Paaiškėjus galutiniams rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą rezultatams, tapo aišku, kad dabartinio ministro Gintaro Steponavičiaus dienos šiame poste jau suskaičiuotos ir netrukus Prezidentė Dalia Grybauskaitė Ministro Pirmininko teikimu paskirs naująjį švietimo ir mokslo ministrą.
Prisimenant, kiek kritikos sulaukė dabartinis ministerijos šeimininkas, logiška tikėtis, jog naujasis ministras vykdys kitokią švietimo politiką. Kokia ji bus, nuspėti gana sunku, nes rinkimų kampanijos metu švietimo klausimai nebuvo dažnai minimi politinių diskusijų metu, o partijų programų švietimo dalies nuostatos paprastai apsiriboja trafaretinėmis, daug kartų girdėtomis, o kartais ir sunkiai suprantamomis frazėmis. Bet žmogiškasis smalsumas yra beribis, todėl, perskaitę trijų valdančiąją koaliciją formuojančių partijų – socialdemokratų, Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ – rinkimų programas, pabandysime pasamprotauti, ko galima tikėtis švietimo (aukštąjį mokslą šiuosyk apeisime) politikoje iš naujosios valdžios.
Kai ką tęs be revoliucijų
Vien metus žvilgsnį į programų tekstus, tampa aišku, kad detaliausius įsipareigojimus švietimo srityje ketina prisiimti Darbo partija, o mažiausiai dėmesio šiai visuomenės gyvenimo sferai skiria partija „Tvarka ir teisingumas“.
Labai panašu, kad naujieji Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) šeimininkai, kurie greičiausiai bus deleguoti socialdemokratų arba „darbiečių“, tęs dalį G.Steponavičiaus pradėtų darbų. Visų pirma, toliau bus didinamas ikimokyklinio ugdymo prieinamumas, tobulinant jo finansavimą, plečiant ikimokyklinių įstaigų skaičių, įvairinant šių programų teikimo galimybes. Be jokios abejonės, bus toliau reformuojama pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistema, pirmiausia į ją vis labiau įtraukiant aukštąsias mokyklas.
Nėra jokios abejonės, kad naujieji švietimo vairininkai nedarys staigių judesių ir mokyklų tinklo kūrimo darbuose. Bet kuriam racionaliai mąstančiam ir lietuviško švietimo aktualijas pažįstančiam žmogui yra aišku, kad dar viena revoliucija šioje srityje įneštų tik dar didesnį chaosą. Galime būti tikri, kad miglotas socialdemokratų pažadas „koreguoti bendrojo ugdymo mokyklų reformą taip, kad nebebūtų draskomas susiformavęs tinklas, skatinantis mokytojų–bedarbių skaičiaus augimą, bet būtų išsaugomos mokyklos kaimo vietovėse“ ar abstraktus „darbiečių“ įsipareigojimas siekti, kad „bendrojo ugdymo mokyklų pertvarkos nelemtų vien tik ekonominiai veiksniai, bet būtų atsižvelgiama į mokyklos teikiamų paslaugų kokybę bei mokyklos reikšmę vietos bendruomenei“ nežada jokių esminių pokyčių.
Socialdemokratų ir „darbiečių“ programose yra užsimenama, kad bus imtąsi „veiksmingų“ priemonių prieš patyčių ir smurto plitimą mokyklose, bet kaip tai bus daroma, lieka neaišku. Tiesa, „darbiečiai“ žada apšviesti ir aptverti kiekvieną mokyklą bei įrengti vaizdo kameras, tačiau mažai kas tiki, jog šios priemonės bus bent kiek veiksmingos.
Vien iš įpratimo politikai užsiminė ir apie mokytojų darbo užmokesčio reikalus. Socialdemokratų pažadas „užtikrinti, kad vidutinis mokytojo atlyginimas būtų aukštesnis už šalies atlyginimų vidurkį“, rodo šią partiją paviršutiniškai išmanant minėtą klausimą - mokytojų atlyginimas jau keleri metai yra didesnis už šalies dirbančiųjų atlyginimų vidurkį.
Didelių pokyčių sunku laukti ir daugelyje kitų švietimo politikos sričių. Toks savo pirmtakų darbų tęsimas jau yra nemažas gėris, nes savo prigimtimi labai konservatyvi švietimo sistema yra nuvarginta begalinių reformų ir naujovių.
Greičiausiai keis finansavimą
Tačiau jokiu būdu negalime tikėtis, kad naujoji valdžia nesiims bent kiek reikšmingesnių pakeitimų švietimo srityje. Greičiausiai bus bandoma keisti ar bent koreguoti bendrojo ugdymo finansavimo tvarką, kurią labai kritikuoja ne tik profesinės sąjungos, bet ir savivaldybės.
Lietuvos savivaldybių asociacijoje socialdemokratai griežia pirmaisiais smuikais – asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas bei direktorė Roma Žakaitienė yra šios partijos nariai. Todėl negalima neatkreipti dėmesio į daug sakantį šios partijos pažadą „sudaryti savivaldybėms daugiau galimybių laisviau disponuoti „mokinio krepšelio“ lėšomis ir panaudoti sutaupytas lėšas kitoms švietimo reikmėms, tobulinti lėšų skyrimo metodiką“. Panašią mintį dėsto ir „darbiečiai“, žadėdami atsisakyti „visuotinio „mokinio krepšelio“ finansavimo principo“.
