Ne vien būdamas Vilniaus arkivyskupu Jurgis Matulaitis susidūrė su tautine nesantaika tarp tuometinės Lietuvos gyventojų. Įtampa ir, anot Matulaičio, visuomenėje vyravę „prietarai“ prasiskverbė ir į jaunos marijonų vienuolijos gretas. Su skausmu ir ryžtu paliudyti tikrą Kristaus dvasią apie tai jis rašo vienam iš pirmųjų atnaujintos vienuolijos narių, savo bendražygiui kunigui Jonui Totoraičiui.
Laiškas rašytas 1913 m. sausio 8 d.
Jau senai rengiuosi su Tavim pasikalbėti apie tuos dalykus, kuriuos anuose laiškuose esi palietęs būtent: apie tautų santykius mūsų vienuolijoj. Ir man tas dalykas rūpėjo ir rūpi; dėl jo esu daug galvojęs ir pats vienas ir su kitais taręsis, daug esu ir meldęsis, kad Viešpats Dievas apšviestų, kad nepadarytume kokio klaidingo žingsnio, kad perdaug nepašlytume į vieną arba antrą pusę; ir dabar nesiliauju meldęsis.
Daug jau teko net ir nukentėti visokių priekaištų ir paskalų dėl to pat dalyko. Ir man pačiam ir kitiems mūsiškiams. Kai kada ir labai skaudu būdavo. Tikiuosi, kad Viešpats Dievas priims mūs tuos kryželius ir padės mums atitikti tikrą kelią; juk gerų norų mums netrūksta, o Dievas geriems norams laimina. Gerai, kad ir pats ėmei tą dalyką svarstyti.
Vienuolis turi būti antprigimtinio gyvenimo ir jo reikalų atstovas, tarnas, gynėjas, skelbėjas... Bažnyčia tai mūs motina. Jos kryžiai ir kentėjimai turi būti mūs skausmai ir peršuliai; jos reikalai mūs reikalai, jos vargai ir bėdos turi būti mūs sielvartai ir rūpesčiai, jos džiaugsmai ir linksmybės mūs džiaugsmai ... Mes turime darbuotis pirmiausiai Bažnyčiai, o jei prireiktų, ir mirti dėl jos. Ta viena baimė privalo mus imti, kad nieko nenuveikę Dievo garbei, Bažnyčiai, tai Dievo karalystei čia ant žemės, kaip šešėlis kartais nepraeitume per šį gyvenimą. (...)
Aš nei žodžių nesurandu išreikšti tai meilei, kurią ir pats norėčiau turėti mūsų brangiai motinai Bažnyčiai ir kitų širdysna ją įdiegti. Bažnyčia visuomet vienija po savo sparnu įvairių įvairiausias tautas ir dabar vienija ir globia. Man rodos, ir mūs vienuolijoj toji Kristaus ir Bažnyčios meilė įstengs suvienyti ir suderinti įvairių tautų žmones. Vietos platu, visi išsiteksime, darbo dirva didelė, visiems užteks, kad tik dirbti valiotume. Jei tik mes niekuomet nepamiršime, kad ne politikų varinėti, ne tautų teisti, nei į jų ginčus bei barnius kištis, nei jų santykių tvarkyti kuopon telkiamės, o tiktai darbuotis sielų išganymui, o tik tam, kad kur galėdami neštume Kristaus mokslą ir dvasią, tai labai mažai arba ir visai nebūtų mums progos dėl tautinių dalykų ginčytis ir vieniems kitais neužsiviežti.
Rusinai neapkenčia lenkų, lenkai vokiečių, prancūzai šnairomis žiūri į vokiečius, vokiečiai į vengrus ir t. t., o tik tų įvairių tautų žmonės stengia sugyventi ir drauge darbuotis Bažnyčiai toje pačioj vienuolijoj. Kaip tai jėzuitai, dominikonai, pranciškonai ir t. t. dėl to, kad juos vienija augštesni Kristaus ir Bažnyčios idealai. Net ir tada, kada tarp tautų kyla didžiausi ginčai, karai, kruvinos kovos, moka vienuoliai tarp savęs dermėje gyventi ir darbuotis. Kilus karui tarp vokiečių ir prancūzų, gailestingosios seserys vokietės ėjo slaugyti sužeistų kareivių vokiečių, o prancūzės prancūzų; jei pateko koks prancūzas vokiečių seserų globon, be abejo, ir jį ligino kuo geriausiai taip, kaip prancūzės slaugė sužeistus vokiečius. Lyginai prancūzai jėzuitai tarnavo prancūzams, o vokiečiai saviems.
Rašai, Brolau, kad dažnai moka žmonės, prisidengdami labai augštais ir šventais dalykais, vieni kitus skriausti, naudoti. Turi tiesos. Yra tai šlykščiausias, biauriausias idealo išniekinimas.
Taip pat ir mes galime vieni kitų neskriausdami darbuotis, nors ir kilo nesutikimai ir kova eina tarp lietuvių ir lenkų, tik reikia, kad nolat augštesni idealai mus vienytų ir suvieniję laikytų. Aš tikiu į idealų galybę.
Rašai, Brolau, kad dažnai moka žmonės, prisidengdami labai augštais ir šventais dalykais, vieni kitus skriausti, naudoti. Turi tiesos. Yra tai šlykščiausias, biauriausias idealo išniekinimas. Reikia to bijotis ir saugotis.
Bet dar dažniau atsitinka, kad žmonės dėl geidulių, dėl šios žemės daiktų ir reikalų, dėl to, kad kiti idealą iškreipę subiaurojo, išnaudojo, - išsižada visiškai idealo, meta jį mylėję ir jam tarnavę; čia yra dar didesnis pavojus, aš to dar labiau bijau...
