 |
| Spektaklio „Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) scena. Simo Sirutavičiaus nuotrauka |
Spektaklio „Kovos klubas“ premjera sudrumstė Jaunimo teatro erdves, tad viena vertus, noriu padėkoti visam kūrybiniam kolektyvui, kita vertus - padiskutuoti apie tam tikrus sprendimus.
 |
| Spektaklio „Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) scena. Simo Sirutavičiaus nuotrauka |
Nutarę pasižiūrėti „Kovos klubą“ tapsite savanoriškai užkonservuoti keturių valandų procese, tad jeigu spektaklio dramaturgija nebus sudėliota profesionaliai, turėsite nemažai laiko keiksmams ir nervams suvaldyti. O nervuotis buvo vardan ko, mat vis stiprėjo jausmas, kad režisieriui buvo daug svarbiau spektaklio show dalis, t.y. noras spektaklį parodyti tiesiog „kitaip“, „šiuolaikiškai“, „madingai“, nei siekis įžvalgia režisūra suvaldyti visumą, atsisakyti nereikšmingų detalių bei vaidmenų, pagalbines pajungti pagrindinių sustiprinimui bei pastabiai maskuoti tam tikrus neprofesionalumus.
Nemanau, jog pasiteisino gyvai grojusios grupės „Sheep Got Waxed" buvimas scenoje. Skambėjusi muzika puikiai tiko reikalingai nuotaikai perteikti, tačiau muzikantų patalpinimas scenoje stipriai trukdė Martos Vosyliūtės kurtai aiškių stiprių simbolių scenografijai atsiskleisti visa savo galia. Muzikantai groti galėjo kažkur užkulisiuose ar netgi balkone ir tai spektakliui būtų suteikę apčiuopiamą pridėtinę vertę, nes žiūrovams būtų užtekę vien žinoti, kad yra grojama gyvai. Dabar gi, nuolat prieš akis regimas multipaskirčių vaizdas priminė žmogaus kūną, kurio plaučiai yra ne viduje, o kabo paviršiuje be jokios pateisinamos priežasties, mat žiūrėti į grojančius muzikantus nebuvo vardan ko – jų funkcija tebuvo sukurti reikalingą muzikinį foną spektaklio vaizdui, bet patys savo kūniškais atvaizdais jie nei vaidmenų, nei scenografijos nepraturtino.
 |
| Spektaklio „Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) scena. Simo Sirutavičiaus nuotrauka |
Sunkiai galiu suprasti kam reikėjo visiškai bereikalingu Durininko vaidmeniu „kankinti“ galingą Lietuvos kino ir teatro aktorių Antaną Šurną. Tokių kaip jis, t.y. jau istorinį svorį bei vertę įgavusių aktorių pasirodymas scenoje žiūrovui a priori suteikia daugybę papildomų asociacijų ir reikšmių, tad kuomet vaidmuo nėra nei svarus, nei padeda spektaklio dramaturgijai, nuoširdžiai suabejoji režisieriaus pasirinkimo prasmingumu. Mano galva, spektaklyje nereikėjo net ir Vytauto Taukinaičio kuriamo Boso vaidmens, nes pagrindiniai spektaklio personažai - Pasakotojas (aktorius Ainis Storpirštis) ir Taileris Durdenas I ir II (aktoriai Dovydas Stončius ir Vainius Sodeika) puikiai (netgi nuostabiai!) susitvarkė su kuriamais vaidmenimis bei tekstinėmis improvizacijomis, tad jiems visiškai nereikėjo papildomų kūniško pavidalo pagalbininkų, kurie įkalinti nereikalingame vaidmenyje , viena vertus, patys atrodė lyg ne savo vietoje, kita vertus, aplinkiniems vaidmenis nesuteikė jokios didesnės reikšmės.
Svarstydamas apie tokį vaidmenų paskirstymą, t.y. kuomet režisieriaus parinktų vaidmenų ir aktorių svoriai bei santykiai nekuria teisingos harmonijos, imi manyti, jog galbūt Jaunimo teatro aktoriai (šioje situacijoje Antanas Šurna bei Vytautas Taukinaitis) spektaklyje yra „eksponuojami“ tik kaip privalomos nomenklatūros įkaitai, mat, kaip suprantu, spektaklį finansavo ne judėjomas „No Theatre“, o Jaunimo teatras, tad, tikėtina, buvo tiesiog privaloma „kažkaip pritakyti“ ir pastarojo teatro aktorius.
 |
| Spektaklio „Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) scena. Simo Sirutavičiaus nuotrauka |
Diskutuoti apie Durininko bei Boso vaidmenų reikalingumą išties verta, tačiau kitus Jaunimo teatro aktorius režisierius panaudojo sėkmingai, t.y. jie buvo tvarkingai įkomponuoti į uždaros grupinės terapijos būrelio scenas, kurios į spektaklį įsiliejo kaip neatsiejamai organiška kūrinio dalis.