Dabar dar labai sunku spėti, kaip tai bus daroma, tačiau aišku viena – šis žingsnis sukels labai didelių diskusijų. O jos kils dėl to, kad savivaldybininkų sugebėjimai švietimo srityje dažnai atsilieka nuo jų norų čia turėti svaresnį balsą. Kita priežastis – esant labai sudėtingai daugelio savivaldybių finansinei situacijai, neišvengiamai didės rizika, kad švietimo pinigai gali būti panaudoti kitoms, gerokai nuo švietimo nutolusioms reikmėms. Tačiau verta matyti ir nemažus tokio sprendimo pliusus, visų pirma, padidėsiančią galimybę išsaugoti mažas mokyklas.
Neformalusis ugdymas ir darbo užmokestis
Žymesnių pokyčių galima būtų tikėtis neformaliojo ugdymo srityje, nes visos trys partijos savo programose yra įsirašiusios siekį daryti jį labiau prieinamą vaikams. Bet ir čia visiškai neaišku, kaip to bus siekiama. Socialdemokratai ir „darbiečiai“ abstrakčiai žada „remti“ neformaliojo ugdymo įstaigas, o „tvarkiečiai“ - neformalųjį ugdymą plačiau vykdyti daugiafunkciuose centruose. Kokia forma vyks rėmimas, galima tik spėlioti, bet verta neužmiršti, kad šiandien būtent savivaldybės, kurioms siekiama suteikti didesnio savarankiškumo tvarkant švietimo finansus, labai nenoriai finansuoja neformalųjį ugdymą.
Tam tikros užuominos leidžia daryti prielaidą, kad bus bandoma reformuoti ir pedagogų darbo užmokesčio sistemą, darant ją „teisingesnę“. Bet ar tai bus grįžimas prie etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelio ar bus einama kitu keliu - vėlgi neaišku.
Negalima nesveikinti ir vieningai kartojamo siekio plėtoti profesinį mokymą – keliant jo prestižą, gerinant finansavimo sąlygas bei priartinant jo programas prie realių darbo rinkos poreikių.
Mįslingi neaiškumai
Gal rinkimus laimėjusios partijos planuoja ir daugiau esminių pokyčių, tačiau jas savotiškai maskuoja po sunkiai suprantamomis frazėmis išreikštais siekiais. Galima kiek nori laužyti galvą, bet vis tiek liks neaišku, apie ką kalba socialdemokratai, žadėdami „mokyklų išorės vertinimą ir akreditaciją keisti Europos šalyse taikoma mokyklų vertinimo metodika, skirta ne formaliam, bet realiam mokyklų veiklos tobulinimui, tiesiogiai nukreiptam į kokybišką ugdymą“. Juk ir dabartinė vidaus bei išorės audito tvarka nukopijuota iš Europos šalių, o jos deklaruojami siekiai – tobulinti audituojamų mokyklų veiklą. Darbo partijos programoje, kalbant apie mokytojų darbo užmokesčio sistemos tobulimą, dėstomas jau dabar pasiektas siekis – „pedagogų darbo užmokestis turi priklausyti nuo jų išsilavinimo, kvalifikacijos, profesionalumo, darbo kokybės ir darbo stažo“. Net didžiausi švietimo ekspertai negali pasakyti, kur link švietimą nori pasukti „tvarkiečiai“, žadėdami, jog atsigręš „į tautinės mokyklos koncepciją, kuriant savitas ir unikalias, valstybės pasididžiavimu ir patriotizmu pagrįstas vidurinio mokslo programas“.
Teisybės dėlei reikia konstatuoti, kad daugiausia neaiškių, kartais vienas kitam prieštaraujančių pažadų bei įsipareigojimų randame socialdemokratų rinkimų programoje, todėl potencialūs šios partijos deleguoti švietimo ir mokslo ministrai žada didžiausią intrigą.
Kokius kampus „nauja šluota“ dar turėtų pašluoti
Deja, šiandien švietimo sistemoje yra labai skaudžių problemų, kurių nemini (arba mini probėgšmais) nė viena iš nagrinėtų politinių programų.
Visų pirma, absoliučiai neaišku, kaip bus sprendžiamas mokytojų pertekliaus klausimas. Labai nesinori tikėti, kad ir naujoji ŠMM vadovybė pasyviai stebės, kaip kasmet iš mokyklų atleidinėjami mokytojai, o likusieji priversti nuožmiai kovoti dėl mažėjančio pamokų krūvio. Net už socialiai atsakingą politiką nuolat pasisakantys socialdemokratai, kurie vienu iš savo švietimo politikos prioritetų yra paskelbę humanistinės, pilietinės ir kūrybinės visuomenės ugdymą, savo programoje nekalba, kad atsisakys liberalo G.Steponavičiaus diegto keistai suprantamo socialinio dialogo modelio, kai iš socialinių partnerių norima tik vergiško supratimo ir pritarimo.
O padėtis sunkiai keisis, jei ir toliau ministerija atkakliai kratysis nacionalinio darbdavio funkcijų. Socialinio dialogo trūkumas visuose lygiuose – pradedant įstaigos ir baigiant nacionaliniu – yra viena iš esminių priežasčių, dėl kurios vis sunkiau mokytojus motyvuoti dirbti kokybiškai bei kūrybingai, o mokytojo profesija toliau nėra prestižinių profesijų sąraše. O be motyvuotų, kūrybiškai dirbančių, savo profesija besididžiuojančių bei patenkintų savo darbu mokytojų visos kalbos apie kokybišką ugdymą ir liks kalbomis.
Tačiau bent jau iš pradžių norisi į Lietuvos švietimo ateitį žvelgti optimistiškai ir iš naujos Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybės laukti liaudies išminties apie gerai šluojančią naują šluotą patvirtinimo.
Autorius yra Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas
Lietuvos švietimo profesinės sąjungos informacija