Vasarai įpusėjus kalbėjomės ir dalinomės mintimis apie Lietuvos partijas, prezidento rinkimus bei euro ateitį su Europos Parlamento nare, Kovo 11-osios Akto signatare dr. Laima Andrikiene.
Aštuoneri metai Europos Parlamente – nemenkas laikas. Vilnius–Briuselis–Vilnius–Strasbūras – ir taip kas savaitę jau antrą penkerių metų kadenciją. Ar nesijaučiate svetima tarp savų ir sava tarp svetimų?
Geras posakis, teisingas. Taip, prabėgo aštuoneri darbo metai Europos Parlamente. Darbo dienos Briuselyje ir Strasbūre arba kur nors misijoje su Europos Parlamento delegacija, Vilniuje – tik savaitgaliai, didžiosios metų šventės ir vienas mėnuo vasarą. Nedaug laiko namams, Lietuvai. Nori nenori imi jaustis kitaip net tarp savų, kurie didžiąją laiko dalį praleidžia Lietuvoje. Kitaip tikriausiai ir negali būti. Tačiau nepriklausomai nuo to, kokius darbus man tektų dirbti, kokias pareigas eiti, Lietuva man buvo, yra ir visą likusį gyvenimą pasiliks visų svarbiausioji. Dėl visų mūsų valstybės pasiekimų džiūgausiu, o dėl nesėkmių skaudės labiausiai. Kitaip nebus.
Tiesa ir tai, kad Europos Parlamente turiu daug draugų. Aštuoneri darbo metai, kai su padėjėjais dirbome neskaičiuodami darbo valandų, savo padarė. Italai, ispanai, vokiečiai, rumunai, portugalai, latviai, estai, olandai, slovėnai – ko tik nėra tame būryje, kuriuos galiu vadinti draugais. O draugą, kaip žinote, nelaimėje pažinsi. Kai reikia, sulaukiu nemažos pagalbos, todėl kiekvieną savaitę noriai vykstu į Briuselį ar Strasbūrą. Tiesa, darbo savaitės pabaigoje lygiai taip pat noriai skubu į Lietuvą. Namai yra namai...
Matyt, nepabėgsime nuo euro temos. Štai liepos 29 d. Vokietijos laikraštyje „Bild am Sonntag“ paskelbti viešosios nuomonės tyrimo agentūros „Emnid“ apklausos rezultatai rodo, kad 51 proc. vokiečių įsitikinę, jog reikia atsisakyti euro ir tik 29 proc. respondentų teigė, jog šaliai atsisakyti euro nenaudinga. Ką tai sufleruoja Lietuvai? Kokios nuotaikos vyrauja euro atžvilgiu Europos Parlamente arba, paprastai kalbant, ką rimti žmonės apie tai šneka ne iš tribūnų?
Ką žmonės šneka ne iš tribūnų – ką aš žinau? Nejau manote, kad gurkšnodami kavą rimtas kalbas apie eurą „varinėjame“? Anaiptol! Tuo tarpu absoliučiai visi posėdžiai, vykstantys Europos Parlamente, yra niekas kitas, kaip kalbėjimas iš tribūnos. Vien mūsų frakcijoje narių yra beveik du kartus tiek, kiek Lietuvos Seimo narių, tai ką bekalbėtumei frakcijos posėdyje, turi prisiminti, kad tavęs klauso 27 valstybių atstovai, nors ir priklausantys tai pačiai politinei šeimai. Užsienio reikalų, Tarptautinės prekybos komitetai, Žmogaus teisių pakomitetis, kuriuose aš dirbu – jų posėdžiuose visada dalyvauja ne tik kelių dešimčių valstybių atstovai, bet ir nevyriausybinių organizacijų, Europos Komisijos, ES Tarybos atstovai, užsienio ambasadoriai ar ambasadų darbuotojai, negana to, dauguma posėdžių transliuojami tiesiogiai, juos galima stebėti internete. Taigi, bet kuris pasisakymas posėdžiuose yra ne tik kalbėjimas iš tribūnos, bet ir kalbėjimas visam pasauliui. Todėl kalbėdamas turi pasverti kiekvieną žodį, ir retas parlamentaras sau leidžia lengva ranka mėtytis vertinimais, kritika ar prognozėmis, ypatingai dėl euro ar euro zonos ateities. Vyraujančios nuotaikos yra aiškios: susirūpinimas, sprendimų ir efektyvaus veikimo būdų paieška. Žinoma, neišvengiame ir karštų ginčų, ypatingai frakcijoje, kur žurnalistai neįleidžiami, tačiau dalyvių gausa nepalieka jokių galimybių išlaikyti diskusijų konfidencialumą.
