| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Daugeliui susidaro įspūdis, kad psichologija – tai mokslas apie žmones, kamuojamus nesibaigiančių problemų, apie jų asmenybės netobulumus, trūkumus ir iškrypimus. O ir kai kurie psichologai viešuose pasisakymuose nevengia pabrėžti, kad mes visi esame „savotiški“ (supraskite – daugiau ar mažiau problemiški), kad problemų turi visi žmonės (atseit, taip ir turi būti, o jų dydis ir rimtumas neturi reikšmės) ir apskritai „normalių žmonių nėra“. Tačiau toli gražu ne visuomet toks požiūris yra teisingas ir pabandysime suprasti kodėl.
Ką psichologijos mokslas sako apie žmogų?
Psichologija yra jaunas mokslas, nors jo praeitis ilga ir turtinga. Mat žmogaus vidinio pasaulio, jo minčių, jausmų, siekių, svajonių ir t. t. pažinimas mąstytojus, kūrėjus domino visada. Nuo seno šios žinios buvo kaupiamos filosofiniuose traktatuose, genialiuose literatūros kūriniuose, kiekvienos šalies žmonių tautosakinėje kūryboje. Tačiau tik 1879 m. Leipcige įkurta pirmoji psichologinių tyrimų mokslinė laboratorija paženklino psichologijos, kaip savarankiško mokslo, atsiradimo pradžią. Nuo tada daug vandens nutekėjo. Štai XX a. pradžioje psichologijoje buvo paplitęs požiūris į žmogų kaip į sudėtingą gyvūną, kurio gyvenimas – tai reakcijų į išorinius dirgiklius visuma. Tokiai žmogaus sampratai nepasiteisinus, psichologijoje atsirado froidistinė kryptis. Jos kūrėjas Sigmundas Freudas ir sekėjai skelbė, jog žmogus yra pasąmoninių destruktyvių (pirmiausia seksualinių) impulsų įkaitas. Jis nuolat, tačiau nesėkmingai siekia prisitaikyti prie aplinkos, t. y. visuomeninio gyvenimo, nes jame egzistuojančios elgesio normos trukdo laisvą tų impulsų raišką ir lemia psichologinių problemų atsiradimą. Kad ir kaip plačiai toks požiūris į žmogų išplito, jis aiškiai buvo labai ribotas.
XX a. antroje pusėje susiformavo nauja psichologijos mokslo kryptis – humanistinė psichologija, vienas iš jos pradininkų buvo JAV psichologas Abrahamas Haroldas Maslow. Pirmiausia jis pasiūlė psichologijos mokslui atsigręžti į tą žmonijos dalį, kuri sudaro jos elitą. Tai žmonės, kurie pasiekė profesinių aukštumų ir savo kūrybinio darbo rezultatais mokslo, meno, politikos ar kt. srityse keičia žmonijos veidą. Maslow susidomėjo išskirtinių asmenybių psichinėmis savybėmis susižavėjęs keliais savo dėstytojais, kurie buvo ir žymūs mokslininkai. Juos jis pavadino visiškai save realizuojančiais žmonėmis. Į savo tyrimus mokslininkas įtraukė kelis tūkstančius tokių profesinę sėkmę ir gyvenimo pilnatvę pasiekusių asmenų iš viso pasaulio, o apibendrinęs tyrimo rezultatus paskelbė teoriją, kurios pagrindinė sąvoka buvo saviraiška. Šioje teorijoje apie žmogų kalbama kaip apie laisvą ir kūrybingą asmenybę, siekiančią iki galo įgyvendinti savo psichinį potencialą, t. y. patenkinti saviraiškos poreikį, arba kitaip – numalšinti pilnatvės alkį.
Kas būdinga siekiančiajam save realizuoti?
