| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Už filmą „Barbara“šių metų Berlinalėje laimėjęs „Sidabrinį lokį“, Christianas Petzoldas šiandien yra vienas garsiausių Vokietijos režisierių, Lietuvos žiūrovams žinomas iš filmų „Jela“ (2007) ir „Jerichovas“ (2008). Po istorinio 7 ir 8 dešimtmečių pakilimo, kai kūrė Naujojo Vokietijos kino kryptį suformavę Raineris W. Fassbinderis, Werneris Herzogas, Alexanderis Kluge, Margarethe von Trotta, Wimas Wendersas ir kiti, ilgą laiką Vokietijos kinas buvo nematomas tarptautinėje arenoje. Tačiau XXI a. pradžioje atsirado grupė režisierių, vėliau pavadintų Berlyno mokyklos vardu, kurie nutraukė šią ilgą tylą. Judėjimo krikštatėviu dažnai laikomas Christianas Petzoldas, savo pirmuosius vaidybinius darbus pristatęs dar prieš amžių sandūrą, o išgarsėjęs pasaulyje filmu „Vidinis saugumas“ (2000). Toliau sekė trilogiją suformavę, gyvenimo ir mirties temą nagrinėję filmai „Vaiduokliai“(2005) ir „Jela“. Berlyno mokyklos filmai siejami su į kiną sugrąžintu realizmu ir aiškiomis politinėmis potekstėmis.
Petzoldo filmai neretai vaizduoja personažus, kurie gyvena „tarp“ realaus ir įsivaizduojamo pasaulio, dominuoja vaiduokliškos erdvės, kurios iliustruoja pokario Vokietijos būseną. Todėl filmų personažai siekia nepriklausomybės, yra pasiruošę keistis, kažkur judėti. Tai ypač ryšku filmuose, vaizduojančiuose kapitalistinės Vokietijos dabartį. Kita vertus, judėti yra pasiryžusi ir pagrindinė „Scanoramoje“ rodomo filmo „Barbara“ personažė. Filmas nukelia į 1980-uosius, nykią Vokietijos Demokratinės Respublikos būtį.
Dramoje sprendžiamos politinės ir žmogiškosios dilemos. Čia jauna Rytų Berlyno daktarė Barbara po nesėkmingo bandymo pabėgti į Vakarų Vokietiją yra paskiriama dirbti mažo miestelio ligoninėje, prie Baltijos jūros. Naujoje vietoje Barbarą kamuoja paranoja. Jos pasaulyje visi aplinkiniai – įtariamieji, o aplinkiniams įtariamoji yra ji pati. Barbara stengiasi išlaikyti distanciją, atstumia net ir tuos, kurie jai rodo prielankumą ir nori bičiuliautis. Ji slapta susitikinėja su Vakarų Vokietijos agentu ir laukia kruopščiai suplanuoto pabėgimo. Tačiau ligoninėje dirbantis jaunas ir principingas daktaras, regis, palengva ima keisti Barbaros įsitikinimus. Juodu sieja atsidavimas profesijai ir vienišumas. Tačiau ar juo galima pasitikėti? Kiekvienas Barbaros žingsnis stebimas vietos tvarkos sergėtojų, jos namuose nuolat atliekamos kratos, o žeminantys pareigūnų metodai kiekvieną kartą kerta per daktarės savigarbą.
Filmo ligoninė – tai viešoji VDR erdvė. Ji akylai stebima, čia herojai nuolatos jaučia kontrolę, todėl yra priversti dėvėti savo viešojo gyvenimo kaukes. Tačiau Petzoldo kamera nesitapatina su valdžios iš viršaus viską kontroliuojančia kamera, greičiau ji solidarizuojasi su pagrindinių veikėjų būsena ir žvelgia iš jų pozicijos. Dėl to filmas persmelktas nesaugumo jausmo. Drama „Barbara“ laviruoja ant kelių žanrų ribos. Joje daug užuominų į siaubo filmus, kurios žiūrovus įtraukia į įtemptą socialinę būseną, kupiną paranojos, kad kažkas nuolat juos stebi ir baimės, jog nutiks kažkas baisaus.
