„Pasaulis vis labiau miestėja. Tačiau čia pat, didmiesčių pakraščiuose, atgimsta kaimiška idilija“, – sako prieš mėnesį Vilniaus savivaldybėje pristatytos monografijos „Nuo urvinio būsto iki šiuolaikinio megalopolio“ autorius prof. Jurgis Vanagas. Knygoje, sulaukusioje žaibiško populiarumo, VGTU profesorius emeritas žaismingai pasakoja apie miestų raidos istoriją, tendencijas ir ateities miesto vizijas, apie pažangą statant būstus ir apie paradoksą, „kai ne viskas iš senos praeities pamiršta ar išmesta, kai daug kas kartkarčiais atgyja“.
Su kokiomis mintimis pradėjote rašyti šią monografiją?
Esu išėjęs į emeritūrą, laiko turėjau į valias, „ant pečiaus lipti“ nesinorėjo, buvo prisikaupę daug medžiagos, o šiuolaikinė technika labai palengvina kūrybą. Bet ne medžiagos gausa paskatino rašyti šią knygą. Kadangi turėjau ilgametę dėstytojavimo patirtį, man visą laiką atrodė, kad architektūrą studentams pristatome kaip smulkių akmenėlių mozaiką.
Vis ginčijamasi, ar urbanistika yra architektūra, ar tiesiog inžinerijos sritis. O urbanistika, kaip ir architektūra, juk yra mokslo ir meno visuma. Pažiūrėkime į istorinius miestus, kad ir į garsųjį Peterburgą arba Brazilijos sostinę Braziliją. Kur baigiasi architektūra ir kur prasideda technologija? Todėl mano knygos uždavinys – atskleisti tą nenutrūkstamą giją nuo būsto iki megalopolio, parodyti, kad architektūra ir urbanistika yra neatskiriamos.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Jurgis Vanagas |
Monografijoje aptariate įvairių laikų miestų formavimo koncepcijas. Jūsų nuomone, kokia pasaulyje šiandien ryškiausia urbanistinė tendencija?
Atgimsta kaimiškos idilijos poreikis. Pasaulis vis labiau miestėja. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, 2010 m. pasaulio miestuose ir kaimuose gyvenančių žmonių skaičius susilygino. Kuo didesnis miestas, tuo „mažesnis“ jame gyvenantis žmogus. Matyt, todėl, nepaisant neįtikėtinos pažangos statant būstus ir miestus, šiandieniame dangoraižių didmiestyje ilgimasi viduramžių auros, jaukaus žmonių bendravimo. Pavyzdžiui, Skandinavijoje renesansą išgyvena maža bendruomenė, projektuojami kotedžai, Bažnyčia, apie kurią spiečiasi klubinės patalpos, mažos parduotuvėlės, bendruomenės namai, mažos paslaugų įmonėlės. Taip atsinaujina kaimyniniai santykiai, „savo kiemo“ jausmas, žmones vėl pradeda vienyti geranoriškumas ir tolerancija, atsiranda vietos saviraiškai. Juk saviraiška yra ne tik stiklu ant kaimynų sienos išbraižyti savo vardą, bet ir groti kokiu nors muzikos instrumentu vietos bendruomenės orkestrėlyje...
Savo knygoje minite ir daug kam nežinomus faktus, pavyzdžiui, kaip VISI architekto prof. Kazio Šešelgio pasiūlytas miestų planavimo modelis tam tikra prasme nulėmė etninę Lietuvos sudėtį.
1964 m. „chruščiovinio atlydžio“ tarpsniu kiekvienai respublikai buvo šiek tiek leista kurti savo industrializacijos ir urbanizacijos schemą. Prof. K. Šešelgis buvo parašęs disertaciją apie vientisą apgyvendinimo sistemą, kurioje, atsižvelgdamas į Lietuvos miestų tinklą, nedidelius miestelius, pasiūlė visai kitokią negu kitose respublikose koncepciją – decentralizaciją. Sudarytoje Lietuvos suplanavimo schemoje buvo numatytas tolygus miestų tinklo plėtojimas, suteikiant prioritetą mažiems bei vidutinio dydžio miestams ir stabdant didžiausių krašto miestų – Vilniaus ir Kauno – augimą. Buvo suteiktas impulsas ugdyti kitus aštuonis regionų centrus – Alytų, Jurbarką, Klaipėdą, Marijampolę, Panevėžį, Plungę, Šiaulius, Uteną. Nauja ir toliau vystoma tradicinė pramonė tuose miestuose telkė nekvalifikuotą darbo jėgą iš apymiesčių, o specialistus jai rengė Lietuvos aukštosios mokyklos. Taip buvo labai apgalvotai pristabdyta masinė darbuotojų migracija iš Rytų. Tokia Lietuvos teritorijų planavimo specialistų ir profesoriaus Kazio Šešelgio politika mažų mažiausiai stebino Maskvos valdininkus. Mat daugelis kitų sąjunginių respublikų vadovų laikėsi priešingos politikos: stengtasi kaip įmanoma labiau ugdyti sostines. Buvo taisyklė, kad jei miestas nori turėti metro, jam privalu turėti milijoną gyventojų. Latviai buvo beveik pasiekę šį skaičių... Būtent todėl anuomet daugeliui sąjunginių respublikų gyventojų trys Baltijos valstybės asocijavosi su Latvija ir ypač Ryga.
