Mokslininkų spėjimu, neandertaliečiams jau prieš 30 000 metų buvo būdinga kaklo struktūra, kurios dėka šie jau galėjo išleisti garsus, panašius į šiuolaikinių žmonių.
Tačiau kodėl kūno kalba vis dar tokia gyvybinga ir tokia svarbi kasdieniame mūsų tarpusavio bendravime? Kodėl evoliucija nepanaikino šio žmonijos tylaus būdo išreikšti jausmus, naudojant vien išraiškingus gestus ir atitinkamas pozas.
„Mes vis dar naudojame kūno kalbą todėl, kad tai tiesiog užkoduota smegenyse dar nuo tų laikų, kai tapome žmonėmis“, – dėsto Margareth J. King, Kultūros studijų ir analizės centro Filadelfijoje, JAV, direktorė.
„Žmonės turi tas pačias protėvių smegenis – tai įrodyta tyrimais, grįstais evoliucine psichologija. Mes vis dar turime tą patį kūną, tik jį naudojame kitaip“, – aiškina M. J. King.
„Jei verbalinė kalba yra rafinuotesnė už kūno kalbą, kodėl šimpanzės, šunys ir kiti gyvūnai per savo evoliucijos istoriją neišvystė verbalinės kalbos? Kūno kalba greičiau praturtina žodinį bendravimą“, – dėsto Dennisas Kravetzas, psichologas, besispecializuojantis vyro ir moters tarpusavio santykių bei kūno kalbos srityje.
Abu specialistai sutaria, kad nors evoliucija atsikratė nemažai „iš mados išėjusių“ ir nebereikalingų žmogaus kūno dalių ir polinkių, tačiau net ir šiandien bendraujant kūno kalba išlieka esmine komunikacijos priemone, rašo msn.com.
„Mes siunčiame tam tikrus signalus, nes toks elgesys mums jau būdingas tūkstantį metų: bet kas, ką jau darome tokį ilgą laiką, artimiausiu metu nesikeis. Tai visuomeniškumo, socialumo, draugiškumo kalba: gali pasakyti, kai kam nors patinki. Ar galime dirbti drauge? Ar galiu tavimi pasitikėti? Mes visąlaik tiriame kūno signalus tam, kad, pirmiausia, išsiaiškintume, ar žmonės yra „saugūs“ ar „nesaugūs“. Pasitikėjimas – tai vienas iš svarbiausių dalykų bet kokiame sandėryje, tad būtina išsiaiškinti, ar saugu turėti reikalų su tam tikrais žmonėmis. Tai galioja visur – ir darbo, ir asmeniniuose santykiuose. Verbalinės ir kūno kalbos lyginimas – būdas ištirti, ar galima žmogumi pasitikėti. Jei kūno kalba nedera su plaukiančiomis iš burnos gražbylystėmis, verta sunerimti ir kyla nepasitikėjimas žmogumi“, – kalba M. J. King.
Viskas atrodo savaime suprantama, tačiau, remiantis Charleso Darwino natūralios atrankos teorija, tam tikri žmogaus bruožai ir savybės yra perduodamos iš kartos į kartą, leidžiančios žmonių palikuonims geriau prisitaikyti prie šio pasaulio tvarkos. Tuomet kaip nesąmoningai per kūno kalbą pasireiškiantis pyktis, liūdesys ar nusivylimas gali padėti išlikti mums ir mūsų būsimiems provaikaičiams? Kodėl evoliucija neištrynė šių keistų gestų iš neverbalinio bendravimo arsenalo?
Nors tam tikri gestai (sukryžiuotos rankos, kumščiai ir pan.) nesąmoningai perteikia neigiamus, „blogus“ jausmus, jie tuo pat metu įspėja mus supančius aplinkinius – tikėkimės, draugus ir kolegas, – kad šis nerimastingas žmogus gali būti patekęs į emocinę bėdą. Šios nesąmoningos išraiškos, vaizdžiai tariant, yra tylus pagalbos prašymas.
„Parodyti nerimą ar liūdesį nėra blogai. Šie jausmai – lygiai tokie pat svarbūs ir reikšmingi kaip ir džiaugsmas, susijaudinimas bei kitos pozityvios vidinės būsenos. Kūno kalba mums padeda pilnavertiškiau bendrauti su kitais žmonėmis, nesvarbu, ką pasakome garsiai “, – teigia D. Ktavetzas, „Relating Effectively“ autorius.
Darbovietėje tokių neigiamų emocijų pademonstravimas per kūno kalbą taip pat yra savaip naudingas. „Tuomet grupėje iškyla jausmas, kad šis kolega kažkoks nesavas, praradęs pusiausvyrą. Tai signalas, jog grupei reikia susitelkti, rasti problemą ir drauge ją išspręsti. Mes turime dirbti drauge, grupėmis. Žmogaus gyvenimas yra socialinis reikalas. O kūno kalba mums, kaip ir mūsų protėviams bei būsimiems palikuonims, padeda bendrauti su kitais žmonėmis“, – tikina J. M. King.
