2010-ųjų vasaris, Škotija, pulkeliui po Didžiosios Britanijos lietumi lietuvišką trispalvę išskleidusių „pasaulio piliečių“ nėra taip paprasta sieti kasmetinį lietuviškų filmų peržiūros ir sausainių vakarą su Justinu Marcinkevičiumi. Pagerbiant jį tylos minute visi galvas lenkia neburbėdami, bet po dešimties sekundžių šalimais stovintysis žvilgteli į laikrodį – po valstybinės šventės „minėjimo“ laukia klubas. Greičiausiai skaičiuoja valandas, likusias iki paskutinės minutės, kai privalo atiduoti rašto darbą – spės kartu su kitais tautiečiais, sielos broliais ir seserimis, į klubą, ar ne? 2011-ųjų vasaris, į „minėjimą“ neinu; praleidžiu ištisas keturias tylos valandas bibliotekoje.
Kai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje gavau du aplankus Just. Marcinkevičiaus (1930-2011) rankraščių, trumpam nustėrau – Škotijoje, kur studijuoju literatūrą, prie tokio svarbumo dokumentų galėčiau prieiti geriausiu atveju po dešimties metų. O galbūt ir niekada – kam reikia, kad užsieniečiai savo šiurkščiais pirštais čiupinėtų nacionalines vertybes? Tai, ką radau atrišusi aplankus, ir „nacionalinėmis vertybėmis“ sunku vadinti; tai – charakteringai lietuvių tautą apibrėžiantys tekstai, ant popieriaus mašinėle iškaltas, rašalu išskrebentas mūsų šalies veidas. Buvau nusiteikusi patriotiškumo išbandymui (juk daugumai Laisvės kartos vaikų sunku didelėmis dozėmis pakelti sąžinę žadinančius tekstus), autoriteto susvyravimui (kas ten žino, ko galima rasti rankraščiuose), bejėgiškam švelnumui (juk kalbame apie Just. Marcinkevičių...); visi nusiteikimai atrodė daugiau ar mažiau pagrįsti, bet netikėčiausi, kartais net beveik katarsiški, buvo neplanuoti atradimai – keistos ir netikėtos temos, ne vietoje nusimetę laiškeliai, tarp tvarkingai sudėliotų ir sužymėtų tekstų paklydę pavieniai lapeliai.
Šių metų vasarą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinės bibliotekos rankraštynui perduota daugiau nei šimtas Just. Marcinkevičiaus publicistikos rankraščių. Nemaža jų dalis spausdinta 2009 m. knygoje „Pažadėtoji žemė“; yra ir paties rašytojo kauptų jo duotų interviu, tekstų apie iškilias, galbūt net pamatines Lietuvos asmenybes (Vincą Kudirką, Tėvą Stanislovą, Vytautą Didįjį, Mažvydą, Daukantą, Vandą Zaborskaitę ir t. t.), kalbų bei pasisakymų kultūrinėmis bei politinėmis temomis. Visa tai esame skaitę laikraščiuose, girdėję mitinguose ar per televiziją, bet, pasirodo, dalis rašytojo palikimo yra tekstai, kurių vidutinis skaitytojas turbūt nesietų su Just. Marcinkevičiumi – tautos vedliu ir kalbėtoju „aukštomis materijomis“.
