Tik nesakykite, kad jūsų vaikas nemeluoja! Mums atrodo, kad visi vaikai pereina fantazijų, išsigalvojimų, melagystės takeliais. Pastarieji, reikia tikėtis, ilgai nenusidrieks. Apie melagystes ir visokias fantazijas pasakoja ir klasika tapusios J. Avyžiaus „Melagėlio pasakėlės".
1
Einu per lauką – ant kelio tabokinė. Atidarau. Joje kita, tik didesnė. Atidarau tą didesnę. Joje vėl kita, tik dar didesnė. Atidarau tą dar didesnę, joje skrynia, pilna gražiausio šilko rietimų! Iškėliau vieną rietimą, švykšt aukštyn, tasai išsivyniojo ir pasidarė gražiausias takas iki pat debesų. Aš tuo taku kabarai kabarai aukštyn į dangų. Žiūriu – ogi ant debesų karvės ganosi. Prie upelio guli piemuo, pasidėjęs po galva botagą, ir žvaigždes skaičiuoja.
– Meluoji!
Jei netiki, pats užlipk ir pamatysi.
2
Pavargau beeidamas, atsisėdau ant kupsto. Ogi žiūriu – dvi skruzdės prie smilgos pririštos. Pasikinkiau abidvi į skiedrą ir važiuoju atsilošęs kaip ponas. Priešais atpupena ežys. Vos vos pajuda. Mat kojytė sužeista. Pavežk iki namų, prašo. Įsiverčiau eželį į savo vežėčias, bildam toliau, net žemė dreba. Išgirdo vilkas. O buvo labai išalkęs ir mėgo arklieną. Kad puls iš krūmų! Kūliais persivertė per mano skruzdes, pokšt galva į pušį ir išsitiesė negyvas. Įsiverčiau į vežimą – nulupsime kailį, bus eželiui su ežiene pasitiesti prie lovos. Dundam toliau, net tiltas braška. Per vieną tokį belekiant triokšt! įlūžo, mūsų vežimas keberiokšt į upę. Oi, oi, kas tada dėjosi...
– Oi, oi, melagis...
Jei netiki, pats pasikinkyk dvi skruzdes į skiedrą ir pamatysi.
3
Turiu tokį botagėlį. Pliauškinu eidamas, ir viskas virsta tuo, kuo panoriu. Prie takelio kupstas, kur radau pririštas skruzdes. Drožiau per jį. Ogi gražiausia pilis bestovinti. Pasibalnojau vorą ir lapatai lapatai pro vartus į tą pilį. Pamatė sargybiniai, subėgo, kad apipuls iš visų pusių! Aš pliaukšt savo botagėliu. Voras beregint surezgė voratinklį. Švyst jį užpuolikams ant galvų, susėmiau visus kaip žuvis į tinklą, užsiverčiau ant pečių ir kilst pakilst, strykt pastrykt toliau. Prišuoliuojam prie durų. Užrakintos, devynios spynos pakabintos. Pliaukšt savo botagėliu per visas devynias. Atsidarė. O ten... Bet nebepasakosiu, nes vis tiek sakysi, meluoju.
– Ne! Ne! Sakyk, kaip buvo toliau.
Pavargo melagėlio botagėlis. Kitą kartą. Jeigu gražiai paprašysi, vėl papliauškėsiu, o jei barsies, vadisi melagiu, į kampą pastatysiu, ir tiek jį tematysi.
Mažųjų skaitiniai. – Kaunas, 1986. P.64