 |
| Bronė Neverdauskienė ir Monika Žaltauskaitė Grašienė. „Absoliuti lygybė“ (fragmentas), 2011 m., žakardinis audinys, 90x120 cm |
LDS Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ lapkričio 23 d., penktadienį, 17 val. atidaroma dviejų menininkių Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės paroda „Absoliuti lygybė“.
„[…] Jei žvelgsi į instaliaciją tik formaliai, ieškodamas grožio ar bjaurumo, arba akcentuosi technologijos subtilybes, atsidursi savotiškame užribyje – lyg ne skaitytum, o svertum knygą. „Absoliuti lygybė“ pirmiausia kviečia įjungti protą ir jausmus, o technologinius niuansus vertinti ne medžiagos, o rašto, įrašo, dokumentavimo kontekste. Tai kūrinys apie etikečių klijavimą – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ženklinimo objektas – žmogaus kūnas, tiksliau, trimatė jo išnara, nuausta žakardiniu audimu. Kiekvienas toks objektas be galvos ir galūnių yra unikalus, jo „odos raštas“ atkurtas naudojant fotografiją ir kiekvienam pritaikant skirtingą raštą. Tai kartu ir dokumentas, ir gyvenimo istorija, ir tekstilės, kaip teksto, atkūrimo priemonės konceptualizavimas. […] Ant subliuškusių objektų etiketėse įrašytas likimas: „Dorothy. 2,5 mėnesio. Namų šeimininkė“, „Cindy. 2,5 mėnesio. Nusikaltėlė, nuteista mirties bausme“. Ir dar daugybė lošėjų, TV žvaigždžių, būrėjų, ūkininkų, teroristų. Ar tiesiog prisipažįstančių: „Aš alkoholikas.“ Gal ir gerai, kad anksčiau žvaliai išsipūtę (oro maišus slepiantys) torsai dabar atrodo išsikvėpę, labiau panašūs į drabužį, nei į kūną. Tiksliau, kūniškumas įaustas į apdarą – nuogas kūnas ir yra tas nematomas apsiaustas, kuris turėtų ištrinti drabužių suteikiamas simbolines galias. [..] Tai maksimaliai unifikuoti ir disciplinuoti kūnai. Tačiau instaliacijoje „Absoliuti lygybė“ kūnai nėra suvienodinti. Galima palyginimui prisiminti Magdalenos Abakanowicz minias begalvių žmonių iš maišinės medžiagos. Toji minia – visi ir kiekvienas – yra identiški. Tuo tarpu šie torsai – senų ir jaunų, vyrų ir moterų, baltaodžių ir juodaodžių. Nė vienas nėra nei didesnis, nei svarbesnis – tačiau tik formaliai. Nes priėjus arčiau paaiškėja, kad kiekviena/s turi etiketę, nustatančią jo/s vertę socialinėje hierarchijoje. Kiekvienas kūnas yra ne tik dabarties, bet ir ateities galimybių suma. Tačiau apie šių pažymėtų kūnų perspektyvas mes sprendžiame pagal paviršių ir visuomenės prilipdytas etiketes. Paviršutiniškiausi, bet geriausiai matomi kūno bruožai tampa nenuplaunama tapatybės tatuiruote. Mes negalime nusiplėšti šių kūno įrašų.“
Laima Kreivytė, kuratorė, „7 meno dienų“ tarpdisciplininio meno puslapio redaktorė, Vilniaus dailės akademijos ir Europos humanitarinio universiteto dėstytoja.
Paroda veiks iki 2012 gruodžio 12 dienos.