 |
Nors Lietuvos žiniasklaidoje pagausėjo straipsnių apie seksualinę prievartą vaikystėje, tačiau abejoju, ar kada pajudėję ledai šią temą mūsų šalyje išlaisvins iš visiško tabu. Glumina ir tai, kad seksualinė prievarta, deja, įdomi tiek, kiek informacija apie ją sužadina smalsumą, intriguoja, provokuoja ir didina žiniasklaidos reitingus. Žiniasklaidai tokie atvejai tampa tikromis aukso kasyklomis, žurnalistai gerai iš to pasipelno.
Tačiau šalyse, kur teko susidurti su seksualinės prievartos tarnybų darbu (Kanadoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje), šia tema rašantys žurnalistai privalo išmanyti šį klausimą, turi būti su tema susipažinę teoriškai, o pristatydami ją visuomenei turi paisyti leidinio reputacijos ir laikytis aukštų etikos standartų.
Nes seksualinės prievartos tema yra ypatinga. Visų pirma tuo, kad padaroma žala išlieka visą gyvenimą. Problemą turi spręsti teisininkai ir gydytojai (pediatrai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai), su žiniasklaida dirbdami drauge, kaip komanda.
Tokie nusikaltimai tiriami įstatymų numatyta tvarka. Tačiau problema ta, kad Lietuvoje dėl įvairiausių priežasčių vengiama kreiptis į institucijas ir specialistus. Vengiama apie tai kalbėti dėl gėdos ir baimės. Daug lemia ir tai, kad nusikaltėliai dažnai būna iš savų, artimųjų tarpo, kartais – priklauso visuomenėje žinomų žmonių sluoksniui, turinčiam alibi – nepriekaištingą reputaciją. Nesikreipiama ir todėl, jog nepasitikima teisėsauga, kad paprasčiausiai nežinoma, kur kreiptis. Taip pat ir dėl finansinių sunkumų, užkertančių kelią atlyginti advokatų paslaugas. Ir, žinoma, dėl didžiulės stigmos visuomenėje. Pagaliau dėl tinkamos, veiksmingos struktūros ir sistemos nebuvimo. Gydytojai veikia sau, teisėsauga – sau, žiniasklaida – sau. Nėra nubrėžtos nei atsakomybės, nei kompetencijos ribos.
Moksliniai tyrimai rodo, kad nemažai tvirkintų vaikų suaugę patys tampa vaikų tvirkintojais. Pirma – tokiu būdu jie iš dalies kompensuoja savo patirtą skriaudą. Antra, jie visada turi sunkumų išgyventi visaverčius kokybiškus lytinius santykius su normaliais partneriais, todėl lytiškai pasitenkinti dažniausiai gali tik perversijų (iškrypimų) būdu arba panaudodami prievartą prieš mažamečius vaikus. Patys savęs nevertindami, jie įgyja progą išgyventi valdžios jausmą, kad ir prieš silpnesnį, prievartaudami ne tik patenkina seksualinį poreikį, o dar pasitvirtina ir savivertę.
Apsaugoti savo vaikus galima tik vieninteliu būdu – juos prižiūrėti, rūpintis, mylėti, bendrauti. Pastebėti visus augančio vaiko emocinius bei fizinius pokyčius ir suvokti, kas iš tikrųjų vyksta. Skirti vaikui dėmesio, žinoti, su kuo vaikas bendrauja ir koks yra bendravimo turinys. Tai taikoma tėvams, globėjams, auklėtojams, mokytojams, visiems, kurie yra to kiekvieno ir vienintelio vaiko gyvenime. Būtinas šiais klausimais švietimas, tinkamas lytinis ugdymas. Ir, žinoma, reikia sukurti kompleksines profesionalios pagalbos priemones, struktūras, kurios yra Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos šalyse.
Pavyzdžiui, vaikiškame amžiuje atsiradę seksualinio elgesio elementai vaikui bendraujant su bendraamžiais turėtų kelti nerimą tėvams ar globėjams. Įtarimų turėtų kelti netikėtai atsiradęs vaiko agresyvumas, suaugusiųjų baimė. Išoriškai galima pastebėti, jei vaikui sunku vaikščioti ar sėdėti, tai turėtų kelti įtarimų dėl galimo seksualinio išnaudojimo. Na, o išlikę simptomai jau suaugusiajam yra susiję su problemomis, kurios iškyla dėl susiformavusios disocijuotos asmenybės, daugybės gynybinių mechanizmų ir galimos psichopatologijos.
Pedofilijos ir vaiko seksualinio išnaudojimo temos Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos psichiatrijos vadovėliuose nėra tapatinamos ir yra nagrinėjamos atskiruose skyriuose. Šios ligos turi savo apibūdinimą ir Amerikos psichiatrų asociacijos sudarytame klasifikacijos sąraše (Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas DSM /Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders). Yra interneto svetainių, kuriose pedofilija pristatoma ne kaip liga, bet kaip meilės vaikui fenomenas, ten svarstoma, ką reikėtų daryti, kad šis terminas būtų eliminuotas iš psichikos ligų klasifikacijos. Panašiai iš amerikietiškos ligų klasifikacijos 1973 metais buvo eliminuotas homoseksualumas, kuris Amerikoje pripažįstamas kaip norma, nors su tuo nesutinka daugybės kitų šalių psichiatrai.
