Neaišku, gerai ar blogai, bet Romos Katalikų Bažnyčia pastaruoju metu buvo žiniasklaidos dėmesio centre. Nors popiežiaus Benedikto XVI apsilankymas Jungtinėje Karalystėje prieš metus ir susilaukė nedidelės sėkmės, po vaikų seksualinio išnaudojimo skandalų, kaltinimų homofobija, nutekinto Užsienio reikalų ministerijos memorandumo (kurio pašiepiantis Katalikų Bažnyčią tonas sukėlė beveik rimtą diplomatinį skandalą) ir kardinolo Walterio Kasperio niekinamų pasisakymų apie Britaniją buvo galima teigti, jog Romos Bažnyčia išgyvena nuosmukį. Tačiau laikyti tokią ilgaamžę instituciją nebesvarbia – klaida. Bažnyčia būdavo nurašoma ir anksčiau, bet visados įrodydavo gebanti neįprastai greitai atsigauti.
Panagrinėkime Bažnyčios situaciją XVII a., kai popiežiaus valdžia irgi vaizduota kaip nebesvarbi, o ir apskritai apie ją kalbėta mažai. Bažnyčios autoriteto nuosmukis dažniausiai siejamas su Trisdešimtmečiu karu (1618–1648). Valdant popiežiui Inocentui X (1644–1655) Bažnyčia pasmerkia 1648 m. Vestfalijos taikos sutartį (Zelus domus Dei, išleista 1650 m.), tačiau šį vertinimą ignoravo visi to meto politiniai lyderiai. Popiežius netgi neįtraukiamas į 1659 metais Prancūzijos ir Ispanijos pasirašytą Pirėnų sutartį. Bažnyčios nuosmukio istorija baigiasi 1660 m., kai Liudvikas XIV pažemino popiežių Aleksandrą VII (valdė 1655–1667), prancūzams užėmus tuo metu Bažnyčiai priklausiusį Avinjono miestą.
Inocentas XI pasipriešino Europos galingiausio monarcho Liudviko XIV pretenzijoms ir netgi pavertė niekais pastarojo užsienio politiką.
Tačiau taip vertinant Bažnyčios padėtį ignoruojamas labai reikšmingas Inocento XI, kuris gimė prieš 400 metų šį mėnesį (straipsnis pasirodė 2011 m. gegužę – vert. past.), pontifikatas. Šis išskirtinis popiežius pademonstravo, kad Bažnyčios galvos valdžia vis dėlto liko reikšminga jėga. Inocentas XI pasipriešino Europos galingiausio monarcho Liudviko XIV (valdė 1643–1715) pretenzijoms ir netgi pavertė niekais pastarojo užsienio politiką. Popiežius taip pat reikšmingai prisidėjo organizuojant pasipriešinimą turkams prie Vienos 1683 m., kurį visiškai pagrįstai galima pavadinti paskutiniuoju Kryžiaus žygiu. Šie svarbūs įvykiai dažniausiai būna išsamiai aprašyti, bet Inocento XI vaidmuo minimas probėgšmais ir niekada neįgauna pelnytos svarbos. Be to, pagal XVII a. standartus pontifikas buvo labai doras žmogus, priešinęsis korupcijai ir nepotizmui Bažnyčioje. Benedetto Odescalchi, būsimasis Inocentas XI, gimė 1611 m. gegužės 19 d. Komo mieste. Jis kilęs iš turtingos pirklių dinastijos, buvo išleistas mokytis į šeimos banką Genujoje ir gavo išsilavinimą iš jėzuitų. Paveiktas draugiško Ispanijos kardinolo, Benedetto vėliau studijavo teisę Romoje ir Neapolyje, 1639 m. čia baigė doktorantūrą. Po metų buvo priimtas į popiežiaus Urbono VIII (1623–1644) tarnybą ir greitai kilo karjeros laiptais: tapo apaštališkuoju protonotaru, apaštališkųjų rūmų prezidentu, finansų komisaru Anconoje, o 1643 m. – Maceratos administratoriumi ir Picenos valdytoju.
