 |
Prieš kurį laiką Bernardinai.lt biblioteka pasipildė aktualia knyga: Jonathan Düring OSB. „Su smurtu susidūrus. Krikščioniškieji savigynos principai“.Tai vokiečių benidiktinų vienuolio svarstymai apie tai, kaip krikščioniui derėtų reaguoti į smurtą. Iš vokiečių kalbos knygą išvertė Lolita Panzer, kuri taip pat maloniai sutiko tarpininkauti, prašant knygos autoriaus interviu.
Tikime, kad „Bernardinai.lt“ skaitytojams bus įdomus nedidukas J. Düringo interviu. Atsakymus iš vokiečių kalbos išvertė L. Panzer.
Santykis su aplinkos ar savo vidine agresija – nuolat ir visiems aktuali tema. Deja, tai net ir krikščionims sunkiai įkandamas riešutas. Vyrauja daug neteisingų sampratų, kurios skatina prisiimti „aukos“ vaidmenį. Kaip nutiko, kad pradėjote gilintis į šią temą, kuriai reikia ir nemažai drąsos? Kas buvo jūsų pagrindiniai šaltiniai?
Vaikystėje ir jaunystėje priklausiau žmonių kategorijai, kurie suvokia save kaip „aukas“, – jau vien dėl mano kūno laikysenos. Ne kartą teko kęsti patyčias ar patirti fizinę prievartą. Apsisprendžiau duoti tam atkirtį, supratau, kad tai tikrai nėra laikysena, kuri kupina gyvenimo. Susipažinau su amerikiečių teologo Walterio Winko pateikta Jėzaus Kalno pamokslo interpretacija, taip pat pradėjau treniruotis aikido, ir visa tai man pradėjo kitaip laikytis, susidūrus su smurtu. Taip pat daug išmokė ir mokyklos, kurią lankiau, kasdienybė su visais mažais ir dideliais konfliktais.
Kaip galėtumėte glaustai perteikti krikščionišką požiūrį į smurtą, laikyseną agresoriaus akivaizdoje? Kaip tai pritaikoma kasdieniuose mūsų „galios žaidimuose“?
Pirmiausia reikėtų kalbėti apie jėgos panaudojimą kaip apie neutralų žmogaus sugebėjimą, kuris pats savaime nėra nei blogas, nei geras. Jis tampa blogiu tik tada, kai jėga panaudojama, nepaisant pagarbos kitam žmogui. Iš esmės galioja tokia taisyklė: neleisk niekam atimti orumo. Neperimk iš stipresniojo jo (nu)vertinimų. Ir pats stenkis išlaikyti pagarbą kitam – net savo priešui.
Teorija ir praktika: ne vieną dalyką gyvenime geriausiai perprantame patyrę tai praktikoje: meilė ar netektis, džiaugsmas ar liūdesys. Kur sėmėtės praktinio pažinimo, kaip dorotis su smurtu? Kas buvo jūsų palydovai šioje mokykloje?
Padrąsinimą ir paraginimą gintis pirmiausia gavau iš tėvo. Džiaugiausi, kad ir aš turiu teisę muštis. Tada teko išmokti elgtis su gyvuliais (jaučiais ir arkliais) tėvų ūkyje, atlaikyti jų jėgą ir kartu perteikti, kad aš valdau situaciją. Paskui įsitraukiau į politinį gyvenimą ir jau po kurio laiko pastebėjau, kad leidžiuosi įveliamas į žmogaus orumą žeidžiančius žaidimus, kovą dėl galios ar įtakos sferų. Tai privertė susimąstyti. Tačiau svarbiausias postūmis, kuris skatino kitaip pažvelgti į prievartos problemą, buvo aikido praktikavimas ir Jėzaus elgesio studijavimas.
Tvirtinate, kad Jums labai svarbi aikido praktika. Gal galite plačiau paaiškinti, kuo ji svarbi? Ar tai reiškia, kad „silpnojo stiprumas“ – ne vien krikščioniškas išradimas? Kuo savita krikščioniška doktrina?
Mano ieškojimuose šiuo metu ypač svarbią vietą užima aikido. Aikido mokytojas parodo man, ką reiškia būti stipriam ir tuo pat metu nuolankiam, nusižeminusiam, ką reiškia nusileisti ir vis tiek galėti apsiginti, tokiu būdu užsitarnaujant pagarbą. Žodžių „silpnas„ ir „ jėga“ ar „smurtas“ reikšmė, mano nuomone, turėtų būti iš naujo apibrėžta, remiantis autentiškesniu krikšioniškuoju požiūriu. Kas pripažįsta, kad yra kas nors už jį stipresnis, tas dar toli gražu nėra silpnas. Besąlygiška pagarba kitam, net ir priešui, yra pagrindinis krikščioniškosios doktrinos išskirtinumas, žymė, išskirianti ją iš kitų pozicijų.
