Eugenijus Barzdžius. Palendrių vienuolynas: kur viskas prasideda nuo mažų dalykų

Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas. Nuotrauka – www.palendriai.lt

„Išminties pradžia yra nuoširdus noras mokytis

O atsidėjimas mokymuisi – meilė.

Meilė yra laikymasis jos įstatų,

Laikymasis įstatų – nemarumo pagrindas.

O nemarumas priartina žmogų prie Dievo;

Taigi ieškojimas išminties paruošia karalystei.“

(6:17-20)

Kiekvienoje šalyje yra šventų vietų, neturinčių tokio statuso. Tačiau dažnam jo net nereikia. Ten važiuojama ieškoti ramybės, tylos, susikaupimo ar paties savęs. Viena iš tokių vietų – Kelmės rajone esantis Palendrių vienuolynas.

Fotografas Eugenijus Barzdžius, tarsi pašaukimo pagautas, iš pradžių nusprendė apsilankyti netoli gimtojo miesto įkurtame vienuolyne, paskui susipažino su vienuoliais ir įamžino jų kasdienybę bei portretus nuotraukose. Savo pasakojime būsimos fotografijų knygos apie Palendrių vienuolyną autorius dalinasi įžvalgomis apie benediktinų vienuolių bendruomenę.

Brolis Jokūbas Savickis. Nuotraukos autorius – Eugenijus Barzdžius

Kiekvienas kelias į Palendrių vienuolyną man yra savotiška paslaptis. Važiuojant į Palendrius iš Šiaulių, platus ir lygus asfaltas baigiasi, pasukus į lietuvišką vieškelį. Prireikia sumažinti greitį. Vieškelį Gaugariuose pakeičia smėlėtas kaimo kelias. Baigiasi miškas, ir atsiveria milžiniški tai žaliuojančių, tai rudenėjančių ar balta marška uždengtų laukų plotai. Pajuntu patekęs į šią vietą juosiantį ramybės ratą. Per vienuolyno teritoriją čiurlena Medinupio upė. Galų gale už paskutinio šilo kairėje išvystu senosios Palendrių bažnyčios špilį. Tai – modernaus baroko stiliaus kūrinys, visiškai nebūdingas įprastam lietuviškam peizažui. Bažnytėlės statyboms anuomet lėšų skyrė kunigas Kazimieras Ambrazaitis. Dar dabar greta šoninių bažnyčios durų stovi jam skirtas antkapis – Kristus, apdaužytomis rankomis.

Šalia bažnyčios yra naujas, prieš dešimtmetį įšventintas Benediktinų vienuolynas. Šiuo metu jame gyvena 13 brolių, iš kurių, pačių vienuolių teigimu, esama 5,5 lietuvio, 1 žemaitis, 5 prancūzai ir 1,5 amerikiečio. Kas yra vienuolis? Dabar žinau, kad tai yra neišmatuojamos meilės kupina asmenybė. Žmogus, neišskiriantis savęs iš kitų, nusižeminęs ir iki minimumo atsisakęs pasaulio malonumų. Vienuolynas man visų pirma asocijuojasi su trimis dalykais: tyla, malda ir meile.

Brolis Lukas Skroblas. Nuotraukos autorius – Eugenijus Barzdžius

Nors pačioje pradžioje viskas buvo kitaip. Pirmą kartą atvykęs į vienuolyną apie jo gyvenimą ir vienuolių kasdienybę žinojau ne daugiau negu statistinis, niekada tokios patirties neturėjęs lietuvis. Palendrių vienuolynas buvo vienas iš kelių, kuriuos norėjau aplankyti. Jis pasirodė įdomus tuo, kad jame visos liturginės valandos giedamos seniausia Vakaruose grigališkojo giedojimo forma. Ir, žinoma, norėjau subrandinti tarsi savaime kilusią mintį apie fotografijų knygą, bent iš dalies atspindinčią vienuolių gyvenimą.

Taigi, atvažiavau. Po pirmųjų dviejų Palendriuose praleistų dienų, jau susipažinus su vienuolyno vyresniaisiais, iš pasąmonės tarsi pradėjo lietis idėjos ir vizijos. Savo prote tų minčių net nebuvau dorai sudėliojęs, tačiau staiga tapo aiškiau, ką aš noriu nuveikti šiame vienuolyne. Pristačiau savo idėją vienuoliams. Ir tik po to, nustebintas savo pasąmonės srauto, supratau, kokia misija šiame vienuolyne priklauso man.