Ateitis parodė, kad prof. K. Šešelgio pasiūlytas Lietuvos urbanizacijos kelias buvo ne tik tam metui racionalus sprendimas, bet ir toliaregiška strategija. Atgavus nepriklausomybę, Latvijoje gyveno 59 proc., Estijoje – 66 proc., tuo tarpu Lietuvoje – net 83,5 proc. vietinių gyventojų. Tikiu, kad kada nors lietuviai tikrai įvertins šį išmintingą istorinį prof. K. Šešelgio sprendimą.
Prisimenate ir kitus garsius tuometinius masinės statybos darbus, pavyzdžiui, Vilniaus Lazdynų gyvenamojo rajono projekto šlovę.
Lazdynų projekto ir realizacijos autoriai 1974 m. buvo apdovanoti tuo metu aukščiausia Lenino premija. Iki šio projekto tokius apdovanojimus yra gavę pompastiški, unikalūs architektūros ir meno kūriniai – memorialai, skulptūrinės kompozicijos, sukurtos tokių ano meto garsenybių, kaip L. Kerbelis, J. Vučetičius, N. Tomskis. O Lazdynai buvo pirmasis objektas, gavęs tokį aukštą apdovanojimą kaip eilinis gyvenamasis rajonas.
Kaip buvęs savotiškas Lazdynų metraštininkas, galiu pasakyti, kad šio projekto sėkmę nulėmė darnus architektų ir statybininkų darbas. Dar tiksliau sakant – architektai diktavo, statybininkai sutiko... Juk SSRS masinių būstų statybvietėse būdavo ir atvirkščiai – būsimo rajono projekte pirmiausia buvo išdėstoma statybinė bazė, parenkama vieta statybinių medžiagų sandėliavimui, išvedžiojamos trasos bokštinių kranų keliams, o ten, kur likdavo nepanaudoti lopiniai, leista numatyti vietas statomiems namams... Džiaugiuosi, kad mūsų architektai turėjo nepalyginamai geresnes sąlygas ir puikiai sutarė su statybininkais.
Tais laikais, kai jau buvo pastatyti Lazdynai, pamenu, sulaukėme svečių iš tuometinės Vakarų Vokietijos. Apžiūrėję šį rajoną, vokiečių projektuotojai padarė išvadą: „Gražu. Bet tokį gyvenamųjų namų rajoną galima pastatyti tik tada, kai žemė priklauso valstybei. Privačioje žemėje tai neįmanoma.“ Ir dabar suprantu, kad tai buvo auksiniai žodžiai. Graži teritorija, kalvota, apželdinta įtikino mūsų architektus ir statybininkus statyti net 15-os tipų namus, iš jų buvo ir tokių, kurie industriniu būdu niekur kitur nebuvo statomi – pakopiniai, statomi skersai šlaito, „atverstos knygos“ plano. Pasakojo, kad kai kažkurios kitos respublikos architektai paprašė Lazdynų projekto, atmintyje liko architekto Vytauto Čekanausko atsakymas: „Gerbiamieji, iš kur jūs gausite tokį reljefą?“ Jie patikino: „Supilsim tokį patį...“
Dėmesio knygoje skiriate ne tik renesanso, moderno miestų koncepcijai, bet ir „komunalkoms“, „chruščiovo“ stiliaus architektūrai. Netgi randate užtarimo žodį, nors paprastai architektai šį stilių linkę ignoruoti.