Filmo kalba labai materiali. Atmosfera pritvindyta šunų lojimo ir mašinų motorų burzgesio. Paranoja slypi kiekvienoje detalėje, o tam perteikti išnaudojama tuščių erdvių akustika. Nykūs ligoninės koridoriai, socialistinis kambarių interjeras iliustruoja Šaltojo karo laikų Rytų Vokietijos gyvenimą. Petzoldas dar filmavimo aikštelėje sukuria savitą filmo pasaulį. Aktoriai žino, kad visada filmuojama tik vienu dubliu, todėl vienintelis kartas turi būti tobulas. Petzoldui artima tarpukario Vokietijos menininkų judėjimo „Neue Sachlichkeit“ estetika, jam labai svarbus jo filmų daiktiškumas. Dėl to režisierius skiria didelį dėmesį filmuojamai erdvei. Jos spalvos ir garsai turi atitikti filmo garsus. Aktoriai įsilieja į jau sukurtą pasaulį, tarsi šoka pagal jo muziką. Režisierius apgalvoja ir patikrina kiekvieną rekvizitą. Visi filmo kostiumai originalūs, net ir baldų apmušalai, daiktų linijos bei miestelio architektūra yra tobulai atkurto laiko įrodymas. Petzoldas sako, kad VDR įvaizdžio specifika grįsta labai praktiškais principais. Tuomet nebuvo galima gauti gerų medžiagų, todėl žmonės tai siekė kompensuoti ryškia spalva. Barbaros kostiumai rinkti pagal VDR kino žvaigždės, laikomos epochos veidu, Romy Schneider kostiumus. Būtent pagal juos Yves Saint Laurent sukūrė kolekciją, kuri tapo gairėmis filmo dizainerei. Režisierius rėmėsi ir savo paties prisiminimais iš vasarų, praleistų Rytų Vokietijoje, pas močiutę. Filme labai svarbus momentas, kai Barbara daktarės (ne moters) rankomis paliečia vienos miestelio gyventojos jai padovanotas daržoves. Tardama daržovių pavadinimus Barbara po truputį ima mestis savo šaltą, abejingą kaukę, tarsi suabejoja jos dėvėjimo prasme. Per šį mažą, rodos, visai nereikšmingą filmo epizodą žiūrovai supranta, kad Barbara niekur nepabėgs.
Naujasis Petzoldo filmas aiškiai kritikuoja kapitalistinę Vokietijos santvarką. Vaizduodamas sudėtingą gyvenimą Šaltojo karo laikų VDR, jis rodo, kaip jos sistemos pilkumoje skleidžiasi žmogiškiausios vertybės. Barbaros meilužis Gerardas važinėja visada prabangia mašina, dėvi tvarkingą kostiumą, jis yra Vakarų agentas, simbolizuojantis kapitalistinę Vakarų gerovę. Judviejų su Barbara santykiai paremti aistra ir bendru siekiu pabėgti. Vienoje filmo scenų Barbara susipažįsta su kito agento užverbuota mergina, kuri jos klausia, ką Gerardas atvežė dovanų, lyg jai tai būtų svarbiausias dalykas. Sutrikusi Barbara nežino, ką atsakyti. Mergina svajoja apie Vakarų siūlomą prabangą ir įvairovę, o ko siekia Barbara: ar tik būti tokia pat naivia mergina iš Rytų?Vis stiprėjantis ryšys tarp miestelio gydytojo ir Barbaros yra dar labiau sustiprinamas bendrų tikslų – šalia vis atsiranda ligonių, kuriems reikia pagalbos. Judviejų draugystė – tai žmogiškumo pergalė socialistiniu laikotarpiu.
Barbaros vaidmenį filme suvaidino dažna Petzoldo filmų aktorė Nina Hoss. Judviejų bendradarbiavimas prasidėjo dar 2003-iaisiais, o „Barbara“ tapo penktuoju judviejų bendru filmu. Aktorė už vaidinimą Petzoldo filme „Jela“ pelnė „Sidabrinį lokį“ Berlyno kino festivalyje, o už Barbaros vaidmenį yra nominuota geriausios aktorės prizui Europos kino apdovanojimuose. Nina Hoss išsiskiria aristokratišku grožiu, kupinu senųjų kino žvaigždžių žavesio, o intelektualus jos vaidmuo „Barbaroje“ atskleidžia nuolat susikausčiusio, nesaugumo jausmą išgyvenančio VDR gyventojo būseną. Režisierius Christianas Petzoldas priklauso vis retėjančiam režisierių būriui, kurie ištikimai laikosi tradicinių kino kūrimo principų. Beveik visi jo filmai filmuoti 35mm kamera. Jo įsitikimu, kolektyvinis kino kūrimo procesas turi vykti filmavimo aikštelėje, o ne darant postprodukciją kompiuterio ekrane. Kiekviena filmo detalė apgalvotai sukuriama dar čia ir dabar, todėl aktoriams nereikia vaidinti, o gyventi režisieriaus sukonstruotame pasaulyje. Dėl to Ninos Hoss personažė yra tokia tikra, susitapatinimas su ja tarsi suteikia galimybę trumpam nusikelti į nepagražintą 1980-ųjų realybę. Filmas „Barbara“ dar kartą primena apie stiprią naujų Vokietijos kino režisierių kartą, kurie, kaip ir Naujojo Vokietijos kino režisieriai, drąsiai kelia praeities temas ir analizuoja jas šiuolaikinio žmogaus būties kontekste.
Aistė Račaitytė