Europoje prognozių dėl euro ateities netrūksta. Vieni pranašauja eurui liūdną pabaigą ir sako, jog jam beliko gyventi ne daugiau kaip pusmetis. Kiti – atvirkščiai: tvirtina, kad euro atsisakymo kaina būtų daug aukštesnė nei ta, kurią dabar tenka mokėti siekiant eurą išsaugoti, todėl sprendimas tėra vienas: dėti visas pastangas ir finansiškai paremti su didelėmis problemomis susiduriančias euro zonos valstybes, tokias kaip Graikija, Ispanija, Italija, kiek anksčiau – Portugalija, Airija. Dar kiti tvirtina, kad euro zonai būtų geriau, jei Graikija pasitrauktų iš euro zonos ir tas pasitraukimas prasidėtų nedelsiant. Tai sumažintų spaudimą euro zonai, be to, būtų naudinga ir pačiai Graikijai.
Trumpai kalbant, turime ligonį, jo diagnozė aiški, gydymas vyksta, tačiau „daktarai“ vis dar nesutaria dėl to, kokie vaistai ligoniui padėtų pasveikti greičiausiai. Galimas dalykas, kad vaistai – ne patys geriausi, kiti net tvirtina, kad nuo tokio gydymo ligonis greitai kojas pakratys.
Jei žinočiau, ką reikia daryti, tikriausiai dabar būčiau kitoje vietoje.
Kita vertus, jei manote, kad ES lyderiai turi kokį nors planą „B“, tarsi kokį atsarginį „išėjimą“, tai turiu jus nuliūdinti: tokio plano nėra. Europos Komisijos prezidentas J. M. Barroso ne kartą yra pasakęs: nėra antro plano. Turime krizės įveikimo planą ir jį vykdome, jam skiriame visas jėgas ir resursus.
Lietuvoje artėja rinkimai į Seimą. Vėl atsiranda naujos politinės jėgos ir politikos srityje tvyro nerimastingas laukimas. Kaip vertinate dabartinį ir ateities politinių jėgų išsidėstymą?
Kalbate apie besikuriančias politines jėgas, bet toks mąstymas ar kalbėjimas tėra arba sąmoninga saviapgaulė (bandymas save įtikinti dėl to, ko nėra), arba tiesiog miražas. Žinote, kaip dykumoje nutinka ilgai keliaujantiems: nuo ėjimo pavargusiems ir ištroškusiems keliautojams ima rodytis, kad jie jau mato tolumoje oazę, kur galės atsigerti ir pailsėti, bet priėję tą vietą ir pamatę ją iš arti, suvokia, jog tai vis ta pati saulės išdeginta dykuma, o vaizdas, kurį tarėsi matą, tebuvo apgaulė, miražas.
