Vien tik praėjusiais metais Medžiugorjės kaimelį aplankė apie 2 mln. piligrimų iš viso pasaulio. Tikiu, - ten lankėsi nemažai maldininkų ir iš Lietuvos. Kas į šią vietą traukia krikščionis iš Japonijos, Pietų Korėjos ir agnostikus iš Rusijos, nusidėjėlius ir šventuosius iš Amerikos bei Europos? Ko jie tikisi iš šios vietos? Kodėl devyniolika Lietuvos pranciškonų atvyko maldų savaitei į šį Hercogovinos kroatų kaimą?
Žodžio Medžiugorjė kilmė yra slaviška. Tai regionas tarp dviejų kalnų. Medžiugorjė ir aplink ją esantys keturi kaimai: Bijakoviči, Vionica, Miletina ir Šurmanci, sudaro Romos katalikų parapiją Hercogovinoje, 25 km atstumu nuo Mostaro. Gyventojų čia yra apie 5 tūkst. Sielovados darbas patikėtas Hercogovinos pranciškonų Marijos Dangun Ėmimo provincijos broliams. Šiame regione gyvena kroatai, kurie priėmė krikščionybę prieš 13 amžių. Istoriniuose šaltiniuose Medžiugorjė pirmą kartą minimas 1599 m. Parapija buvo įkurta 1892 m. ir pašvęsta apaštalui Jokūbui, piligrimų globėjui. Iki 1981 m. birželio 24 d. Medžiugorjės žmonės niekuo nesiskyrė nuo aplinkinių kaimų gyventojų. Jie augino daržoves, vynuoges, tabaką, gamino vyną ir tai, kas būtina gyvenimui. Dėl sunkaus darbo ir blogų socialinių sąlygų daug žmonių išvyko ieškoti laimės svetur. Juos traukė Jungtinės Valstijos, Vakarų Europos miestai ar tiesiog grįžo į Kroatiją, savo istorinę Tėvynę.
Motinos Marijos apsireiškimai
- Nuo 1981 m., kai prasidėjo apsireiškimai, parapijos gyvenimas pasikeitė: Dievo Motina pasirinko regėtojus, visą Medžiugorjės parapiją ir piligrimus būti jos liudininkais, bendradarbiais. 1984 m. kovo 1 d. Ji taip pasakė: "Ypatingu būdu pasirinkau šią parapiją ir mano troškimas - ją rūpintis".
1981 birželio 24 d. apie 18 val. šeši parapijos jaunuoliai: Ivanka Ivankovič (g. 1966), Mirjana Dragičevič (g. 1965), Vicka Ivankovič (g.1964), Ivan Dragičevič (g. 1965), Ivan Ivankovič (g. 1965) ir Milka Pavlovič (g. 1965) ant Crnica kalvos, keletą šimtų metrų aukščiau vietos vadinamos Podbrdo, pamatė baltą figurą, kuri rodė jiems ženklą prieiti arčiau. Bet pastarieji, nustebę ir kiek išsigandę, to nedarė. Įdomu, kad prieš tai, šie paaugliai nieko negirdėjo apie apsireiškimus Gvadelupėje, Šiluvoje, Lurde, Fatimoje.
Kitą dieną, birželio 25, tą pačią valandą, keturi iš vakar buvusių: Ivanka Ivankovič, Mirjana Dragičevič, Vicka Ivankovič ir Ivan Dragičevič jautė didžiulę trauką vėl aplankyti tą pačią vietą, kurioje jie atpažino Gospą, Mariją - Dievo gimdytoją. Prie jų prisijungė Marija Pavlovič (g. 1965) ir Jakov Čolo (g.1971). Taip susiformavo Medžiugorje regėtojų grupė.
Žinia apie regėjimą sklido iš lūpų į lūpas virtualiu greičiu. Kaimo gyventojai pajuto, kad paaugliams atsitiko kažkas neįprasto. Jie patarė Vickai pasiimti švęsto vandens ir pašventintos druskos, ir apsireiškimo metu, šlakstant, tarti šiuos žodžius: "Jeigu ateini nuo Dievo, pasilik su mumis, o jeigu ne - pasitrauk nuo mūsų!" Jie meldėsi drauge ir kalbėjosi su Madona, ir nuo to meto prasidėjo kasdieniai regėjimai, kurie vyko paaugliams esant kartu ar atskirai. Milka Pavlovič ir Ivan Ivankovič daugiau regėjimų niekad neturėjo.
Trečią apsireiškimų dieną, birželio 26, Dievo Motina pakvietė jaunuolius Taikai. "Taika, taika ir tik taika! Teviešpatauja taika tarp Dievo ir žmonių, ir tarp žmonių!"
