiaip – tai Lietuvos žmogus“. Klausimų tą vakarą skambėjo nedaug − svarbiausiu akcentu čia tapo autoriaus kūryba, deklamuojama ir jo paties, ir jį kalbinančios aktorės.
Paklaustas, kur pradžių pradžia, autorius atsakė: „Tenai pat, kur visų – kur gimę, augę. Oficiali vieta – Pasvalys. Iki mokyklos augau pas senelius – į Panevėžio pusę, Dagiliškių kaime. Ant Svalios upelio kranto. Ten, kur senelių sodyba. Ten būnant daugiausia ir kyla minčių imt ir parašyt. Iš ten eina mąstymas, žinios, patirtys.“ Dabar didžiausia sąsaja su Pasvalio kraštu – kapeliai. Giminė ten plati. Yra pusbrolių, pusseserių, dėdienė.
Nors poetas pristatytas ir kaip fotografas, jo darbų susitikime nebuvo. Tačiau jis papasakojo, kaip, iš kur jo gyvenime atsirado fotoaparatas: „Kai buvau vaikas, padovanojo krikšto tėvas, bet tada dar netraukė. Paauglys pats nusipirkau, nes tada žinojau, ką veiksiu gyvenime – būsiu ornitologas. Fotoaparatas pravertė universitete, kur tris kursus studijavau žurnalistiką.“ Poetas šypsosi: „Kad kurso draugai įskaitas gautų, juos visus galėjau apdalinti nuotraukomis.“ Vėliau teigia susipratęs, jog atėjo toks laikas, kai neįmanoma blaškytis į visas puses, ir fotoaparatą padėjo, bet šiame tūkstantmetyje vėl paėmęs į rankas ir „užsižaidęs“.
Besidomintieji autoriaus fotografijos darbais turėjo pastebėti, kokie vaizdai juose dominuoja. Taigi autorius aiškina, kodėl pasirinko būtent tokią fotografavimo kryptį: „Portretai dėl to, kad fotoaparatas visada su manimi. Negaliu sau leisti važinėti po įvairias vietas, fotografuoti rytus ar įvairius objektus. Pamatau gražią veido faktūrą, apšvietimą – taip ir gimsta portretai. Man yra lengviau negu daugumai fotografų, kurie portretuoja kitais būdais. Kiti turi apie mėnesį žmogų pratintis, kad šis nesijaustų nejaukiai, o aš „maluosi tarp savų“.
Dar viena vakaro tema – vertimai. Galbūt mažai kam žinoma, kad autorius verčia ne tik iš latvių, prancūzų, bet ir hebrajų kalbos į lietuvių. Autorius juokiasi, kad vertimai atsirado iš švelnaus jo būdo paprašytam atsakyti „ne“. Vienam padėjo, kitam – taip ir prasidėjo. Latvių kalbos pramoko – dirbo, klydo ir vėl dirbo, kol kalba tapo savesnė. Prancūzų kalbos mokėsi jau ir mokykloje, ir universitete. „Vieną eilėraštį esu išvertęs bulgariškai, bet tai dar nereiškia, kad moku tą kalbą“, – tikino poetas. Poetas vertėjas atskleidė vertimo taisyklę: „Norint versti, reikia mokėti tris kalbas – iš kurios verti, į kurią, bet svarbiausia – poezijos kalbą. Niekas nežino, kas tai, bet tai svarbiausia.“
Kaip tikino pats kūrėjas, jo eilėraščiai verčiami į maždaug 20 kalbų. Kai kas tiesiogiai, kai kas per kitas kalbas. Poetas teigė, kad geriau versti pažįstamo eiles, nes jauti žmogaus intonaciją: „Nemalonus jausmas, kai negirdi originalo skambesio.“
Pusantros valandos trukusio susitikimo metu skaityti eilėraščiai iš naujausios autoriaus knygos „Fontes Amoris“ (2012) („Meilės šaltiniai“). Skambėjo ir senesni, jau gerai žinomi, ir tokie kūriniai, kurie parašyti jau po knygos išleidimo, todėl dar nėra užėmę vietos jokioje knygoje. Nemažai kūrinių išgirsta iš eilėraščių knygos „Saula prė laidos“ (2008), parašytos aukštaičių šiaurės panevėžiškių tarme. Susitikimo metu skambėjo klarneto muzika, už kurią turime būti dėkingi Valdui Andriuškevičiui. Jo atliekamos melodijos puikiai derėjo jaukaus ir lyrinio vakaro fone bei leido geriau įsisąmoninti poeto ir aktorės deklamuojamus eilėraščius.
Vita Vinickytė