Dar po metų naujai išrinktas popiežius Inocentas X (1644–1655) pakvietė Odescalchi atgal į Romą ir netikėtai 1645 metų kovo 6 dieną, kai jam buvo vos 34-eri, įšventino į kardinolus. Kaltinimų, jog jaunasis kardinolas nusipirko savo postą, atsirado daug vėliau ir nors paaiškėjo, kad jie neturi pagrindo, nėra abejonių, jog būsimasis popiežius turėjo sukaupęs nemažai turtų. 1648 m. Benedetto paskirtas Feraros legatu, kad sušvelnintų regioną užgulusį žiaurų badą. Jaunasis kardinolas rimtai ėmėsi šios užduoties negailėdamas ir asmeninių lėšų – išleido 20000 skudų. Popiežius įvertino Benedetto nuopelnus tituluodamas jį „varguolių tėvu“. Nuo to laiko Odescalchi herbe atsirado P. P. (pater pauperum) inicialai. Už gerus darbus 1650 m. būsimasis popiežius apdovanotas Novaros vyskupo pareigomis ir tik tada įšventintas dvasininku (vyskupo šventimus gavo 1651 m.).
 |
Jaunasis kardinolas pareigas pradėjo eiti 1652 m. ir skyrė visas iš posto gaunamas pajamas vyskupijos vargšams ir ligoniams. Eidamas šias pareigas, dvasininkas užsitarnavo gerą reputaciją dėl labdaringumo ir gilaus pamaldumo. Tačiau vyskupas išbuvo Novaroje tik dvejus metus ir 1654 m. grįžo į Romą. Pasirodė, jog Aleksandras VII, išrinktas popiežiumi 1655 m., norėjo turėti šalia savęs pažįstamą advokatą, tad 1656 m. Odescalchi atsistatydino iš Novaros vyskupo pareigų ir perleido jas broliui. Romoje kardinolas Benedetto atnaujino savo darbą kaip keturių kurijų kongregacijų narys, po to 1659 m. buvo paaukštintas į kardinolo-presbiterio poziciją. Taip dvasininkas įgavo nemažai supratimo apie popiežiaus administraciją ir ypač apie popiežiaus diplomatiją. Po dešimties metų, 1669-aisiais, kai mirė popiežius Klemensas IX, kardinolas Benedetto, tuo metu vos 58-erių, buvo rimtas pretendentas pontifikatui, bet tam priešinosi Liudviko XIV ambasadorius. Vertėtų atminti, kad kardinolas gimė kaip Ispanijos pavaldinys (Komo miestas Milano kunigaikštystėje priklausė Ispanijai) ir jo vyskupystė taip pat priklausė Ispanijos teritorijai. Turint omeny Ispanijos ir Prancūzijos konkurenciją, kardinolas Benedetto matytas kaip labiau prijaučiantis Habsburgams nei Burbonams. Todėl Prancūzijos iniciatyva kardinolas Emilio Altieri įšventintas kaip Klemensas X, bet 80-metis pontifikas priimtas kaip tarpinis popiežius. Netrukus, 1676 m., Klemensas X mirė.
Labiausiai 1676 metų rinkimuose nustebino tai, jog, nepaisant jųdviejų priešpriešos, Liudvikas XIV sutiko, kad Benedetto Odescalchi būtų išrinktas popiežiumi, nes kitas favoritas – kardinolas Grimaldi – buvo nepermaldaujamai priešiškas Prancūzijai. Taigi kardinolas Benedetto prancūzams buvo mažesnė iš dviejų blogybių. Jis pasirinko Inocento vardą jį į kardinolus paaukštinusio popiežiaus atminimui ir pažadėjo reformuoti Bažnyčią bei panaikinti piktnaudžiavimus.