Įvykę apsireiškimai ir Dievo Motinos kreipimasis sutelkė parapijiečius ir aplinkinių kaimų gyventojus bendrai maldai. Žaibiškai ši žinia apskriejo pasaulį ir netrukus į Medžiugorės tikinčiųjų maldos srovę įsiliejo atvykstantys iš kitų kraštų.
Nuo pat apsireiškimų pradžios prasidėjo regėtojų, jų gimdytojų, šeimos narių, parapijiečių, kunigų ir atvykstančių piligrimų persekiojimas. Regėtojus ne vieną kartą apklausė policijos ir KGB pareigūnai, žinoma, nuošaly neliko psichiatrai, kurie, ačiū Dievui, kiekvieną kartą sąžinės vedini patvirtindavo jaunuolių, reginčių dangišką viešnią, gerą sveikatos būklę. Ir taip tęsėsi keletą metų.
Tėvas Jozo Zovko, klebonas, po pirmųjų apsireiškimų, buvo areštuotas penkiasdešimčiai dienų. Komunistų tribunolas jį nuteisė trim su puse metų kalėti, nors buvo visiškai nekaltas. Po dviejų iškalėtų metų buvo paleistas į laisvę.
Dėka Marijos Taikos Karalienės apsireiškimų, Medžiugorjė, kuri dar visai neseniai buvo kaimiška parapija, tapo piligrimų, atvykstančių iš viso pasaulio, susitikimų vieta. 1981 - 2000 m. Gospos apsireiškimo vietą aplankė apie 20 mln. maldininkų. Medžiugorjė tapo vienas iš didžiausių ir žymiausių maldos centru pasaulyje; lygiuojasi į Lurdo, Fatimos ir Gvadelupės šventoves. Čia maldininkai naujai įvertina tikėjimo Dievu vertybę, susigrąžina širdies ramybę, patiria gyvenimo pilnatvės džiaugsmą. 2011m. šią ypatingą vietą aplankė apie 3 mln. piligrimų.
Regėtojų teigimu, Taikos Karalienė komunikuoja žinią parapijai ir pasauliui. Tai žinia apie taiką, tikėjimą ir atsivertimą. Parapijiečiai ir maldininkai yra pašaukti tapti pirmaisiais apsireiškimų ir žinios perteikėjais, idant drauge su regėtojais pagelbėtų Taikos Karalienei įvykdyti jos planą. Gospai rūpi žmonijos atsivertimas ir susitaikymas su Dievu.
Taikos Karalienės kasdieniai apsireiškimai, tai - taikos, maldos ir meilės mokykla. Malda, tai lyg klausimai, per kurią mes gauname atsakymus į mums rūpimas temas. Ji skatina kasdien kalbėti tris Švč. M. Marijos rožinio dalis, pasninkauti "duona ir vandeniu" trečiadieniais bei penktadienias, tačiau svarbiausia - tikėti Dievu. "Malda ir pasninku galite sustabdyti karus!"
Dauguma atvykusiųjų Medžiugorėje praleidžia savo atostogų laiką. Kodėl? Čia išsipildo visuotinės Bažnyčios mažutėlių maldos už atsivertimus. Čia nėra sterilių maldų ir atgailų. Maldininkai įveikia tūkstančius kilometrų ne dėl susitikimo su regėtojais. Čia, kur apsireiškia Dievo Gimdytoja, jie susitinka su Dievu.
Čia - jie ištaria savo taip Gospai: "Nuo šiandien, o Dievo Gimdytoja, trokštu gyventi su tavimi, nuo šiandien stengsiuosi, kad mano gyvenime pirmoje vietoje būtų tavo Sūnus". Čia - jie išgyvena egzistencinę pilnatvę. Čia - jie patiria neišmatuojamą Dievo meilę. Čia - Dangiškoji Mokytoja moko tobulumo: "Trokštu, kad būtumėte šventi, kad jūsų šeimos būtų šventos!"
Pats buvimas Medžiugorjės šventovėje yra palaima, tačiau savaitė gyvenimo šiame mūsų planetos lopinėlyje - neįkainojamo šventumo patirtis, tiesiog šventumo dozė. Širdies malda, atgaila, atsivertimas, eucharistijos šventimas, pagalba silpniesiems, pasninkas ir taika - pagrindinės dangiškos Mokytojos pamokų žmonijai temos. Ar mes nesijaučiame pabėgę iš pamokų? Jeigu taip, tai dabar pabandykite įsivaizduoti pasaulį be tikėjimo, vilties ir meilės.
Medžiugorjė, 2012 11 10