Po kiekvienos sunkios dienos, Viešpatie, ar norėtum mums pasakyti, ką visa tai reiškia? Ar galėtum rasti bent vieną argumentą, kodėl tikėti? Tokiais žodžiais amerikietis, dainų kūrėjas ir atlikėjas Bruce‘as Springsteenas viename iš savo muzikos albumų bando nusakyti savo šalies skausmingą žmogišką ir socialinę būklę.
Jo žodžiai peržengia visas geografines ribas. Lygiai tas pats klausimas yra aktualus ir nūdienos Europos kultūroje. Jį tik dar labiau paaštrina ekonominė krizė bei daugelio patiriamas nesuvokimas to, ką išgyvena, ir prasmės buvimo galimybės.
Žinoma, tikintieji gali kalbėti apie tikėjimo krizes ir Dievo išstūmimą už kasdienybės ribų. Tačiau yra dar vienas, pirmesnis aspektas. Tai susiję su pačios prasmės perdavimo galimybe, su galimybe pasidalinti tikėjimu. Dėl mūsų miestuose vyraujančio socialinio pasiskirstymo žmonės menkai pasitiki vieni kitais. O šeima, kuri turėtų reikšti stabilų santykį tarp vyro ir moters, šiandien paprasčiausiai yra nenuspėjama ar net neįmanoma.
Taigi, kokiu visuotinai priimtu mąstymu, jausmu, tarpusavio pasitikėjimu ar lūkesčių pagrindu galime perduoti argumentus tikėti? Reikia pripažinti, kad jei ir daugeliui horizontas yra nematomas, tačiau jis nėra užvertas, jis yra atviras ir laukia įtikinamo atsakymo. Atsakymo, kuris galėtų prisiimti visų mūsų neišpirktų nuodėmių naštą.
Tai labai atsakinga užduotis, o ypač tiems, kurie tiki, kurie turi tikėjimą. Kiekvieną dieną tai patiria tėvai, auklėtojai ir visi tie, kurie naujoms kartoms turi perduoti ar su jomis pasidalinti prasme to, kuo gyvename. Mes lyg būtume praradę įsipareigojimą kurti ateitį. Prieš porą metų Londono Vestminsterio salėje savo kalboje popiežius Benediktas XVI priminė, kad globali finansų krizė tik dar labiau išryškino pragmatinių sprendimų nepakankamumą tiek trumpu laikotarpiu, tiek sprendžiant kompleksiškas socialines ir etines problemas. Europos tautos privalo vengti užsidaryti savo skirtingumuose, kurie, kaip liudija istorija, išprovokavo tik susiskaldymą ir konfliktus.
Norėdami ką nors perduoti kitiems, esame pašaukti naujam minties ir tikėjimo įkultūrinimui, idant žodžiai ir gyvenimo prasmės horizontai paliestų šių dienų žmonių kūnus ir kraują. Popiežius Benediktas XVI nenuilsdamas kartoja, kad reikia vadovautis išmintimi ir širdimi bei atsiverti Dievui. Įkultūrinimo darbe reikia tokios žmogiškos išminties, kuri moka atsiminti. Popiežius pranašiškai kartoja, kad protas, ignoruojantis istoriją, atsiribojantis nuo visų tradicijų ir kultūrinių vertybių, tikintis galįs viską valdyti, gyvenimą paverčia negyvenimu, iš po kojų atima pagrindą, atima visokį užsidegimą.
Šioje plotmėje vyksta svarbiausia akistata tarp skirtingų kultūrų ir tikėjimų, kurie dalinasi tomis pačiomis erdvėmis. Esame pašaukti bendrai kurti mūsų visuomenių bendrą ateitį. Privalo egzistuoti galimybė perduoti gyvenimo prasmę ir reikšmę. Kai viena mąstysena bando išsiskirti iš kitų, bando primesti beveidžio gyvenimo stilių, kai ieško tik savo ar mažumos naudos, tai kaip ji gali kurti tarpkultūrinį dialogą, lygiavertį žmonių susitikimą, ieškančiųjų brolystę ir bendrą pagrindą?
Įkultūrinimas, vertybių perdavimas, dialogas tarp kultūrų ir tikėjimų neįmanomas be žmonių širdžių. Kitaip sakant, yra būtinas gebėjimas gyventi santykių ir bendruomeniškumo dimensiją. Neišvengiamai kyla įtampa su kitu. Tačiau kiekvieną kartą, kai kitas priimamas kaip vilties nešėjas, visos kultūros įtampa perkeičiama į priėmimą ir atvirumą. Širdis yra laisva kitą pripažinti kaip brolį ir taip sustiprinti gyvenimą, išgydyti vienišumą ir neteisingumus, kurie kankina didžiąją žmonijos dalį. Ir galiausiai po sunkios darbo dienos širdis yra laisva išgirsti argumentus, kodėl tikėti.
Autorius yra Vatikano radijo žurnalistas. Vatikano radijo redakciniai straipsniai apie Bažnyčią Europoje skelbiami du kartus per mėnesį.
 |