Finansinės ir socialinės reformos
Būdamas kuklus asmeniniame gyvenime, Inocentas XI skatino kardinolus siekti to paties. Nors naujajam popiežiui ir nepasisekė panaikinti nepotizmo, jis sugebėjo pagerinti Šv. Petro sosto finansinius reikalus. Mažindamas pareigybių ir stipendijų skaičių ir drastiškai taupydamas, pontifikas sugebėjo panaikinti 170000 skudų deficitą ir pradėti kaupti perteklių. Iki Inocento XI mirties popiežiaus ižde buvo maždaug 1,5 milijono skudų.
Inocentas reikalavo griežto evangelinio mokymo, dažnai, net kasdien, priimti Komuniją ir pabrėždavo griežto katalikų tikėjimo mokymo svarbą ne tik būsimiems kunigams, bet ir pasauliečiams, kurie tikėjosi labdaros (neturėjo būti jokios šalpos be religinio mokymo). Naujasis Kristaus vikaras griežtai reikalavo atsakingai rinkti kunigus ir vyskupus. Dvasininkai turėjo būti kvalifikuoti ir gyventi pavyzdingai. Inocentas XI reformavo vienuolynus ir atnaujino griežtą įžadų laikymąsi. Jis ganytojiškai rūpinosi pasauliečiais: ir krikščionišku jų mokymu, ir socialiniu teisingumu bei viešuoju padorumu. Pontifikas buvo dosnus vargstantiems ir rūpinosi bendruoju gėriu, garantuodamas maisto tiekimą sunkiais laikais, kai derlius būdavo prastas. Tačiau Inocento XI apribojimai moterims irgi buvo griežti (pavyzdžiui, įvestas reikalavimas kukliai rengtis). Šv. Petro įpėdinis uždraudė lošimų namus ir siekė riboti karnavalų tradicijas, bet tai ne visada buvo veiksminga, o kartais priimama su pasipriešinimu ir net pajuoka. Toks asketiškumas tarp romėnų buvo nepopuliarus, nors greitai po popiežiaus mirties jie pradėjo reikšti Inocentui XI pagarbą.
Jansenitų įtaka
Kalbant apie teologiją, Inocento moralinis uolumas buvo artimesnis jansenitams nei jėzuitams. Šis judėjimas, grįstas olando kataliko Kornelijaus Janseno (1585–1638) raštais, siūlė reformuoti krikščionybę grįžtant prie griežtesnės šv. Augustino moralės. Tačiau jis buvo paveiktas jėzuitų santykiuose su kvietistais. Kvietizmas buvo krikščioniško spiritualizmo forma, kuri propagavo visišką pasyvumą, religinę kontempliaciją ir savęs išsižadėjimą. Tai, rodos, paversdavo sutartas Dievo garbinimo apeigas nereikalingomis. Inocentas anksčiau prijautė ispanų kvietistui Migueliui de Molina’i (maždaug 1640–1696), bet 1685 m. jį areštavo ir 1687 m. išleido bulę, smerkiančią kraštutines jo pažiūras. Viso to turbūt pakaktų išskirti Inocentą XI kaip nepaprastą XVII a. popiežių, bet didžiausias jo nuopelnas buvo tarptautinių santykių srityje.
Visą Inocento XI pontifikatą lydėjo nesibaigianti kova su Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV pretenzijomis. Ši šalis turėjo ilgalaikę galikanizmo tradiciją – tikėjimą, kad Prancūzijos Katalikų Bažnyčia krikščioniškajame pasaulyje unikali ir turi teisių, suteikiančių jai ypatingą statusą katalikiškoje Europoje. 1516 m. po Bolonijos konkordato Prancūzijos karalius turėjo nemažą įtaką skiriant dvasininkams pareigas. Prancūzijos teisininkai ir toliau XVI–XVII a. gynė bei apibrėždavo galikaniškąsias teises, tvirtindami, jog Prancūzijos karalius nebuvo popiežiaus pavaldinys dvasiniame gyvenime, kad popiežius neturėjo absoliutaus autoriteto Bažnyčios mokyme ir pasaulietiniuose Prancūzijos dvasininkijos reikaluose. Iš tiesų pastarosiose dviejose srityse popiežius turėjo paklusti Prancūzijos karaliaus valiai. Žinoma, tokia padėtis patiko Liudvikui XIV, kuris buvo apsėstas noro sukurti totalaus autoriteto įvaizdį. Ši manija galėjo kilti po 1648–1653 m. frondos, Liudvikui dar esant mažam, kai Prancūzijos kilmingieji sukilo prieš dvarą, ir dėl kardinolų dominavimo, kurį patyrė jo tėvas. Jau 1660-aisiais, savo valdymo pradžioje, Liudvikas išprovokavo aršų konfliktą Romoje dėl ambasadorinės pirmenybės. Į šį ginčą buvo įtraukta ir prancūziškų popiežiaus teritorijų Avinjone okupacija, tai kartojosi vėlesniuose Prancūzijos ir popiežiaus konfliktuose.