Kartais girdžiu pagrįstai kritiškų nuomonių, tačiau ką tuomet reikėjo daryti? 1940 m. Lietuvos miestuose gyveno 23 proc. šalies gyventojų, 1970-aisiais – jau 50 proc. Vadinasi, pokariu žmonių skaičius miestuose augo neįtikėtinai greitai. Vyko itin sparti industrializacija, reikėjo darbo jėgos iš kaimo, reikėjo ir masinių statybų. O juk„chruščiovkos“ ir buvo itin ekonomiški butai – minimalus aukštis, minimalus kambarių dydis, minimalios virtuvės, kuriose nebuvo vietos dviem šeimininkėms... Legendinė Eldaro Riazanovo komedija „Likimo ironija, arba po pirties“ yra tikrai realistiška ir puikiai atspindi šį stilių. Tas tipiškumas buvo pažįstamas iki skausmo – vienodi namai, vienodos durys, vienodi raktai. Ekonomiška gyvenamojo būsto aplinka pareikalavo ir kitų naujadarų – įprasti tapo pereinamieji kambariai, pradėta gaminti baldus mažagabaričiams butams, atsirado gulimosios sofos-lovos, tachtos su patalynės dėže, atsisakyta rašomojo stalo, paplito sekcija, kurioje telpa ir knygų lentynos, ir indauja, ir baras, ir atlenkiamas sekretero dangtis. Kadangi kambariai buvo itin maži, siūlyta statyti stalą ne kambario viduryje, o prie sienos, atsirado kilnojami toršerai, sieninės bra. Tie tipiniai būsto projektai buvo vienodi visur – nuo Karaliaučiaus iki Vladivostoko...
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| „Nuo urvinio būsto iki šiuolaikinio megalopolio“ |
Tačiau mūsų architektai ir tada sugebėjo diegti patobulinimų?
Galime šiandien pasidžiaugti, kad mūsų architektai išsikovojo leidimą šiek tiek modifikuoti kai kurias serijinių statinių detales. Pavyzdžiui, Klaipėdoje, pagal buvusią tradiciją buvo leista statyti naudoti raudoną mūrą namų fasaduose, Kaune, projektuojamame Kalniečių rajone, buvo leista didinti vestibiulius. Mūsų architektai, įvertinę, kad esame žemdirbių ir ūkiškai mąstančių žmonių tauta, sugebėjo Maskvos valdininkus įtikinti, kad gyvenamuosiuose namuose būtų įrengti rūsiai. Daugelyje kitų šalių to nebuvo. Nepatikėsite, Maskvos laiptinėse man teko matyti atitvarų, skirtų bulvių aruodams. Turėjome daug cemento (Akmenės cemento gamykla gamino kokybišką cementą), todėl lietuvių projektuotojai išsikovojo, kad visi šaligatviai, visos viešosios aikštės būtų išklotos ne asfaltu, o betono plytelėmis, nes, higienistų tvirtinimu, asfalte yra kancerogeninių medžiagų.
Knygoje yra paliesta ir dvimiesčio Vilnius–Kaunas tema. Ar ši idėja natūraliai augs pati?
Čia ne kabinetinis sprendimas, o savaiminis urbanistinis procesas. Bręsta ekonominiai branduoliai tarp šių miestų, kurie ateityje natūraliai susijungs, o tą jungtį sudarys gyvenviečių karoliukai su žaliomis zonomis, nedideliais traukos centrais. Teko girdėti, kad daug sklypų palei kelią Vilnius–Kaunas jau nupirkta, verslininkai turi gerą intuiciją ir žino, kad investicijos atsipirks.
Įžvelgiu ir kitas tendencijas, pavyzdžiui, madinga, kad turizmas, kultūriniai renginiai – plenerai, parodos, muzikos šventės, sporto varžybos būtų rengiamos bendrai - tiek sostinėje, tiek Kaune. Į Kauną galėtų persikelti Ūkio, Susisiekimo, Žemės ūkio ministerijos, kai kurie verslo centrai.