Be abejo, ne viskas įvyko iš karto. Reikėjo laiko, kol vienos po kitų atsivėrė durys į vienuolyno gilumą ir pačių vienuolių vidų. Kaskart apsilankius Palendriuose, mano ir benediktinų bendruomenės santykiai darėsi vis draugiškesni, šiltesni – taigi, palankesni knygos idėjai. Nesakau, kad viskas klostėsi lengvai. Anaiptol. Svarbiausia – turėjau išbandyti savo paties kantrybę, nes keitėsi metų laikai, o viskas nevyko taip sparčiai, kaip mes esame įpratę pasaulietiškame gyvenime.

Tėvas Gérard de Martel. Nuotraukos autorius – Eugenijus Barzdžius

Iš savo viešnagių Palendriuose geriausiai atsimenu vieną atvejį. Kartą pasielgiau akivaizdžiai neteisingai. Ir vienas iš brolių visa tai matė. Tačiau jis nepradėjo manęs mokyti ar moralizuoti, kaip tikėjausi. Tąkart vienuolis šypsodamasis man pasakė vieną vienintelį sakinį: „Viskas prasideda nuo mažų dalykų.“ Esu tikras, tai liks mano galvoje visą gyvenimą, lyg būtų išgraviruota ar iškalta.

Pagyvenęs kartu su bendruomene, pamačiau, kad gyvenimas ten apima ne tik dvasinį tobulėjimą, bet ir ūkio darbus. Vienuolyne kiekviena minutė yra suplanuota. Diena Palendriuose prasideda 5 val. ryto ir baigiasi 21 val. vakaro. Septynios iš šių valandų skirtos maldai ir susikaupimui. Likusį laiką vienuoliai turi rūpintis tais žemiškais dalykais, už kuriuos yra atsakingi. Dėl to neturi nė vienos dykos akimirkos. O ir jų laisvas laikas apima asmeninę maldą bei skaitymą. Be abejo, kartais vienuoliai ir klausosi klasikinės muzikos, ir žiūri filmus istorine, gamtos ar meno tematika.

Žmonės dažnai klausia brolių, ar jie gali nueiti į kiną arba teatrą. Kaip ir į kitus klausimus vienuoliai atsako paprastai: „Gyvenimas 13 brolių bendruomenėje jau savaime yra ir kinas, ir teatras, ir net cirkas! Todėl mums nereikia niekur eiti. Dar turime televizorių, bet be antenos.“

Brolis Raimondas Urba. Nuotraukos autorius – Eugenijus Barzdžius

Tačiau nereikėtų galvoti, kad vienuolyno bendruomenė yra lyg pilka, vienoda masė. Įsitikinau, kad kiekvienas iš brolių yra kitoks, įnešantis reikšmingą indėlį į vienuolyno gyvenimą. Bendraudamas su jais, supratau, kad žūtbūt noriu nufotografuoti brolių portretų seriją ir perteikti jų savitumą. Iš tiesų šiai fotosesijai ruošiausi ilgai: ieškojau tinkamo šviesos strategijos sprendimo. Man buvo ypač svarbu sukoncentruoti dėmesį į kiekvieno iš jų veidą, neatsisakant esminio juos tarpusavyje jungiančio ir nuo visuomenės skiriančio elemento – abito.

Kurdamas šiuos portretus, norėjau atskleisti ir visišką nusižeminimą bei savęs pačių atsisakymą. Greičiausiai vienintelis dalykas, kurio vienuoliai atsisakyti negali, yra jų veidas ar kūnas. Dažniausiai tampantis žvilgsnį prikaustančiu stebėjimo objektu. Žiūrint į nuotraukas, atrodo, kad jie – be jokios emocijos. Tačiau taip atsiranda galimybė mums patiems suteikti portretams norimų atspalvių ar prasmių. Tokiu būdu mano nuotraukose vienuoliai tapo ir mūsų požiūrio veidrodžiais.

Įsisąmoninau, kad mes, gyvenantieji už vienuolyno ribų, visą laiką kažkur skubame. O tai nulemia momentą, kai pradedame veikti kaip vėžinė ląstelė. Patys to nejausdami nepaliaujame tik imti iš aplinkos, taip priversdami ir kitus pasidaryti tokiems, kokie tampame patys.

Savo fotografijų knyga siekiu parodyti vieną vienuolyno gyvenimo dieną. Tokią, kai niekur neskubama, viskas daroma su atsidavimu ir meile. Nuotraukomis bandau praskleisti vienuolyno kasdienybę dengiantį šydą, kurdamas vizualų pasakojimą iš savo išgyventų momentų, bandydamas prisiliesti prie to, kas kiekvienam iš mūsų yra paslaptis. Tikiuosi, kad ši vienuolių portretų serija bei greičiausiai pavasarį pasirodysianti knyga paskatins sulėtinti tempą, prisėsti ir pabandyti apmąstyti ir galbūt suvokti šių žmonių pašaukimą ir atsidavimą meilei.