1673-aisiais Liudvikas XIV vėl išprovokavo konfrontaciją dėl droit de régale pratęsimo. Nuo 1672 m. karo su Olandijos Respublika pradžios jis konfiskuodavo Bažnyčios turtą konfliktui finansuoti, ir régale praplėtimas buvo dar vienas būdas padidinti pajamas. Droit de régale iš esmės leido karaliui rinkti duoklę iš laisvos vyriausiosios beneficijos, kol tuščia vieta būdavo užimta. Liudvikas XIV praplėtė šią teisę visose karalystės dalyse, ypač pietinėse Langedoko, Gienos, Dofinė ir Provanso provincijose. Čia karalius sugebėjo pritraukti Prancūzijos dvasininkiją į savo pusę. Prieštaravo tik du vyskupai, ir popiežius Klemensas X nedarė nieko. Kita vertus, išrinkus Inocentą XI, tie patys vyskupai (iš Pamjė ir Alė) atnaujino savo opoziciją ir kreipėsi į naująjį popiežių, šis palaikė jų poziciją, prieštaravo Liudviko régale praplėtimui ir atsisakė pripažinti dvasininkų paskyrimų kitose šalies dalyse teisėtumą.
Inocentas XI bendradarbiavo su Lenkijos karaliumi Janu III Sobieskiu, kartu 1683 m. jie nustūmė turkus nuo Vienos vartų, tad jie, o ne Liudvikas galiausiai tapo krikščionybės gelbėtojais.
Liudvikas atsakė sušaukdamas generalinę Prancūzijos dvasininkų asamblėją, kuri 1682 m. vėl patvirtino galikaniškąsias teises, paskelbdama Keturis Straipsnius. Juose buvo ne tik pabrėžiamos tradicinės galikanų Bažnyčios laisvės, bet ir siekiama apriboti popiežiaus galią, teigiant, jog jo autoritetas priklauso nuo generalinės tarybos, kad sprendžiant tikėjimo klausimus popiežiui reikia universalios Bažnyčios pritarimo. Be abejo, Inocentas XI atmetė Keturis Straipsnius ir atsisakė paskirti Liudviko nominuotus vyskupus, todėl 35 vyskupijos liko be vadovų. Pačiame šio ginčo įkarštyje Liudvikas atsisakė padėti krikščioniškajai Europai atremti turkų invaziją. Jis net pareiškė sultonui, kad nesikiš. Be abejonės, Liudvikas tikėjosi, jog Viena kris, ir tuomet jis, „pats krikščioniškiausias karalius“, atkeliaus į pagalbą, nugalės turkus ir bus šlovinamas kaip krikščionybės gelbėtojas. Tai neišsipildė daugiausia dėl to, kad Inocentas XI bendradarbiavo su Lenkijos karaliumi Janu III Sobieskiu (valdė 1674–1696), kartu 1683 m. jie nustūmė turkus nuo Vienos vartų, tad jie, o ne Liudvikas galiausiai tapo krikščionybės gelbėtojais. Liudvikas įgavo „paties krikščioniškiausio turko“ pravardę.