Mąstydamas apie tokius žmones, Maslow norėjo sau atsakyti į klausimą, kuo jie skiriasi nuo kitų. Ir pirmiausia suprato, kad jie siekia tapti tuo, kuo tik gali, visiškai išnaudodami savo talentą, sugebėjimus, visą savo asmenybės potencialą. Tyrimo duomenys atskleidė, jog kiekviena iškili asmenybė, būdama savita ir siekdama visiškai atsiskleisti, pasižymi tam tikromis išskirtinėmis savybėmis.
Pirmiausia, tai savybės, nusakančios jų santykį su aplinka. Šie žmonės sugeba aplinkinį pasaulį suvokti ir priimti objektyviau nei kiti. Jie moka geriau valdyti savo jausmus ir neleidžia jiems iškreipti suvokiamo pasaulio vaizdo nepamatuotu optimizmu ar baimėmis. Jie yra atviresni ir tolerantiškesni naujovėms ir nepramintiems takams visose gyvenimo srityse – tiek mene, tiek moksle, tiek visuomeniniame gyvenime. Be to, sugeba suvokti kaip dovaną ir džiaugsmo šaltinį kitiems įprastus dalykus – vasaros lietų, žiemos mišką, vaivorykštę, upokšnį ir t. t.
Antra, save visiškai realizuojantiems asmenims yra būdingi demokratiški santykiai su kitais žmonėmis. Jie gerbia kitą žmogų, neatsižvelgdami į jo tautybę, turtinę padėtį, socialinį statusą, išsilavinimą ir pan. Jiems rūpi žmoniją kamuojančios problemos (karai, stichinės nelaimės), užjausdami kitus, stengiasi jiems padėti. Šie žmonės taip pat sugeba priimti kitus žmones tokius, kokie jie yra, nemoralizuodami, nemokydami ir nesiekdami jų kontroliuoti. Bendraudami su kitais, yra nuoširdūs ir paprasti, bet išsaugo savo ir kito asmens žmogiškąjį orumą. Ratas tų, su kuriais palaiko artimus ryšius, yra nelabai platus, nes linkę daugiau bendrauti su panašiais į save. Be to, save realizuojantys asmenys yra nepriklausomi nuo aplinkinių nuomonės ir vertinimų, net jei jie būtų pačių artimiausių. Tiesiog pirmiausia jaučiasi atsakingi už save pačius, savo tikslus. Būdami ganėtinai lankstūs ir lengvai prisitaikantys prie įvairių aplinkybių, palyginti lengvai atpažįsta kitų žmonių gyvenime melą ir su juo nelinkę taikstytis.
Save realizuojantys žmonės savo gyvenimą suvokia kaip misiją, kurią turi įvykdyti. Todėl kelia sau kilnius tikslus ir siekia jų su visišku atsidavimu. Dažnai šie tikslai būna susiję su profesine veikla, tačiau nebūtinai – tai gali būti jiems svarbios idėjos sklaida ir įgyvendinimas, gali būti pasišventimas vaikų auklėjimui bei ugdymui ir t. t. Žvelgdami į pasaulį per savo misijos „langą“, skiria svarbius dalykus nuo nelabai svarbių ir nesunkiai atsiriboja nuo pastarųjų. Jie kūrybiški, ir ši savybė atsiskleidžia ne tik profesinėje veikloje, bet ir paprastuose dalykuose, sprendžiant kasdienines problemas. Jiems būdingas sveikas humoras ir gebėjimas vertinti įvykius bei žmones bendresniame kontekste.