Nemažai amerikiečių mokslininkų mano, kad dauguma homoseksualų turi daugiau ar mažiau psichinės sveikatos problemų, kildina jas iš patirtos seksualinės prievartos vaikystėje, asocialumo šeimoje, vaiko nepriežiūros, atstūmimo, fizinio smurto, žeminimo. Pavyzdžiui, dr. Reubenas Fine, Niujorko (JAV) psichoanalitikų rengimo centro direktorius, gana griežtai pasisako dėl galimybės homoseksualią lytinę orientaciją „atkeisti“ į heteroseksualią. Pasak jo, jeigu pacientas yra motyvuotas ir patenka pas gerą specialistą, tai jis turi galimybę atsisveikinti su homoseksualumu. Jis dar griežčiau pasisako dėl psichiatrų požiūrio į homoseksualus kaip negydytinus, aiškindamas, jog tokiu būdu iš paciento yra atimama galimybė pasirinkti lytinę orientaciją, ir svarsto apie gydytojo nekompetenciją ar nenorą padėti. Daug mokslinių tyrimų įrodo, kad dauguma homoseksualų buvo gimę heteroseksualais, tačiau jų lytinė orientacija buvo transformuota dėl vaikystėje patirtos seksualinės prievartos.
Kaip jau minėta, padaryta žala išlieka visą gyvenimą. Nukentėję asmenys yra psichopatologijos „nešiotojai“. Dėl nuolatinio emocijų nestabilumo tokie asmenys dažnai nesukuria sėkmingo asmeninio gyvenimo, susiduria su vidiniais sunkumais darydami karjerą, susiformuoja priklausomos asmenybės, būna nevisavertis ir nekokybiškas seksualinis gyvenimas. Jie taip pat linkę keisti partnerius, palikti šeimas, savo dvasines žaizdas kompensuoja alkoholiu, narkotikais, yra linkę į kraštutinumus, „adrenalino paieškas“ ar atsiribojimą nuo gyvenimo, yra vienišiai. Epizodiškai išgyvena ir aktyvios psichopatologijos intarpus, haliucinacijų epizodus. Tokie žmonės dažnai būna blogos nuotaikos, dirglūs, baugūs, o tai neretai maskuoja ar kompensuoja ekstravagantiška išvaizda, drabužiais, elgesiu, arogancija. Visada esti suicido ar homicido rizika. Seksualinę prievartą patyrę žmones turi fantazijų, kuriose savo skriaudėją žudo. Tačiau svarbu simptomus identifikuoti, o tam yra reikalingas tinkamas pasiruošimas.
Deja, bet Lietuvoje dėl stigmos ir sistemos nebuvimo sutinkame tik tuos pacientus, kurie išdrįsta kreiptis. Turėjau pacientų, kurie „pasveiko“, kai jų prievartautojai mirė. Tai liudija apie nešiotą didžiulį neapykantos užtaisą.
Terapija būna itin sunki ir sudėtinga, varginanti. Per psichoterapijos seansus yra prikeliama į pasąmonę nustumta patirtis, kuri skausmingai iškyla intensyvios interakcijos tarp gydytojo ir paciento metu. Išliejama daug agresijos, ašarų. Pacientai linkę prisirišti emociškai, gali tapti familiarūs, jiems sunku laikytis psichoterapijos nustatytų taisyklių.
Matau vienintelę galimybę padėti prievartą patyrusiems žmonėms – reikalinga struktūra, komandinis specialistų darbas, švietimas šia tema.
Kad galėčiau dirbti su nuo seksualinės prievartos vaikystėje nukentėjusiais pacientais Škotijoje, pirmiausia turėjau studijuoti (ir išlaikyti egzaminą) jų teisės aktus, atskiras kursas buvo ir apie vaiko apsaugą – pastarąją turi išklausyti visi Jungtinėje Karalystėje dirbantys visų specialybių gydytojai – tam, kad sugebėtų nustatyti vaiko seksualinį išnaudojimą, nusiųsti reikiamoms institucijoms. Ir tas vaikas nebūtinai būna atėjęs gydytis, nes kalbama apie bet kurį suaugusį pacientą, kurio aplinkoje yra vaikų. Tiesiog kiekvienas suaugusysis yra įstatymo įpareigotas vaiko seksualiai nenuskriausti, tad gydytojai turi mokėti pacientams užduoti tinkamus klausimus ir kvalifikuotai įvertinti atsakymus. Tai gydytojo atsakomybė. Manau, kad mūsų teisė bei socialinės tarnybos irgi turės pasukti šia linkme.
Ir tai tėra tik labai maža dalis žinotinų dalykų apie seksualinę prievartą vaikystėje ir labai maža – apie homoseksualumą.
Autorė yra Vilniaus m. psichikos sveikatos centro (Vasaros g. 5) psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė. Seksualinės prievartos vaikystėje pasekmių suaugusiame amžiuje kursą išklausė Harvardo universitete ( JAV)
Dvejus metus dirbo Jungtinėje Karalystėje (Anglijoje ir Škotijoje), moderuodama daugybę seksualinės prievartos atvejų, gydydama pacientus, bendradarbiaudama su jų advokatais, teisėjais, socialiniais darbuotojais ir visa pacientui dirbančia komanda.