Sutinku su Tavim, kad reikia visas mūs gyvenimas, kiek galint, su visomis jo smulkmenomis gerai nustatyti, suimti į tam tikras taisykles. Vienų idealų bent ilgesniam laikui neužtenka: jie gali, įkaitinę žmonių širdis, supinti jas vienybėn kokiam laikui, bet paprastai ilgainiui žmonių širdys ima stingti, dar reikia, kad jas ir įstatymų ryšiai suvaržę laikytų. Bet be idealų ir dvasios irgi niekuomet negalima apsieiti. Ir geriausi Įstatai nedaug padės jei idealai nešvies, dvasia sunyks, išseks.
(...) Reikia žiūrėti, kad ir Kristaus nurodytiems idealams mes nenusikalstume. Man matos, dėl to žmonės mums daro priekaištų, kad žiūri į vienuoliją vien tautų santykių žvilgsniu, o ne tikėjimo ir Bažnyčios dėsnių. Nors vienuolija yra in hoc mundo, bet ji neturi būti de hoc mundo: jos tikslai ir idealai augščiau siekia, ir darbo dirva kitoniška. Užtai kai dabar gana aštrus ginčas lenkų su lietuviais eina, užtai, kad daug žmonių į tą ginčą įniršusių yra, tai tūli ėmė manyti, kad ir mes norime į tuos ginčus kištis, kad sumanę esame kokias ten naujas unijas tverti ir t. t.
Kaip jiems tie tautiniai santykiai labiausiai rūpi, tai mano, kad ir visiems kitiems tik tie santykiai tegali rūpėti; rodos, nė galvoj jiems negali išsitekti ta mintis, kad gali būti tokių žmonių, kuriems ... nerūpi unijų ardymas nei tverimas, o tik rūpi visai kitas dalykas, būtent: bažnytinis darbas, Kristaus dvasios tose tautose žadinimas, palaikymas, kėlimas ir t. t. Toliau vėl reikia atminti su kuo mes vienijamės. Nuolat mums bado akis lenkais ir dargi lenkais tautininkais. Mes nesivienijame su lenkais, su tautininkais, o tik su katalikais, norinčiais Dievui ir Bažnyčiai tarnauti, vistiek ar jie lenkiškai, ar rusiškai, ar vokiškai kalba.
Visai sutinku su Tavim, kad kaip vokiečiai ir prancūzai, taip pat lietuviai, lenkai, baltgudžiai turi būti lygūs. Aš pats, žinoma, labiausiai myliu savo tautos žmones, lietuvius, ir visuomet troškau ir trokštu šiuo tuo saviems būti naudingas. Jokios ypatingos lenkų meilės nejaučiu: man tiek lenkas, tiek rusas, tiek vokietis, pasitaikius progai, visiems lygiai tarnauju ir prireikus taip pat meiliai kalbu rusiškai, vokiškai kaip ir lenkiškai. Mano širdžiai visi lygūs, o artimieji, tie, kuriuose daugiau matau Kristaus dvasios.
Seniau labai nepakęsdavau žydų; buvo laikas, kad nekęsdavau rusų ir lenkų. Bet Dievas apšvietė mane, supratau, kad tai nesutinka su Kristaus mokslu.
Seniau labai nepakęsdavau žydų; buvo laikas, kad nekęsdavau rusų ir lenkų. Bet Dievas apšvietė mane, suteikė tą malonę; supratau, kad tai nesutinka su Kristaus mokslu, kuris liepė mylėti kiekvieną artimą kaip patį save, kurs liepė net ir priešus mylėti, net už juos melstis ir jiems gera daryti. Nuo to laiko, dėkui Dievui, nusikračiau visokiais prietarais, neapykantomis; o patyrimas parodė man, kad visur, visur, visose tautose yra tikrai gerų žmonių, gerų pamaldžių katalikų, kurie nori Dievui tarnauti, su kuriais galima drauge darbuotis.
Suprantamas daiktas, kad ir vienuolijoj viskas turi būti teisybės pamatu paremta, reikia žiūrėti, kad nė vieni nebūtų skriaudžiami, kad visokių tautų žmonės galėtų lygiai gerai pas mus tarpti ir darbuotis. Bet ir be meilės neapsieisime ir negalime apsieiti. Manau čia tikrąją Kristaus meilę, o ne tą, kurią mini ..[.] Tiek mūsų gadynėje matome ir atskirų žmonių širdyse savimeilės, neapykantos, rūstybės, ir ištisų tautų, kad ir čia mane baimė ima, kad bent Vienuolijoj laikytumės Kristaus meilės, kad nenusižengtume Kristaus įsakymams ir idealams. "Iš to jus pažins, kad mano mokiniai esate, jei vieni kitus mylėsite.
Tos Kristaus vienybės mums nevalia išsižadėti. (...) Reikia, kad mes Vienuolijoj tarp savęs mylėtumės, kad ir atskirų tautų žmonės tikra Kristaus meile, kad ir į mus kiti žiūrėdami kaip į pirmuosius krikščionis šauktų: Žiūrėkite, kaip jie mylisi. Taigi mums reikia laikytis to dėsnio, kad mes ne su lenkais, ne su tautininkais vienijamės, o tik su visokių tautų katalikais; vienijamės gi Deivui ir Bažnyčiai tarnauti, nes visur mūs motina Bažnyčia yra sunkioj padėty.
Laiško ištrauka buvo publikuota marijonų parengtame leidinyje „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis Matulevicius. Užrašai“ (Londonas, 1953 m.)