Įžengęs į šventyklą, Jėzus pradėjo varyti laukan prekiautojus. Jis sakė jiems: „Parašyta: 'Mano namai turi būti maldos namai', o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“.
Ir jis kasdien mokė šventykloje. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai bei tautos seniūnai svarstė, kaip jį pražudyti, tačiau neišmanė, ko griebtis, nes visi žmonės tik ir klausėsi jo mokslo.
Kiti skaitiniai: Apr 10, 8–11; Ps 119
Evangelijos skaitinį komentuoja s. Juta Edita Kunickaitė SSC
„Parašyta: Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“ Lk 19, 4
Visose tautose ir religijose šventykla yra šventa. Tai kulto, religinio ir visuomeninio gyvenimo centras, sakralios erdvės ir laiko ramstis. Jeruzalės šventykla buvo ne tik kulto, bet ir politinės bei ekonominės galios išraiška. Triumfuojamai įžengęs į Jeruzalę kaip Mesijas, Jėzus parodo savo autoritetą šventykloje. Pagrindinėje žydų tautos šventovėje. Jis išvarto pinigų keitėjų stalus, taip protestuodamas prieš komerciją ir stambų verslą, kuris įsivyravo Dievo maldos namuose. Jėzus išvaro iš šventyklos prekiautojus, kaip iš apsėstųjų buvo išvijęs demonus.
Norėdami paaukoti šventyklai, piligrimai turėjo pakeisti graikų ar romėnų denarus, laikytus nešvariais, į atitinkamus žydiškus. Šis įstatymo „švarumo“ reikalavimas tampa gera proga gauti nešvaraus pelno iš pinigų keitimo. Jėzui nepatiko, kad pirkliai išnaudoja piligrimus išpūsdami pinigų keitimo įkainius ar parduodami gyvulius už milžiniškas kainas. Dėl tokių darbų, anot Jėzaus, šventykla virto „plėšikų lindyne“. Verta paskaityti Jer 7, 1–14. Ten Dievas nepritaria mūsų religinei veidmainystei, ir grasina šventyklos sugriovimu, jei nebus vykdomo teisingumo tarp žmonių (plg. Jer 7, 5). Jėzus pratęsia Jeremijo mintį. Jis demaskuoja tuos, kurie vadovauja tokiai prekybai ar ją toleruoja. Tai vienas stipresnių priekaištų, skirtų Jėzaus laikų judaizmui. Tačiau šventykla yra Bažnyčios, Kristaus pažadų paveldėtojos, taip pat linkusios į tokią pat neištikimybę, simbolis. Visa, kas atsitiko Jeruzalėje, yra lyg pavyzdys, užrašytas mus perspėti (1 Kor 10, 11). „Verčiau bijok! Jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, tai kažin ar pagailės tavęs?“ – Paulius perspėja Romos bendruomenę (Rom 11, 20).
Šventykloje, be materialinės, vyko ir kita, dvasinė prekyba – natūralaus religingumo, skambiomis mokesčių monetomis siekusiųjų nupirkti Dievo malonę. Turbūt nėra nieko šlykštesnio, kaip bandyti nu(si)pirkti Dievo Malonę už pinigus. Lyg prostitutę. Dievo esmė – dovanai teikiama Meilė.
Jėzaus žodžiai kupini galios. „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd 4, 12)...
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