Nekantraudamas atkurti katalikišką savo mandatą, Liudvikas nusprendė atšaukti Nanto ediktą (Henriko IV paskelbtą 1598 m. protestantų hugenotų bendruomenės teisėms apibrėžti). Nors tai buvo ilgalaikis Prancūzijos politikos tikslas, sprendimo laikas buvo susijęs su bandymu pataisyti santykius su popiežiumi. Tačiau Inocentas XI nebuvo sužavėtas – jam būtų labiau patikę, jei Liudvikas būtų pagelbėjęs kovojant su turkais – jis pasmerkė smurtą prieš protestantus, kurį sukėlė edikto atšaukimas. Jis netikėjo priverstiniu atsivertimu. Įtampa išaugo 1687 m., kai, panaikinęs prieglobsčio teises, kuriomis mėgavosi ir piktnaudžiavo ambasados Romoje, popiežius atsisakė pripažinti naująjį Prancūzijos ambasadorių, Lavardeno markizą (1643–1701), nes jis neatsisakė šių teisių. Savo ruožtu Liudvikas nuspėjamai griebėsi jėgos ir išsiuntė nedidelę armiją į Romą, kad įkurdintų ambasadorių jo rūmuose. Vėliau Inocentas ekskomunikavo Lavardeno markizą, ir 1688-ųjų sausį šis slapčia informavo Liudviką, jog jis ir jo ministrai irgi buvo ekskomunikuoti.
1688-aisiais norų priešprieša didėjo. Šį kartą problema buvo Kelno elektorinės arkivyskupijos, kurios teritorijos buvo strategiškai svarbios, įpėdinystė. Užuot ratifikavęs dar vieno prancūzų kandidato išrinkimą, Inocentas XI nesiskaitė su Liudviku ir pasirinko imperatoriaus pasiūlytą 17-metį Josephą Clemensą iš Bavarijos (1671–1723). Šis akivaizdžiai politinis sprendimas buvo svarus Liudviko diplomatinis pralaimėjimas ir baigėsi dar vienu irzliu atsaku: Kelno ir Palatinato invazija. Tačiau šį kartą karalius smarkiai apsiskaičiavo. Tai, ką Prancūzija numatė kaip ribotą kampaniją, baigėsi dideliu Europos karu, kuriam Prancūzija nebuvo pasirengusi. Dvidešimt metų trukusią prancūzų agresiją dabar pasitiko svarus Europos jėgų koalicijos pasipriešinimas. Liudvikas vėl okupavo Avinjoną, įkalino popiežiaus nuncijų ir kreipėsi į generalinį susirinkimą. Tačiau Inocentas XI nebuvo įbaugintas. Akivaizdžiai Liudvikas XIV tuo metu neįvertino popiežiaus galios ir prestižo, ypač Inocento XI ryžtingumo. Greičiausiai schizmos buvo išvengta tik dėl karo pradžios ir popiežiaus mirties 1689 m. Neatsitiktinai po 1689 m. Liudvikas pakeitė nusistatymą ir ėmėsi žingsnių atkurti draugiškus santykius su Roma.
Kitas dramatiškas šios krizės rezultatas buvo Anglijos karaliaus Jokūbo II (valdė 1685–1688) žlugimas, mat Liudviko invazija į Reino kraštą leido Williamui iš Oranijos saugiai persikelti į Angliją. Inocentas prieštaringai vertino Jokūbą II, matydamas jį kaip paklusnų Liudviko XIV liokajų. Nors popiežius akivaizdžiai sveikino galimybę palengvinti sunkią katalikų padėtį šiose salose, jis atsargiai vertino neapgalvotą Jokūbo požiūrį į šį klausimą ir jautė, kad reikėtų žvelgti jautriau. Staigus politikos pakeitimas tiktai sukeltų neigiamą reakciją – taip ir įvyko. Tačiau nėra pagrindo kaltinti Inocento XI nei kad jis buvo informuotas apie Williamo iš Oranijos sumanymus Anglijoje, nei kad rėmė Williamą nuverčiant Jokūbą. Be abejo, tuo metu šis kaltinimas atsirado Prancūzijoje, bet įgavo naują gyvenimą šiame amžiuje po Ritos Monaldi ir Francesco Sorti romano Imprimatur pasirodymo 2002 m. Autoriai teigia radę finansinę Inocento bankininkų šeimos Odescalchi ir Oranijos dvaro sąsajų, prasidėjusių 1660-aisiais.Tačiau sieti šį ryšį su Jokūbo II nuvertimu yra pernelyg nepagrįsta ir visiškai neigia jo paties vaidmenį. Tai taip pat nukreipia dėmesį nuo brangiausio Inocento siekio ir didžiausio pasiekimo: pasipriešinimo mobilizacija sulaikyti į Europą slenkančią islamo bangą.