2006 m. rašytame laiške žurnalo „Baltijos miškai ir mediena“ redaktoriui Just. Marcinkevičius svarsto apie miško ir verslo santykį: „Gan aštriai jaučiu pagrindinę šių dienų mūsų miško problemą: jo santykį, jo sugyvenimą su verslu.“ Matyt, Just. Marcinkevičiui ši problema iš tiesų buvo ypač skausminga: „Manyčiau, kad reikėtų pasisakyti prieš pasiūlymus privatizuoti mišką – tai tiktai paskatintų mūsų girių giraičių „prievartinę emigraciją“ – o gal taip ir reikia: paskui lietuvį ir lietuvaitę į svečius kraštus patraukia ir medžiai. Bet jau negyvi.“ Aš savęs nelaikau emigrante, tik studijuoju užsienyje (šitaip teisinasi bent pusė „likimo draugų“), bet pasijuntu nejaukiai – matyt, irgi esu ta „lietuvaitė“, patraukusi tolyn iš šalies, kurioje kiekvienas medis poetui brangus. „Suprantu, kad be reklamos neapsieisi. Bet gal bauginantį jos agresyvumą galėtų šiek tiek humanizuoti, sušvelninti kad ir vienas, kad ir trumpas eilėraštis medžio, miško, pasaulio gėrio ir grožio tema?“ – redaktorius taip ir išspausdina laišką: pačioje žurnalo pradžioje, su Just. Marcinkevičiaus eilėraščiu šalia. Vartant vėlesnius leidinio numerius, daugėja kultūros žmonių tekstų, visai nebūtinai susijusių su miškais (viename numeryje randu net daug kur publikuotą viešą Jurgos Ivanauskaitės laišką iš Švedijos). 2006 m. Just. Marcinkevičiaus rašytas laiškas spausdintas mašinėle, ir tai dar viena nuostabi detalė švelniame, smulkmenų atsargiai koreguojamame poeto paveiksle. Visuose tvarkytuose rankraščiuose (apytiksliai trečdalis jų parašyti jau XXI a.) – tik vienas tekstas, rinktas kompiuteriu, greičiausiai redakcijos atsiųstas rašytojui peržiūrėti; o ir ten – ne vietoje nuslystantys tarpai, neklusnios pastraipų pradžios...
Bandau įsivaizduoti pirmojo XXI a. dešimtmečio pabaigos triukšme, eklektikoje, elektronikos dūzgime rašomąja mašinėle sklandžiai, nenutrūkstamai kaukšintį poetą, ištikimą jai kaip senam draugui, nenugalimai vilčiai, neatimamam džiaugsmui. Žinančiam, kad poezija gali išgelbėti komercijoje bepaklystantį žurnalą, gyvenime pasimetusį žmogų, matyt, ir vertybes pamirštantį pasaulį.
Rankraščius net du kartus iškyla nusikalstamumo tema – „Kryžkelėje“ ir „Sargyboje“ 2002 ir 2000 m. spausdinti tekstai gerokai nutolsta nuo Just. Marcinkevičiaus poezijos; apie kasdienybės prozą poetas ir interviu „Sargybai“ kalba proziškai: „Štai jaunos merginos nesivaržydamos žaismingai demonstruoja savo grožybes, erzina ir kelia vyrų seksualinius interesus. Lengvai prieinamos... Tai ar nėra ir jų kaltės, kad vėliau būna išniekintos, nuskriaustos?“ „Kryžkelė“ – Lietuvos kalinių globos draugijos leidžiamas laikraštis; rankraštyje atskirai pažymima, kad tekstas „Nusikaltimas ir bausmė“ rašytas specialiai šiai draugijai – gal dėl to ir tonas čia kiek kitoks nei „Sargyboje“, atrodo, tarsi poetas kalbėtų čia pat susėdusiems nusikaltusiesiems: „Bausmė neindividualizuota taip, kaip individualizuotas nusikaltimas. Ji nuobodi ir neišradinga: nuo – iki. Baudžiamieji kodeksai neskatina teismų kūrybiškumo. (...) Teisėjų togomis apsivilkusi bausmė neretai ir suklysta.“ Žodžio „poezija“ nėra nė viename iš šių tekstų; interviu „Sargybai“ net juntamas kartėlis: „Tik objektyvios sąlygos pagimdo nusikalstamumą. Manau, kad prie viso to prisideda ir iš Vakarų plūstanti lengva, populiari, purvina „kultūra“, neregėtas sekso demonstravimas.