Norėtųsi kažkiek pasidžiaugti, kad tam tikrose spektaklio dalyse puikiai savo vaidmenis atliko „iš gatvės“ surinkti savanoriai – Kosmoso Beždžionių Armija, tačiau anaiptol ne visose, tad ir vėl liūdna bei norisi kritikuoti Vido Bareikio kaip režisieriaus dar silpnus gabėjimus įvertinti bei numatyti tinkamos panaudos galimybes.
Savanorių armija puikiai vaidino, kuomet mes jų kūnus matėme tik iš nugaros: jie šauniai kovėsi, rėkė, marširavo, šlapinosi ir kitaip įgyvendino masuotės veiksmus, bet tereikėjo jų veidus atsukti į žiūrovą ir vaizdas tapo apgailėtinu. Visiškai natūralu, nes neprofesionalūs aktoriai nemoka vadyti nei savo kūno, nei išraiškų, nei jaudulio, o dažniausiai - niekada ir neišmoks. Žvelgiant į savanorių veidus pačiam darėsi nemalonu dėl jų akivaizdaus jaudulio ir „pertemptų“ išraiškų, na o kuomet trims savanoriams buvo paskirtas padavėjų-klausytojų vaidmuo Pasakotojo ir Tailerio darbo kavinėje epizode, norėjosi griebti ginklą ir šauti, kad savanoriškai nesikankintų patys, o neprofesionalumu neerzintu kitų.
Pasirinkimas Didžiojo Bobo vaidmeniui įkūnyti pasikviesti žinomos populiaros lietuviškos repo ir hip-hopo grupės „G&G Sindikatas“ lyderį Gabrielių Liaudanską – Svarą irgi nepradžiugino, aktorystė – neįtikino. Žmogus nedrąsiai sukinėjosi, švepleno, siaubu ir neužtikrintumu persmelktos akys lakstė po erdvę ieškodamos neegzistuojančios išeities – tokį tad įspūdį paliko Didžiojo Bobo vaidmuo. Kartais šiam aktoriui norėjosi užmesti kokią nors skepetą ant veido, kad nereikėtų matyti pasimetimą išduodančių akių. Beje, jei visiems savanoriams būtų kažkuo uždengti veidai, t.y. matytumėm tik jų kūnų formas, jų vaidmenys suskambėtų daug įtikinamiau.
 |
| Spektaklio „Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis) scena. Simo Sirutavičiaus nuotrauka |
Labai nesinorėtų, jei Vidas Bareikis užsimirštų, kad režisieriui privalu ne tik suburti stiprų kolektyvą bei pateikti „kitokią“, „šiuolaikišką“ spektaklio formą, bet būtent režisierius yra atsakingas už spektaklio visumos teisingas sudėtines dalis, kuriose privalu įžvalgiai įvertinti svorius, santykius, numatyti detales ir niuansus.
Taigi, dvi valandos spektaklyje kėlė erzulį, kurio priežastis išsakiau, o už likusias dvi verta padėkoti tiems, kurie laimėjo kūrybinių išraiškų kovas - puikiems aktoriams Elzei Gudavičiūtei, Ainiui Storpirščiui, Dovydui Stončiui ir Vainiui Sodeikai – įtikino, papirko, pribloškė, sužavėjo; videorežisieriui Jonui Terteliui – puikios animacijos; scenografei Martai Vosyliūtei – taiklūs spektaklį sustiprinantys vaizdiniai; kostiumų dailininkei Liukai Songailaitei – sėkmingai charakterius ir gyvenimo būdą perteikiantys kostiumai. Sekantys „Kovos klubo“ spektakliai Jaunimo teatre yra numatyti gruodžio mėnesį, tad išties siūlyčiau įsigyti bilietus ir patiems nueiti pasižiūrėti bei įvertinti kolektyvo potencialą. Esu linkusi palaikyti „No Theatre“ iniciatyvas ir norėčiau tikėti, kad režisieriaus kūrybinės paieškos turėtų išsigryninti ir susikristalizuoti artimiausiu laiku.