Praėjusią savaitę prasidėjo jau dešimtoji „Scanorama“. Renginio organizatoriai dirbo nuosekliai ir kryptingai, todėl ir žiūrovų salės buvo pilnos. Festivalio atidarymui pasirinktas filmas – „Bet kuriuo keliu“ tęsia skandinaviškas tradicijas, nors jos festivalyje jau kurį laiką nedominuoja – į programą įtraukti Vakarų, Rytų ir Pietų Europos filmai, o šiaurei likusi tik senuosius „Scanoramos“ laikus menanti programos sekcija „Naujienos iš šiaurės“.
„Bet kuriuo keliu“ – tai sėkmingas jauno islandų režisieriaus Hafsteinno Gunnaro Sigurðssono debiutas. Prieš daugiau nei metus sukurtas filmas spėjo apkeliauti daugelį Europos kino festivalių, ten buvo dosniai pagirtas ir apdovanotas. Į atidarymą atvyko filmo režisierius ir pagrindinis aktorius Hilmaras Guðjónssonas. Kūrėjai sako, kad aplinkybės juos privertusios kurti kiek įmanoma taupiau, todėl filme – tik du aktoriai ir nesibaigiantys, į Islandijos kraštovaizdį įsirėžę kelio vingiai. O talentingam šiaurės režisieriui daugiau nieko ir nereikia – du be proto skirtingus personažus „įsodinęs į vieną valtį“ leidžiasi į ironija ir humoru nuspalvintą kelią jų bičiulystės link. Finibogas ir Alfredas 9-ojo dešimtmečio viduryje „kultūrina“ negyvenamos Islandijos kelius, brėždami geltoną vidurio liniją ir kaldami pakelės kuoliukus. Alfredas netveria savo „reiveriškos“ jaunystės kailyje ir sielvartauja dėl netikusio sekso, o rimtą romantiką Finibogą laišku palieka Alfredo sesuo. Tuščiuose Islandijos peizažuose vyrų problemos atrodo dar aštresnės, tačiau vienas kito palaikymas, keli buteliai samanės ir vaikiškos šėlionės padeda suprasti, kad į savo laimę galima keliauti bet kuriuo keliu.
Taikliai pasirinktas nuotaikingas atidarymo filmas toli gražu neapibrėžia festivalio programos koncepcijos. Kitą dieną šypsotis nebuvo kada. Vėlų penktadienio vakarą namo kulniavau vangiai keldama akis į penktadieniaujančius žmones, nuščiuvusi nuo be pertraukos žiūrėtų trijų filmų ir laiminga, kad pasirinkau būtent tuos. Laiminga, kad egzistuoja retrospektyvos, ir festivaliai tampa puikia proga prisiminti ir aktualinti senus kino klasikus. 1977-ųjų filmas „Gyvatės kiaušinis “ šiemet rodomas švedų kino aktorės Liv Ullmann retrospektyvoje. Tai vienintelis Ingmaro Bergmano filmas, sukurtas Holivude. Nors ir matyti, kad įspraustas į tam tikras ribas, režisierius visgi išlieka savimi – didžiuoju žmogaus likimo tyrinėtoju. „Gyvatės kiaušinis“ nukelia į 1923-iųjų Berlyną, skendintį visuomenės dekadanse ir politinėje suirutėje. Pasirinkdamas cirko artisto Abelio, laisvo, neįsipareigojusio, didžiųjų istorinių įvykiu šešėlyje nematomo herojaus, figūrą, jis kalba apie visų mažų žmonių likimus. Bergmanas gilinasi į epochos dramatizmą, kalba apie didžiąją jos paslaptį, apie tai, kad niekas taip ir nesužinos, kokių fizinių ir socialinių eksperimentų išgyveno to meto visuomenė. Filmo veiksmas vyksta praėjus savaitei po Abelio brolio savižudybės. Palaikomas vien buvusios jos žmonos Manuelos (Liv Ullmann), Abelis bando surasti atsakymą, kodėl. Berlynas skendi purve ir gašliose linksmybėse, jo fone skleidžiasi kertinės Bergmano filmų temos – tikėjimas, beprotybė, išdavystė, liga ir mirtis. Liv Ullmann retrospektyvoje – ne tik vaidybiniai jos ir Bergmano duetai („Sarabanda“, „Scenos iš vedybinio gyvenimo“), taip pat bus rodomi keli aktorės režisūriniai badymai („Sofija“, „Neištikimi“, „Intymūs pokalbiai“) bei dokumentiniai filmai apie jos gyvenimą ir kūrybą, o į festivalio uždarymą lapkričio 18 d. atvažiuos ir pati Švedijos kino žvaigždė.