Šiuolaikinėje sekuliarioje visuomenėje krikščionys neretai patiria įvairių persekiojimų ar diskriminacijos, jaučiasi puolami. Neretai teisingas protestas pasireiškia tik dar viena agresijos forma: įžeidinėjimais, siekiu pažeminti ar nubausti „priešininką“. Ką konkrečiai šiandien reiškia mylėti priešą ir, anot apaštalo, „krauti žarijas jam ant galvos“?
Ką šiais laikais reiškia mylėti savo priešą? Nesiimu mokytojo vaidmens ir pateikti esą teisingą atsakymą. Galiu tik pasakyti, kad man asmeniškai tai reiškia konkrečias pastangas kiekvieną žmogų, o ypač tą, kuris kelia sunkumų ar linki man bloga, pavesti Dievui ir prašyti jam Jo palaimos. Savo paties situacijos sprendimui ieškau Jo patarimo. Tegaliu paliudyti, kad mano gyvenime tai labai veiksminga priemonė.
Pasvajokime apie ateitį. Ką galvojate apie XXI amžiaus visuomenę, kuriai būdinga ta pati nuodėmės pažeista žmogiškoji prigimtis? Ar įmanoma tikra santarvė tarp žmonių, kuri neturėtų religinio pamato?
Reikėtų išsiaiškinti, ką suprantame, sakydami „ santarvė“ ar „ religiniai įsitikinimai“. Aš esu įsitikinęs, kad abipusės pagarbos mokymasis ir praktikavimas yra gyvybiškai būtinas, norint, kad žmonija išliktų. Gerbti kitą – tai, mano supratimu, „ atidžiai pažvelgti į tai, kas vyksta“, taip pat tai reiškia: „Jeigu jau teisiu, tai taip, kad ištiesinčiau, pakelčiau“. Esama religinių ir politinių įsitikinimų, kurie tai apsunkina ar užkerta tam kelią. Teigiamai vertinu, kai žmonės sugeba tokies įsitikinimams atsispirti.
Kaip krikščionis tikiu, nepaisydamas visos nuodėmingų įvykių tąsos, kad Dievas mums paruošė kupiną vilties ateitį. Būtent ši viltis ir leidžia tikėti nostabios žemės planetos gyventojų dabartimi ir ateitimi.
Taip pat siūlome keletą nedidelių ištraukų iš J. Düringo knygos:
 |
| Knygos Su smurtu susidūrus viršelis |
Vis dažniau kyla noras melstis būtent už tuos, su kuriais sunku ar neįmanoma sutarti. Tuomet laikau savo pareiga ne meilės laukti, bet meilę sėti.
Kiekviena mintis, kiekvienas sakomas žodis, atliekamas veiksmas, kiekviena bręstanti sėkla, kiekvienas naujas gyvenimas, – viskas prasideda viduje ir auga į išorę, Štai dėl ko vidus svarbiau už išorę, Kas nori augti ir bręsti, savo vidaus turi paisyti labiau nei išorės.
Ši knyga nori padėti mums optimistiškiau žvelgti į gyvenimą ir jo išbandymus. Ji nori padrąsinti mus, išsilaisvinus iš baimės ir gėdos, nevengti prievarta paženklintų situacijų, kurių mes šiaip jau iš tolo šalinamės, nes jaučiamės esą per silpni konfrontacijai, pranokstančiai mūsų jėgas. Ji mėgina atkapstyti jėgos šaltinius, glūdinčius po pelenų sluoksniu, atsiradusiu iš nuolatinio, chroniškai klaidingo Kalno pamokslo aiškinimo, Šie gyvybės ir stiprybės šaltiniai ima trykšti, vėl pradėjus plakti Kristaus Gerosios Naujienos širdžiai.
Kur viešpatauja pagarba, ten klesti svajonės, troškimai. Didžiausias žmogaus troškimas yra būti kito asmens pripažintam ir gerbiamam kaip nepakartojama ir vertinga asmenybė.
Atidžiau pažvelgus, ir kiekviena smurto forma pasirodo esanti pagarbos bei dėmesio šauksmas, Žmogui, patyrusiam, kad jo asmuo, orumas ir stiprybė yra vertinami bei gerbiami, pasidaro nebūtina niekinti kitą žodžiu ar veiksmais, Tai vienodai pasakytina apie partnerius, šeimą, draugus ir darbo kolegas, apie elgesį su kaimynais bei su priešais.
Parengė S. Žiugždaitė