Taip yra ir su tomis politinėmis partijomis, kurios viena po kitos registruojasi prieš Seimo rinkimus: Romanovo, Venckienės, Brazauskienės, Kuolio. Niekas neklausia ir nežino, kokia jų ideologija, kurioje politinio spektro pusėje jos būtų ar bus. Žinome tik jų vadų vardus, visa kita – migla, žmonės, kurių dauguma nei žino, nei pažįsta. Arba toks sambūris kitose partijose ir organizacijose nepritapusių ir, matyt, savo ambicijų nerealizavusių piliečių, kad jau dabar aišku: vos pradėjus dirbti (o ne vien spaudos konferencijose kalbėti) būtų kaip toje Krylovo pasakėčioje: „Štai kartą Gulbė, Lydeka, Vėžys / Vežimą kaupiną sumanė pavėžėti, / Ir greit jie įsikinkė visi trys! / Iš kailio nerias, o vežimas stovi vietoj! / Atrodo, krūvis jiems nebūtų per sunkus, / Bet Gulbė tiesia aukštumon sparnus, / Vėžys kažin kur atbulas ropoja, / O Lydeka į upę traukia atkakliai. / Kas kaltas čia, sunku išspręst greituoju, – / Tiktai vežimas ir dabar tenai.“
Taip ir čia: radikalūs kairieji susimetė vienon krūvon su kraštutiniais dešiniaisiais – kas gali patikėti, kad jie ilgai toje krūvoje bus ir dar sutartinai dirbs? Niekas ar koks labai naivus ir politikoje nepatyręs žmogus.
Pastebėsiu, kad apskritai labai sunku šiuos darinius vadinti politinėmis jėgomis ar tuo labiau – partijomis. Taip, Teisingumo ministerija jas registruoja pagal Politinių partijų įstatyme numatytus formalius kriterijus: steigėjų skaičius, steigiamasis suvažiavimas, partijos steigimo dokumentai ir pan. Tačiau visa savo esme ir turiniu tai yra niekas kitas, kaip interesų grupės, turinčios politinių tikslų – dalyvauti parlamento rinkimuose, įgyti valdžią ir priimti tai grupei (dažnai – vien jos lyderiui) reikalingus, svarbius sprendimus. Motyvas rastis tokiems dariniams – nepatenkintos ar užgautos ambicijos, noras suvesti senas verslo ar kitokias sąskaitas, apsaugoti taip vadinamą grupės lyderį nuo teisinio persekiojimo ir pan.
Teisybė, interesų grupės yra daug lankstesni, prie situacijos greičiau prisitaikantys dariniai nei politinės partijos. Interesų grupės greitai susiburia, taip pat greitai ir išsiskirsto. Išsiskirsto ir pasiekę tikslą, ir jo nepasiekę. Pirmu atveju – nes gavo, ko norėjo, ir nėra prasmės daugiau kartu būti: juk tie žmonės ir daugiau interesų turi, kuriuos jau su visai kitais partneriais lygiai taip pat bandys realizuoti. O nesėkmės atveju – dar aiškiau: ko kartu būti, jei nepasisekė pasiekti tikslo. Interesų grupės, kaip žinia, nesivargina ir dėl ideologijų, identiteto paieškų. Kas šiandien galėtų pasakyti, kokiai ideologijai atstovauja R. Pakso „Tvarka ir teisingumas“ arba V. Uspaskicho Darbo partija? Kas jie – kairieji, dešinieji, centristai? Europos Parlamente V. Uspaskichas įsirašė į liberalus, o R. Paksas – į Europos federalistus ir demokratus. O Lietuvoje kur jie, su kuo jie? Kokių reikės valdančiąją koaliciją formuojant, tokiais ir bus? Ir kokios politikos iš jų galima tikėtis – kas žino?
...Nežinau, kaip balsuos Lietuva spalio mėnesį. Dar kartą kibs ant to paties kabliuko, esą reikia naujų veidų, mums reikalingi žmonės, nesusitepę politika, valdžioje visi vagys ir t.t. Lips ant to paties grėblio dar kartą ir balsuos už nežinomus, bet daug žadančius, saldžiai „tepančius“? Rinks tuos, kurie moka tik kritikuoti, bet nemoka darbo dirbti? Ar vis dėlto prieš pildydami balsavimo biuletenį piliečiai sugebės maksimaliai objektyviai įvertinti situaciją ir rinks tokius, kurie sugeba veikti ir sudėtingose situacijose, turi gyvenimiško ir profesinio patyrimo, moka tvarkyti valstybės reikalus?