2012 m. sukurtas Istváno Szabó filmas „Durys“ tapo pretekstu vengrų režisieriaus kūrybą pristatyti plačiau – programoje dar 4 svarbiausi režisieriaus filmai: „Apsisprendimas“, „Hanusenas“, „Pulkininkas Redlis“ ir turbūt garsiausias jo filmas – 1981-ųjų „Mefistas“, autoriui pelnęs geriausio filmo užsienio kalba „Oskarą“. Į tarpukario Vokietiją nukelianti juosta sukurta pagal to paties pavadinimo Klauso Manno romaną, kurio personažų prototipai – garsus vokiečių teatro artistas Gustafas Gründgensas ir vienas iš nacių partijos lyderių Hermannas Göringas. Pagrindinis filmo personažas Hendrikas – talentingas ir ambicingas provincijos aktorius, kuris anksčiau aktyviai prijautė kairiųjų idėjoms, o į valdžią atėjus Hitlerio partijai pelnė nacių vicepirmininko simpatiją ir tapo nacionalinio teatro direktoriumi. Svarbiausias Hendriko vaidmuo – Goethe‘s Mefistas, velniškasis Fausto gundytojas. Paradoksalu, bet savo gyvenime suviliotas tampa pats Hendrikas. Jis susivilioja veidmainystės galimybėmis, tiki, kad, kalbėdamas tai, ką nori girdėti valdžia, jis paslėps bolševikinėmis idėjomis nuspalvintą savo praeitį, pelnys kūrybinę laisvę ir galės toliau siekti šlovės. Tuo metu, kai daugelis jo kolegų emigruoja, Hendrikas mėgaujasi savo sugebėjimu manipuliuoti partijos lyderio simpatija. Rodos, iš pradžių jam tai tarsi profesinis iššūkis, jis didžiuojasi savo gebėjimais, užima svarbų postą, gyvena prabangoje ir jaučiasi turįs galių padėti savo draugams. Hendrikas pro sukastus dantis savęs klausia, kam ta kūrybinė laisvė, ir už teatro renovaciją skelia talentingas nacionalistines kalbas. Istvánas Szabó vaizduoja ribų neturintį nacių cinizmą ir paprasto individo bejėgiškumą jo akivaizdoje. Tai ne tik dramatiška menininko situacija sudėtingų politinių aplinkybių fone – filme klausiama kur kas bendražmogiškiau: kuo dėtas paprastas žmogus? Tarpukario tragedijos tema, daug kartų plėtota literatūroje, dailėje, teatre, kine, Szabó „Mefiste“ suskamba nauja nata, įtraukus ypatingą Hendriko personažą. Trykštantis aktoriaus kūrybinis entuziazmas, žmogiškas tobulybės ir šlovės siekis visą gyvenimą jį vertė eiti į kompromisus. Vidujai išgyvendamas dramatišką koliziją, Hendrikas nepajuto, kai žaidimo vadelės išslydo iš jo rankų. Paskutinį kartą apšviestas tuščios arenos rampų, jis vaidino jau nebe savo, bet fašistų režisuotoje tragedijoje.
Juostos formatu rodoma Istváno Szabó retrospektyva suteiks didelį malonumą kino mėgėjams, visgi festivalis visų pirma kuriamas tam, kad atvežtų naujienų. Šiemet jų daug tiek iš Šiaurės, tiek iš likusios Europos dalies. Skandinaviško kino sekcijoje 18 filmų, vieni jų – senų kino vilkų, kiti – debiutuojančių režisierių. Svarbu pamatyti ilgą, brangią ir tikrą Nikolajaus Arcelio kostiuminę dramą „Karališkas romanas“, nukeliančią į XVII a. Daniją, kur anksčiau laiko buvo įgyvendinamos švietėjiškos idėjos. Šiemet Berlyno kino festivalyje filmo scenarijus ir pagrindinio aktoriaus Madso Mikelseno vaidyba buvo įvertinti „Sidabriniu lokiu“. Pagal tikrus istorinius įvykius kuriamos dramos pagrindinis personažas Johannas Friedrichas Struensee buvo vokiečių daktaras, vėliau – įtakingas Danijos karalystės politinis veikėjas ir psichiškai nesveiko karaliaus žmonos meilužis. Skandalingi meilės ryšiai ir intrigos leido švietėjiškoms idėjoms įsiskverbti į valstybės valdymą. Tuo metu Struensee's reformos Danijoje sukėlė kone perversmą ir uždegė žalią šviesą visą Europą vėliau paveikusiai Švietimo epochai.
Festivalio sekcijoje „Naujienos iš šiaurės“ svarbūs ir kiti filmai. „Mirusio žmogaus reputacija“ – patikimo švedų kino meistro Jano Troello drama, grįsta tikru tarpukario žurnalisto, garsiai kritikavusio Hitlerio politiką, Torgno Segerstedo gyvenimu. Taip pat reikia pamatyti ir geriausiu 2012 m. norvegų filmu išrinktą „Orheimų kompaniją“ – mažą, jautrią dramą nesenstančia tema apie jaunuolio tapatybės paieškas. Programoje bus rodomas Karlovy Varų festivalio laureatas, norvegų filmas „Beveik vyras“ bei kitokio brendimo istorija danų filme „10 valandų iki rojaus“.