Atskiras argumentas dėl transporto: istorija rodo, kad miestai augo ten, kur kryžiavosi pagrindiniai kelių traktai. O juk pro Kauną driekiasi eina tarptautinis Via Baltica transporto koridorius, tokio pat rango magistralė Vilnius–Klaipėda, nuo čia prasideda atšaka į Karaliaučių, greitasis Europinės vėžės geležinkelis RailBaltica taip pat šliesis prie Kauno. Kauno Karmėlavos oro uoste gali leistis net Boeing’ai, ir Concorde’ai... Mano žiniomis, šiame oro uoste, pačiame atsakingiausiame nutūpimo ruože, pakilimo tako betono sluoksnis vietomis siekia net 5 metrus. Trūksta tik geresnės infrastruktūros, didelio ir modernaus terminalo, o ypač – labai greito ir patogaus susisiekimo su sostine sistemos. Kaunas taip pat - upių miestas. Mes visai neišnaudojame vandens transporto, kuris yra pats pigiausias, estetiškiausias, labiausiai siejasi su rekreacija. Daug kas dabar su nostalgija prisimena vien garsiąją „Raketą“, kuri nuostabia upės tėkme nuplukdydavo iš Kauno į Nidą... Pažvelkime kad ir į Vokietiją. Reino upė visada pilna su įvairių valstybių vėliavomis plaukiojančių baržų, keleivinių laivų, mažų restoranėlių ant vandens. Septynios iš 11-os Baltijos jūros regiono valstybių sostinės yra jūrų uostai. Ši jūra nuo seno – regiono valstybių ryšių, prekybos, bendradarbiavimo arealas. Štai kodėl visi jo valstybių centrai susispietę prie jūros. Žinoma, iš Klaipėdos mes nepadarysime sostinės, o iš Vilniaus jūros uosto, bet krašto „gravitacinio centro“ poslinkis jūros link, į Vakarus, į Kauną, būtų labai racionalus. Gyvenimas vis tiek darys savo – šie du miestai, Vilnius ir Kaunas, palaipsniui jungsis savaime.
Koks Jums asmeniškai gražiausias urbanistinis objektas Lietuvoje? Gimtieji Šančiai?
Urbanistiniu požiūriu brandžiausiu Lietuvoje ir man labiausiai patinkančiu darbu laikau Lazdynų rajono suplanavimo ir užstatymo projektą. Ir (ką ypač norėčiau pabrėžti) – jo įgyvendinimą. Turiu ir labai branginu skaidres, padarytas, kai rajonas dar buvo jaunas, šventiškai blizgėjo, kol namai dar nebuvo „apmusiję“, apšnerkšti, apraizgyti grotuotų ir įstiklintų lodžijų voratinkliais. Pagiriamuosius žodžius šiam tarptautinio masto kūrybiniam „perlui“ anuomet su bendraautoriais tariau dviejose brošiūrose, 1973 metų vasarą dideliame straipsnyje juos išspausdino „Literatūra ir menas“, vėliau ir kiti leidiniai rusų, latvių, estų, baltarusių, švedų, ispanų kalbomis...
Apie gimtuosius Šančius, deja, liko tik spalvinga priemiesčiui neprilygstama istorija ir romantiški jaunų dienų prisiminimai. Savo knygoje rašiau: „Iki graudulio nuolat regiu geriausius metus jau labai seniai atgyvenusius, kažkaip žemėn susmegusius, aptriušusius namelius, išvartytas tvoras, numintus ir išdaužytus šaligatvius (o daug kur jų išvis nėra), duobėtą gatvių asfaltą, „girtus“ betoninius stulpus su nukarusiais laidais. Laiko žymės – rėksmingų spalvų iškabos ir reklamos ant senų pastatų, paskubomis, „gabalais“ paremontuoti fasadai tik dar labiau paryškina gatvių išklotinių skurdą.“
Žinoma, beprasmiška tikėti, kad tie žodžiai būtų ką nors paveikę. Bet man, Šančių patriotui, labai džiugu, kad knygos trečiosios laidos pasirodymas lyg tyčia sutapo su čia niekad nematyto masto tvarkymo darbais.
Prieš ketverius metus parašėte didelio pasisekimo sulaukusią knygą apie Šančius. Dabar žaibiško populiarumo sulaukė ką tik pasirodžiusi Jūsų naujoji knyga. Kaip pavyksta pritraukti skaitytojus, niekada net nebuvusius Šančiuose ir nesidomėjusius urbanistų darbais?
Triskart išleisti „Šančiai“ jau pasotino paklausą. O „Urvų“ knygos pasirodymas irgi visiškai atsitiktinai supuolė su pirmąkart Lietuvoje švęsta Būsto diena. Knyga lyg ir pritiko tai progai: šventės pirmiena sutapo su knygynų „šviežiena“... Bijau, kad tai truks neilgai, netrukus prasidės ilgas atoslūgis. Pavadinimas, viršelis gal patrauks smalsuolius atsiversti ir pavartyti knygą, bet sunkmečiu ne visi ryšis atsiverti piniginę.
Edita Jučiūtė
Vilniaus Gedimino technikos universiteto informacija