Aš Lietuvai linkėčiau padorios, nuosekliai įstatymų viršenybės ir visų lygybės prieš įstatymą principus gerbiančios ir tai įgyvendinančios, besąlygiškai ištikimos Lietuvai ir jos Tautai valdžios. Ir nenorėčiau joje matyti nei pažadukų, nei „šoumenų“, nei tokių, kuriems valdžia reikalinga jų asmeninėms problemoms pridengti ar išspręsti, ar tuo labiau – jų verslo ar kitokiems interesams apsaugoti ir ginti. Gerbiu verslininkus, bet nemėgstu verteivų, kuriems siekiant pelno visos priemonės yra priimtinos.
Lietuvos politinė, ekonominė situacija – kokia ji žvelgiant Jūsų akimis? Ar pajėgsime išvengti politinių krizių, kurios krečia kitas ES valstybes, kaip šios vasaros politinė krizė Rumunijoje?
Rumunijoje jaunas ir ambicingas premjeras metė pirštinę valstybės prezidentui Traianui Basescu. Beje, prezidento dukra Elena Basescu yra mano kolegė Europos Parlamente ir frakcijoje, su kuria gerai sutariame, paremiame viena kitą, kai to reikia.
Prezidentui T. Basescu parlamentas, kuriame daugumą turi pemjero šalininkai, pareiškė apkaltą, tačiau pagal Rumunijos įstatymus tam, kad apkalta įsigaliotų, jai turi pritarti ir tauta visaliaudiniame referendume. Referendumas, surengtas liepos 29 dieną, neįvyko, jame dalyvavo mažiau nei 50 proc. balso teisę turinčių piliečių. Premjeras, po neįvykusio referendumo dar bandęs aiškinti, kad prezidentas T. Basescu vis tiek prarado legitimumą, nes daugiau nei 85 proc. dalyvavusiųjų referendume pritarė apkaltai ir prezidento nušalinimui, vėliau, įsikišus ES vadovams, turėjo nusileisti: prezidentas T. Basescu lieka poste. Paties premjero renome lieka prastas: jis buvo apkaltintas nuplagijavęs daktarinę disertaciją ir, atrodo, bent jau mokslinis daktaro laipsnis iš jo gali būti atimtas.
Nauja krizė krečia ir Graikiją, kur prieš gerą mėnesį vyriausybei stojo vadovauti kitas mano buvęs kolega Europos Parlamente ir frakcijoje bei Biudžeto komitete Antonis Samaras. Graikijai vis dar nepavyksta įveikti krizės, o nedidelė dauguma, kuria parlamente gali remtis vyriausybė, yra tokia trapi, kad sunku priimti sprendimus, virš vyriausybės galvos kaip Damoklo kardas nuolat kabo atstatydinimo, nepasitikėjimo pareiškimo pavojus. Atmosferą kaitina ir visuomenės nuotaikos. Tokiomis sąlygomis ką nors nuveikti bet kuriai vyriausybei būtų nepaprastai sunkus uždavinys. Sizifo darbas teko mano buvusiam kolegai Antoniui Samaras, nepavydžiu jam.
Ar galimos tokios krizės Lietuvoje? Kodėl gi ne – viskas, kas žmogiška, mums nesvetima. Juk prezidento apkaltą jau turėjome, ir puikiai prisimename, kiek mūsų visuomenei tai kainavo. Po to – karininko V. Pociūno žūtis mįslingomis aplinkybėmis Baltarusijoje ir paskui sekęs, kelis metus užsitesęs Lietuvos specialiųjų tarnybų, VSD daužymas. Tarsi to būtų mažai – jau kelerius metus Lietuvą kaip drugys krečia dar viena istorija, iš vienos šeimos tragedijos virtusi Lietuvą perskėlusia drama, kurios pagrindiniu taikiniu tapo kitos Lietuvos valstybės institucijos, šiuo atveju – teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijos, Lietuvos teismai.