Pasipriešinimas turkams
Iki 1680-ųjų intensyviausia osmanų Turkijos ekspansija į Europą buvo 1526 m., kai Suleimanas Didysis buvo apsupęs Vieną. Po to osmanų spaudimas Europai iš esmės sustojo, nors didelė dalis Vengrijos ir visi Balkanai liko turkų rankose, kai kurios sritys patyrė vis didėjančią islamizaciją. Iš tiesų po 1593–1606 m. karo, kai nebuvo išaiškintas nugalėtojas, jokios formalios karinės kampanijos tarp Habsburgų ir turkų nuo 1566-ųjų iki 1660-ųjų nebuvo. Tačiau nuo 1656 m. Osmanų imperijai ėmė vadovauti Koprulu šeima, tai buvo didieji viziriai, užėmę agresyvesnę poziciją užsienio politikoje. Turkų galia atgijo: 1658–1661 m. Transilvanija tapo visiškai kontroliuojama, nors 1664 m. patyrę nesėkmę prieš imperatorių Leopoldą, turkai 1669 m. užėmė Kretą ir 1670-aisiais sėkmingai kovėsi kare su lenkais, 1676 m. užėmė Podolę pietryčių Lenkijoje. Rusijos puldinėjimai 1677–1681 m. buvo nepakankamai sėkmingi, tad naujasis didysis viziris Kara Mustafa (valdė 1676–1683) pasiryžo atakuoti Vieną, kad pakeltų savo prestižą ir konsoliduotų savo poziciją.
Iki pat 1681-ųjų ir net 1682-aisiais Austrijos imperatoriaus dvaras buvo įsitikinęs, kad Liudvikas XIV buvo pagrindinis priešininkas. Tik Inocentas XI gerai suprato Turkijos grėsmę ir ragino pradėti Kryžiaus žygį prieš islamą. Jo diplomatinė ir finansinė parama galiausiai 1683 metų kovą atvedė prie karinio Austrijos ir Lenkijos aljanso, bet imperatorius Leopoldas buvo nepasirengęs ir turėjo palikti savo sostinę, kuri buvo apgulta nuo liepos. Pagalba atkeliavo kaip tik laiku, rugsėjį, kai krikščioniška armija, sudaryta iš austrų, vokiečių ir lenkų pajėgų, vadovaujama Lotaringijos kunigaikščio Maxo Emanuelio iš Bavarijos ir Lenkijos karaliaus Jano III Sobieskio, įtikinamai nugalėjo turkus visą dieną trukusiame mūšyje. Lenkijos karalius laiške popiežiui tai apibūdino varijuodamas garsųjį Julijaus Cezario posakį: venimus, vidimus et Deus vicit (atėjome, pamatėme ir Dievas nugalėjo).
Ir vėl Inocentas XI ėmėsi iniciatyvos. 1684 m. jis daug prisidėjo sukuriant Šventąją lygą, kurioje originalusis Austrijos ir Lenkijos aljansas buvo praplėstas įtraukiant Venecijos Respubliką (ir vėliau ortodoksiškąją Rusiją).