Turbūt ne viena aš festivalyje labiausiai laukiau Michaelio Haneke's „Meilės“. Žinoma, kad tai filmas, apie kurį reikia kalbėti, – „Auksinės palmės šakelės“ laureatai visuomet tokie. Austrų režisierius jau ilgai neeksperimentuoja kino kalba, nesistengia šokiruoti ir naujomis temomis – jis savo tobula kino raiška kalba apie tai, kas gali būti artima kiekvienam. „Meilėje“ yra visi „hanekiški“ komponentai: Schubertas, pasiturintys intelektualai savo gražiuose namuose, paslaptingas išorės priešas, pasėjantis baimės sėklą, Isabella Huppert ir visada negailestingai skvarbus kameros žvilgsnis. Atrodo, kad šį kartą septyniasdešimtmetis režisierius labiau nei bet kada yra asmeniškas. Filme sakoma: „Dabar bus taip, kaip buvo ligi šiol. Viskas tik blogės, kol galiausiai baigsis.“ „Meilė“ – tai svarbus pamąstymas apie meilę, senatvę ir mirtį, čia dar kartą kalbama apie kertinius kino ir gyvenimo polius. Svarbiausias festivalio filmas pristatomas didžiausioje programos sekcijoje „Kertant Europą“.
Daugiau nei 30-ies vaidybinių filmų programoje keletas išskirtinai svarbių kūrinių. „Barbara“ – vokiečių drama apie baimės ir paranojos kupiną, režimui pajungto žmogaus gyvenimą Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Berlyno kino festivalio „Auksinio lokio“ laimėtoja, brolių Taviani juosta „Cezaris turi mirti“ pasakoja apie Italijos kalėjimo kalinius (vaidina tikri kaliniai), statančius Shakespeare'o pjesę. Vaidinimas jiems netikėtai sužadina egzistencinius klausimus ir priverčia į save pažvelgti kitaip.
„Scanoramoje“ daug tikrais gyvenimo įvykiais įkvėptų filmų. Nuostabus vengrų filmas „Čia tik vėjas“ paremtas prieš kelerius metus Vengrijoje vykusių žiaurių pogromų prieš čigonus istorija, o pagal tikrus faktus sukurtas italų antiglobalistinio kino režisieriaus Daniele Vicari filmas „Diazas“ atkuria per Didžiojo aštuoneto susitikimą Genujoje vykusius antiglobalistų protestus. Tarp įsimintinų programos kūrinių – naujas, garsaus prancūzų režisieriaus Jacques'o Audiard'o filmas „Pranašas“, tvirto scenarijaus ir drąsių vaizdinių sprendimų filmas – „Kaulai ir rūdys“; taip pat – meksikiečių drama apie smurtą „Po Liusijos“. Reikia pasižiūrėti geriausią lenkų filmą „Rožė“ ir po 13 tylos metų į kino pasaulį sugrįžusio prancūzų kino režisieriaus Leoso Caraxo filmą „Šventieji motorai“ bei rumunų kino naujosios bangos režisieriaus, „Auksinės palmės šakelės“ laureato Cristian Mungiu filmą „Už kalvų“. Programoje dar vienas žavingas kino filmas – iš vaiko perspektyvos filmuojama geriausia šių metų šveicarų juosta „Vasaros žaidimai“, svarstanti apie neištrinamą (nors kartais ir norėtųsi) tėvų ir vaikų ryšį bei priklausomybę.
Tradicinėje „Scanoramos“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“ šiemet – 13 jaunųjų Lietuvos, Latvijos ir Estijos kūrėjų filmų. Trumpametražiai filmai varžysis dėl geriausio Baltijos šalių filmo titulo bei techninės paramos savo naujiems projektams. Taip pat bus išrinktas ir geriausias lietuviškas filmas, kurio režisierius gaus skatinamąją piniginę premiją. Programoje labai skirtingi vis dar eksperimentuojančių režisierių darbai. Rimtos festivalio programos fone jaunimo seansai dvelkia laisve ir naujomis idėjomis, šiokia tokia neatsakomybe. Kita vertus, jie juk jautrus lakmuso popierėlis, jau dabar fiksuojantis Baltijos kino ateities tendencijas. Apie konkursinės programos filmus, taip pat ir apie 4 lietuviškų dokumentinių filmų premjeras rašysime šiek tiek vėliau, o dabar skubėkite džiaugtis gero kino švente, nes žiūrėti tikrai yra ką.