Matydami, kas vyksta Lietuvoje, tie, kurie nelinki mums gero, turėtų iš pasitenkinimo trinti rankomis.
Visoms padarytoms žaizdoms užgydyti prireiks laiko, kantrybės ir didelių pastangų, o atkurti sugriautą pasitikėjimą valstybės institucijomis – ypatingai sunkus darbas.
Ekonominė Lietuvos situacija yra stabili. Tas stabilumas mums taip pat daug kainavo: lietuviams teko susiveržti diržus, Vyriausybei – ne kartą ieškoti būdų sumažinti biudžeto išlaidas ir/ar padidinti jo pajamas, o Vyriausybės vadovo reitingai pastaruosius kelerius metus buvo stabiliai žemi. Tačiau Lietuva nebuvo linksniuojama tarp tų valstybių, kuriose padėtis yra bloga, Lietuvai neprireikė kreiptis paramos į ES ar Tarptautinį valiutos fondą (TVF).
Europos Parlamente girdėdama ir pati dalyvaudama svarstymuose, kas vyksta kitose šalyse ir kaip padėti joms išlipti iš finansinės „duobės“, galiu pasakyti, kad visos trys Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija – atrodo gerai, jų vyriausybės elgėsi apgalvotai, jos Briuselyje nurodomos pavyzdžiu tokioms šalims kaip didelių problemų turinti Ispanija, Italija, kai kurios kitos.
Negaliu nepaklausti, ką manote apie Vilniaus mero A. Zuoko pareiškimus, kad būtina ieškoti alternatyvos prezidentei D. Grybauskaitei? Ir tai, kad į šį pareiškimą pirmasis atsiliepė V. Ušackas...
Artūrui Zuokui bet koks dėmesys prieš Seimo rinkimus yra labai naudingas dalykas. Nuo vasaros karščių nuleipusi Lietuva išgirdusi Vilniaus mero raginimą sukluso lyg kas šalto vandens kibirą ant įkaitusios galvos būtų išpylęs: aha, matai, Zuokas jau kandidato į prezidentus ieško, jau tiems rinkimams pradės ruoštis. O tai viso labo tebuvo pono Zuoko bandymas priminti apie save, dar ir į menamo kandidato į prezidentus štabo vadus pasisiūlant.
Vienintelis, kuris šį pareiškimą išnaudojo taip pat siekdamas priminti apie save, buvo Vygaudas Ušackas. Žinoma, ir A. Mamontovo pareiškimas, ir „Lietuvos ryto“ televizijos pastangos palaikyti „A. Zuoko iniciatyvą“ buvo kiek juokingos, bet bent atostogų Lietuvoje nuobodulį prablaškė. Vis kokios nors bangelės, tegul ir vandens stiklinėje...
Visi supranta: Seimo rinkimai – vos po kelių mėnesių, juose dalyvausiantys politikai visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi į save atkreipti visuomenės dėmesį. Matysime, kaip po Seimo rinkimų išsidėstys politinės jėgos, kokia bus Seimo dauguma, Vyriausybės vadovas ir jos sudėtis. Manau, kad kitų metų pradžioje jau visiškai realu galvoti ir apie būsimus prezidento rinkimus. Neabejoju, kad, nepaisant aukštų valstybės vadovės reitingų, kandidatų bus. Kritikos bei kritikų ir dabar nestinga, o artėjant rinkimams jų tik daugės.
Lietuva – ne ta šalis, kurioje galėtų pritrūkti kandidatų į prezidentus. Ambicijų lietuviams niekada nestigo.
Ketinote dalyvauti praeituose Prezidento rinkimuose, bet vėliau nutarėte nekandidatuoti. Kas sąlygojo tokį sprendimą? Ar nepatyrėte spaudimo ir jei taip, įdomu būtų žinoti, iš kur jis sklido?
