 |
Lapkričio 23 d. minime popiežių, kankinį, apaštališkąjį tėvą šv. Klemensą.
Vardas Klemensas lotyniškai reiškia „nuolankus, romus, švelnus“.
Šventasis gimė apie 50 metus Romoje. Mirė 97 (ar 101) metais Romoje arba Kryme.
Šv. Klemensas buvo trečiasis po Petro Romos parapijos vyresnysis. Legenda pasakoja, kad jaunystėje Klemensas buvo filosofų mokinys ir ieškojo sielos nemirtingumo įrodymo. Jį rado klausydamasis apaštalo Barnabo pamokslo, kuris Klemensą atvertė. Barnabas jį pakrikštijo ir nusiuntė pas Petrą. Šis Klemensui patvirtino, kad siela yra nemirtinga ir paskyrė jį savo įpėdiniu. Po Petro mirties Klemensas nenorėjo imtis šio vaidmens ir iš pradžių savo vietą užleido Linui ir Anenkletui. Tačiau nuo 88 iki 98 metų vykdė Petro valią.
Šv. Klemensas yra laikomas abiejų „Klemenso laiškų“, kurių vienas buvo skirtas Korinto parapijai, autoriumi. Iki ketvirtojo šimtmečio Klemenso laiškai buvo laikomi kanonine Biblijos dalimi. Jie yra vertingas informacijos šaltinis apie ankstyvosios Bažnyčios gyvenimą, mokymą ir organizaciją ir patvirtina šv. Klemenso, kaip apaštališkojo tėvo, statusą. (Apaštališkieji tėvai – tai seniausių krikščionybės raštų autoriai.)
Pasak legendos, imperatorius Trajanas Klemensą su daugeliu krikščionių įkalino Chersono (dabartinio Sevastopolio) marmuro kasyklose priverstiniams darbams. Čia kaliniai kentė didžiulį vandens trūkumą. Klemensas nuolat meldėsi su savo likimo draugais ir išvydo ėriuką, kapstantį žemę. Toje vietoje prakasus ištryško šaltinis. Po šio įvykio daug žmonių, buvusių drauge su Klemensu, apsikrikštijo. Tai sužinojęs imperatorius Trajanas Klemensui po kaklu pakabino inkarą ir įmetė į jūrą, o kitus drauge buvusius krikščionis nužudė.
Šv. Klemenso relikvijos saugomos Šv. Klemenso bažnyčios Romoje pagrindiniame altoriuje.
Šventojo atributai: ėriukas, šaltinis, inkaras.
Šv. Klemensas yra laikomas Sevilijos, Krymo, jūrininkų, kalnakasių, marmuro dirbinių gamintojų, vaikų globėju. Taip pat sergsti nuo audros, vandens pavojų ir vaikų ligų.