Šį pergalė sukėlė entuziazmo bangą visame krikščioniškame pasaulyje ir dabar daug kas rėmė visuotinį Kryžiaus žygį prieš turkus, bet Austrija negalėjo imtis karo viena. Ir vėl Inocentas XI ėmėsi iniciatyvos. 1684 m. jis daug prisidėjo sukuriant Šventąją lygą, kurioje originalusis Austrijos ir Lenkijos aljansas buvo praplėstas įtraukiant Venecijos Respubliką (ir vėliau ortodoksiškąją Rusiją). Inocentas XI sugalvojo vieningos atakos strategiją, aukojo dideles pinigų sumas karui ir liepė tai daryti visos Pietų Europos dvasininkijai. Venecijiečiai gana sėkmingai susikoncentravo ties Graikija, deja, susprogdino Partenono stogą. Tačiau įspūdingiausios pergalės buvo pasiektos Vengrijoje. Imperatoriaus armija su savanoriais iš 22 skirtingų valstybių (įskaitant ir protestantiškas) 1686-aisiais užėmė Budą, ir iki Nagiaršani mūšio 1687 m. turkų valdžia iš Vengrijos ir Transilvanijos buvo išstumta, į teritoriją buvo grąžinta krikščionybė. Belgradas buvo užimtas 1688 m. Jokūbas II apie tai atsiliepė taip: „Tai Šventasis Tėvas atkariavo Budą lygiai taip pat, kaip jis išvadavo Vieną. Daugelį amžių toks popiežius nesėdėjo Petro soste.“
Iš tiesų Inocentas gyveno gana ilgai, kad išvystų šį triumfą, bet po jo mirties 1689 m. turbūt neatsitiktinai užkariavimai liovėsi, turkai šiek tiek atsigavo ir aklavietės situacija tęsėsi, nors tai iš dalies atsitiko ir dėl prasidėjusio karo su Prancūzija. Nepaisant to, po 1699-aisiais pasirašytos taikos sutarties prasidėjo formalus Osmanų imperijos atsitraukimas iš Europos. Atidedant į šalį dabartinius rūpesčius, islamas jau niekada nebebus didžiulė grėsmė krikščioniškajam Europos pasauliui.
Rojus žemėje
Inocentas XI mirė 78-erių. Jo netektis sukėlė neįprastą krikščionių reakciją. Gedėjo visas katalikų pasaulis, visi jį gerbė. Net protestantai liūdėjo dėl jo mirties ir buvo nugirsta didįjį Brandenburgo–Prūsijos elektorių Fredericką Williamą sakant: „Jei turėčiau Inocento XI sielą, aš galėčiau tikėtis rojaus.“ Užsitęsęs kanonizacijos procesas Klemenso XI buvo pradėtas 1714-aisiais, o 1744-aisiais buvo suspenduotas dėl Prancūzijos karaliaus dvaro priekaištų. Jis atsinaujino XX amžiuje, ir popiežius Pijus XII paskelbė Inocento beatifikaciją 1956 m.
Daug istorikų, tyrinėjančių šį laikotarpį, pripažįsta, kad Inocentas XI buvo išskirtinis popiežius, nors jo vaidmuo, priešinantis turkams, ne visada sulaukia pakankamo įvertinimo. Jis turbūt buvo paskutinis popiežius, vaidinęs lemiamą vaidmenį tarptautiniuose reikaluose. Be abejo, jo užsidegimas rengti Kryžiaus žygius buvo labiau tradicinis nei naujoviškas, bet jo planai buvo neįprastos apimties. Jis numatė ne tik Osmanų imperijos sunaikinimą ir galutinį Šventosios Žemės atgavimą, bet ir Rytų Romos Imperijos atkūrimą. Deja, jo viltys neišsipildė, bet tai iliustruoja jo ambicijų mastą. Jam pavyko bent trumpam suvienyti krikščioniškąjį pasaulį, išskyrus Prancūziją, paskutiniam Kryžiaus žygiui ir daugeliui Rytų ir Vidurio Europos šalių išgelbėti krikščionių civilizaciją.
Pagal History Today parengė ir iš anglų kalbos išvertė Marijuš Antonovič