Taip, neslėpsiu, buvau raginama kandidatuoti į prezidentus. Tai prasidėjo, kai iki rinkimų dar buvo likę keleri metai. Kandidatuoti mane ragino žmonės, kurie buvo ir tebėra tikrai ne mažiau žinomi ir gerbiami Lietuvoje nei Andrius Mamontovas (juokiasi). Turėjau nemažai paramos iš verslininkų, akademinės bendruomenės, Tėvynės sąjungos skyrių. Kitas klausimas, ar tos paramos būtų pakakę rinkimus laimėti.
Rimtai svarsčiau gerbiamų žmonių pasiūlymus, ilgai vengiau galutinio atsakymo. Prisipažinsiu: man sunkiausia buvo įtikinti save, kad aukščiausios valstybinės valdžios kryžius – mano jėgoms ir mano pečiams, kad esu pakankamai stipri truktelėti Lietuvą pirmyn, kad mūsų valstybė per penkerius metus – prezidento kadenciją – atsidurtų kokybiškai aukštesniame lygyje. Modernios, šiuolaikiškos, atviros pasauliui Lietuvos viziją turėjau ir tebeturiu, tačiau to nepakanka. Ne mažiau svarbus yra pasitikėjimas savo jėgomis. Juk jei pats netikėsi savo jėgomis, nedegsi noru užimti tas aukštas pareigas, tai kaip įtikinsi kitus remti, dirbti kartu? Tuomet misija tampa neįmanoma.
Kita vertus, man atrodė savaime suprantama, jog tokia didelė partija kaip TS-LKD turi turėti savo kandidatą į šalies prezidentus. Juo turėtų tapti pirminius rinkimus partijoje laimėjęs TS-LKD narys arba tas, kuris sulauks maksimalaus partijos skyrių palaikymo. Tačiau partijos lyderiai jau turėjo pasirinkę nepartinę kandidatę, apie kurią sužinojome gerokai vėliau. Mano kolega Europos Parlamente V. Landsbergis negailėjo laiko mane įtikinėti – švelniai, net tėviškai, kad net nebandyčiau kandidatuoti. Savo darbą padarė ir partijos Politikos komitetas (pirmininkas – V. Landsbergis), kuris pasiūlė (ar paprašė – dabar jau neprisimenu tikslios pareiškimo formuluotės) V. Landsbergį asmeniškai dalyvauti rinkimuose. Neilgai trukus sulaukėme ir informacijos, kad iš tolimosios Indijos grįžęs V. Landsbergis pranešiąs apie savo paties kandidatavimą. Rungtis su V. Landsbergiu? Girdint iš partijos prezidiumo atsklindančius rūsčius perspėjimus, kad būsiu pašalinta iš partijos, jei kandidatuosiu?.. Žinoma, man tie grasinimai kėlė daugiau nuostabą ir liūdną šypseną nei baimę, kaip ir V. Landsbergio ėjimas va bank, siekiant išvalyti kovos lauką jo favoritei, kad jokie konkurentai nesutrukdytų jai užlipti į valdžios olimpą. Įvertinusi padėtį dešiniųjų stovykloje ir nenorėdama būti tuo žmogumi, kuris neva skaldo dešiniųjų vienybę, padariau pareiškimą, kad nekandidatuosiu.
Jei paklaustumėte, ar daugiau nei trejiems metams prabėgus nuo tų dienų gailiuosi dėl ano apsisprendimo, atsakymas būtų trumpas – ne, nesigailiu. Nors kartais visai kitokių sprendimų ir veiksmų laukiu iš valdžios vyrų ir moterų...
Vos nepamiršau pasiteirauti apie vasarą ir atostogas. Kokios jos? Ar yra laiko atsipūsti?
Nuo liepos vidurio esu Lietuvoje. Gal pavyks pasprukti prie kokios nors šiltos jūros bent porai savaitėlių. Ten, kur mėlyna kaip smaragdas jūra, baltas paplūdimio smėlis, palmės, saulė ir malonūs žmonės aplinkui.
O paskutinę rugpjūčio savaitę jau turiu būti Briuselyje, kur po vasaros pertraukos vėl prasidės posėdžiai Europos Parlamente.
Kalbėjosi Valdas Kilpys