“ Vilties išsigelbėti ir tikėjimo čia maža: „Esu įsitikinęs, jeigu Nepriklausomybės metais būtume gyvenę santaikoje ir santarvėje, būtume ne tik pasiekę gerokai daugiau, bet ir išvengę moralinių kolizijų, kurių, deja, vis dar nepajėgiame spręsti“, – šitaip užbaigiamas interviu su „Sargybos“ korespondente Džuljeta Bendikaite. Vienintelis galimas būdas keisti situaciją siūlomas „Kryžkelės“ teksto išvadiniuose sakiniuose: „Vykdydami teisingumą, siekime ne tik bausmės, bet ir atgailos, įpūskime jos ugnį žmoguje. Mokykimės pažinti ją – kaip tiesos ir teisybės šviesą.“
Bene didžiausia ir linksmiausia staigmena – rašinys „Krepšinis – tai šventė“. Atradusi neilgą tekstelį tarp interviu apie kūrybą, pamąstymų apie politiką ir pasisakymų įvairių valstybinių švenčių progomis, apsidžiaugiau, nors nesu krepšinio mėgėja – rodos, net ir geriausiai pažįstami, pastoviausi autoriai gali beprotiškai nustebinti. Tekstas pakilus, labai šviesiai atskleidžiantis, kad kūrėjai iš tiesų yra tokie patys žmonės kaip ir visi kiti: „Krepšinio lentą su lanku ir kiauru krepšiu po juo pirmą sykį išvydau 1942 m., kaip tėvas atvežė į Prienų „Žiburio“ gimnazijos antrąją klasę. Mačiau, kaip vyresnieji į tą krepšį mėto kamuolį, kaip varinėjasi jį po visą aikštelę, stebėjau pirmąsias krepšinio rungtynes. Tai buvo puiku! (...) Krepšinis – tai šventė, kurioje dalyvauja visos žmogaus fizinės ir dvasinės galios. (...) Jeigu treneriui ir žaidėjams pavyksta sukurti ir įtvirtinti protingą, judrią improvizacijos, individualių pastangų ir komandinio žaidimo dermę – aikštelėje matome gyvą, mąstančią, emocionalią, kuriančią, tikslo siekiančią miniatiūrinę visuomenę, t. y. komandą. (...) visą gyvenimą jaučiu nepasotinamą krepšinio alkį. Vis dar mėginu numalšinti jį, nepraleisdamas nė vienų svarbesnių rungtynių – žinoma, prie televizoriaus.“ Koks žmogiškas ir tikras tekstas! Šalia ranka tebuvo užrašyta „1997 m., knygai apie krepšinį“. Tos knygos ieškojau ilgai, sulaukdama ne vieno pašaipaus komentaro, kad, matyt, ne to Marcinkevičiaus tekstą perskaičiau. Galiausiai ji atsirado Nacionalinėje bibliotekoje – mokslinės konferencijos, skirtos Lietuvos krepšinio 75 metų sukakčiai, medžiaga, pavadinta „Krepšinis – lietuvio gyvenimas“. Visai kitaip po tokio teksto atrodo Just. Marcinkevičius – ne vien palinkęs prie rašomosios mašinėlės, bet ir parimęs patogiame fotelyje, akimis sekantis mažas žaidėjų figūrėles ekrane. Toks pats, kaip ir bet kurio iš mūsų tėtis arba senelis.
Vadinamajai Laisvės kartai, išsibarsčiusiai po pasaulio universitetus, viešbučius, užkandines ir fabrikus, ne visada paprasta patikėti Just. Marcinkevičiaus Lietuva (o tokia tikrai yra jo raštuose). Ne visada paprasta suvokti, kad mokykloje dainuotas „Laukas, pieva, kelias, upė“ yra ta pati Lietuva, į kurią sugrįžtama kartą per metus – nemokamai pasitikrinti sveikatos. Įsileidus į save tokių nepajudinamų figūrų kaip Just. Marcinkevičius žmogiškumą, pasidaro daug lengviau truputį atsitraukti nuo juodu ant baltu išrašytų „šventų tiesų“ ir pripažinti, kad net ir Tokie žmonės kartais karščiuojasi ar net klysta. Galima net sau leisti pagalvoti – matyt, Just. Marcinkevičius buvo visai kaip mano senelis, rankoje nekantriai gniaužiantis nuotolinio valdymo pultelį per svarbias krepšinio rungtynes.