Aišku, save realizuojantys žmonės yra ne angelai. Jie taip pat patiria nesėkmių, kartais gali būti suirzę ir pikti, pasielgti neapgalvotai ir suklysti. Gali turėti kitus erzinančių įpročių, kartais neatsispiria garbėtroškai, o kartais tiesiog būna abejingi ir šiurkštūs net savo artimiesiems. Ir vis dėlto šie žmonės yra neeiliniai. Jie klauso savo vidinio balso, kuris dažnai būna priešingas artimųjų ir aplinkinių patarimams. Tokie žmonės yra sąžiningi sau ir nesistengia savęs apgaudinėti, atkalbėti nuo noro siekti tų tikslų, kuriems jaučiasi pašaukti. Jie ypač vertina aukščiausių išgyvenimų akimirkas, kai patiria džiaugsmo ekstazę ir ramybę. Tokių išgyvenimų aprašymų randame šventųjų ir mistikų raštuose, tokius mini ir iki galo save atskleidžiantys žmonės. Tokiomis akimirkomis jie pajunta visišką vienovę su tikrove ir savojo „aš“ ribų išplėtimą. Dažnai tokiomis akimirkomis jiems ir atsiveria savo gyvenimo, kaip tam tikros misijos, suvokimas, kuris perkeičia jų santykį tiek su aplinka, tiek su pačiais savimi. Beje, manoma, kad tokių išgyvenimų patiria dauguma žmonių, tačiau tik nedaugelis iš jų atkreipia į juos dėmesį ir suvokia kaip vieną svarbiausių patirčių savo gyvenime.
Pažinti savo troškimus ir poreikius
Ar prasminga psichologijoje tyrinėti būtent visiškai save realizuojančius žmones? Maslow teigia, kad tai padeda giliau pažinti žmogų ir suvokti didžiulį jo potencialą. Bėda ta, kad retas pažįsta savo poreikius, tarp jų – ir saviraiškos poreikį. Paprastai žmonės tenkinasi įprasta veikla, net neužduodami sau klausimo, ar ji yra ta, kuriai aukoja savo gyvenimą. Maža to – praktiniame darbe kartais tenka susidurti su žmonėmis, kurie lyg nubunda ir labai sunerimsta ieškodami atsakymo į esminį gyvenimo klausimą: „Kodėl aš veikiu tai, ką veikiu? Ar iš tikrųjų aš darau tai, ką turiu daryti?“ Deja, dažnai suvokia, kad šis klausimas jiems iškilo jau pernelyg vėlai, ir jaučiasi nebepajėgūs kažką keisti savo gyvenime. Jau prieš pusšimtį metų iškilusis filosofas Erichas Frommas tvirtino, kad didžiausia problema tampa žmogaus abejingumas sau pačiam ir savo paties gyvenimui. Tai skaudi tiesa.
Dauguma žmonių yra nepatenkinti ir nelaimingi, nes gyvena beskonį ir nuobodų gyvenimą. Vis daugiau jų siekia užsimiršimo svaigindamiesi, panirdami į virtualią tariamą tikrovę prie televizoriaus ar kompiuterio ekranų, ieškodami aštrių pojūčių, rizikuodami savo ir kitų žmonių gyvybe ir pan.
Nors saviraiškos poreikis būdingas daugeliui, manoma, kad iki galo jį įgyvendinti pavyksta tik 1 proc. žmonijos. Todėl visuomenės pastangos turėtų būti nukreiptos ne tiek į naujų technologijų kūrimą, kiek į žmogaus ugdymą. Jau mokykloje jaunimas turi būti mokomas giliau suvokti save ir pažinti savo tikruosius, o ne vartotojiškos visuomenės primetamus poreikius. Maža to, jauniems žmonėms reikėtų padėti atrasti savo pašaukimą ir skatinti į jį atsiliepti visomis jėgomis ir pastangomis. Žmogaus gyvenimas, kaip teigia žymiausi šiuolaikinės psichologijos atstovai, vertas aukštų ir kilnių siekių. Kol žmogus iki galo neišnaudos savo potencialo ir nenumalšins kiekvienam mūsų būdingo gyvenimo pilnatvės alkio, tol nepatirs giluminės laimės ir tikro gyvenimo džiaugsmo. O ir mūsų visuomenė taps geresnė ir žmoniškesnė, jei joje bus daugiau laimingų žmonių.
2012 Nr.11
