Lapkričio 24 d. Kaune – vyskupo Kęstučio Kėvalo konsekracija. Sveikindami naująjį Kauno arkivyskupo padėjėją bei visą katalikų bendruomenę „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome ištrauką iš palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II ranka pasirašyto dokumento „Pastores gregi“ (Viešpaties kaimenės ganytojai). Šis posinodinis paraginimas kalba apie vyskupą, kaip „Jėzaus Kristaus Evangelijos tarną dėl pasaulio vilties“. Tekstas pirmą kartą buvo paskelbtas 2003 metais.
Viešpaties kaimenės ganytojai žino, kad vykdydami savo vyskupiškąją tarnystę gali tikėtis ypatingos Dievo malonės. Pagal Romos pontifikalą šventimų metu per iškilmingą maldą pagrindinis konsekruotojas po prašymo išlieti palaikančią ir vadovaujančią Šventąją Dvasią kartoja žodžius, esančius jau senajame Apaštalų Tradicijos tekste: „Tėve, kuris pažįsti širdies slėpinius, suteik tavo parinktam į vyskupo tarnystę tarnui malonę, kad be priekaišto ganytų tavo šventąją kaimenę“ (1). Taip tęstinai vykdoma Viešpaties Jėzaus, amžinojo Ganytojo, valia, – jis pasiuntė apaštalus, kaip pats buvo Tėvo pasiųstas (plg. Jn 20, 21), ir norėjo, kad jų įpėdiniai vyskupai būtų jo Bažnyčios ganytojai per amžių amžius.
Viltis pagrįsta Kristumi
Iš tikrųjų kiekvieno vyskupo uždavinys yra skelbti pasauliui viltį, pradedant nuo Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimo: skelbti viltį „ne tik dėl praeinančių dalykų, tačiau taip pat ir visų pirma eschatologinę viltį, laukiančią Dievo šlovės turtų (plg. Ef 1, 18), viršijančią visa, kas gali ateiti žmogaus mintin (1 Kor 2, 9), nepalyginamą su dabarties kentėjimais (plg. Rom 8, 8)“ (6). Teologinės vilties perspektyva drauge su tikėjimo ir meilės perspektyva privalo persmelkti vyskupo tarnystę.
Vyskupui tenka ypatinga užduotis būti pranašu, liudytoju ir vilties tarnu. Jis privalo žadinti pasitikėjimą ir visiems pagrįsti krikščioniškąją viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Vyskupas yra tos vilties pranašas, liudytojas ir tarnas pirmiausia ten, kur stipresnis imanentinės kultūros, stumiančios šalin kiekvieną atsivėrimą transcendencijai, spaudimas. Kur trūksta vilties, ten imama abejoti dėl paties tikėjimo. Nunykus šiai dorybei įkandin nusilpsta ir meilė. Viltis, ypač didėjančio nepasitikėjimo ir abejingumo laikais, yra svarbi tikėjimo atspara ir veiksmingas akstinas meilei. Vilties jėga kyla iš įsitikinimo, kad Dievas trokšta visuotinio išganymo (plg. 1 Tim 2, 3), taip pat iš nuolatinio Viešpaties Jėzaus, Emanuelio, su mumis iki pasaulio pabaigos esančio Dievo, buvimo (plg. Mt 28, 20).
Tik iš Evangelijos kylančia šviesa ir paguoda vyskupas gali palaikyti savo viltį (plg. Rom 15, 4) ir gaivinti ją tuose, kurie patikėti jo sielovadiniam rūpinimuisi. Jis turi taip pat sekti Mergele Marija, Mater spei, įtikėjusia Viešpaties žodžių išsipildymu (plg. Lk 1, 45). Remdamasis Dievo žodžiu ir tvirtai laikydamasis vilties, kuri yra tarsi saugus ir tvirtas inkaras, prasiskverbiantis į dangaus gelmes (plg. Žyd 6, 18–20), vyskupas savo Bažnyčioje yra budrus sargas, drąsus pranašas, tikėtinas liudytojas ir ištikimas tarnas Kristaus, „garbės vilties“ (plg. Kol 1, 27), kurio dėka „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (plg. Apr 21, 4).
Viltis beviltiškumo akivaizdoje
Kaip visi atsimename, Vyskupų sinodas vyko labai dramatišku metu. Sinodo tėvų širdyse dar tebebuvo gyvas baisių 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių aidas, drauge su skausmingais tų įvykių padariniais: nesuskaitomų nekaltų aukų žūtimi, netikrumu bei baime dėl pačios žmogiškosios civilizacijos likimo ir taikaus tautų sugyvenimo. Vis aiškiau ryškėjo iš paskos einančių karų bei mirčių horizontai, kurie, prisidėdami prie esančių konfliktinių situacijų, su visu neatidėliotinu būtinumu atskleidė poreikį kreiptis į Taikos Kunigaikštį, maldaujant, kad žmonių širdys atsivertų vienybei, solidarumui ir taikai (7).
Sinodo susirinkimas meldėsi ir drauge pareiškė pasmerkimą visoms prievartos formoms, taip pat nurodė žmogaus nuodėmę kaip giliausią prievartos šaknį. Žvelgdami į žlungančias žmonių viltis, pagrįstas materialistinėmis, imanentistinėmis ar ekonomistinėmis ideologijomis, siekiančiomis viską matuoti efektyvumo, galios ar rinkos santykių kategorijomis, sinodo tėvai patvirtino savo įsitikinimą, kad vien tik Prisikėlusiojo šviesa ir Šventosios Dvasios įkvėpimas padeda grįsti savo lūkesčius viltimi, kuri nenuvilia. Todėl jie pareiškė: „Negalime leistis, kad mus įgąsdintų gyvojo Dievo neigimas, reiškiamas įvairiomis formomis, kuriomis mažiau ar daugiau bandoma abejoti krikščioniškąja viltimi, paverčiant ją parodija ar net išjuokiant. Kupini Šventosios Dvasios džiaugsmo išpažįstame: Kristus iš tikrųjų prisikėlė! Savo pašlovinta žmogyste jis atvėrė amžinojo gyvenimo perspektyvą visiems žmonėms, priimantiems atsivertimo malonę“ (8).
Tikrumas dėl šio tikėjimo išpažinimo turi būti tokio masto, kad diena iš dienos vis labiau stiprintų vyskupo viltį ir žadintų jo pasitikėjimą, jog gailestingas Dievo gerumas niekuomet nesiliaus tiesęs ir atvėrinėjęs išganymo kelius į kiekvieno žmogaus laisvę. Ta viltis turi jį skatinti toje aplinkoje, kur jis vykdo savo vyskupiškąją tarnystę, atpažinti gyvybės ženklus, gebančius įveikti kenksmingus ir mirtingus blogio pradus. Viltis turi taip pat jį palaikyti, kad net konfliktai sudarytų progą augti ir vestų į vienybę. Ši viltis, sudėta į Jėzų Gerąjį Ganytoją, pripildys vyskupo širdį užuojautos ir paragins pasilenkti prie kiekvieno žmogaus kančios bei palengvinti jo žaizdų skausmą, visuomet išlaikant pasitikėjimą, kad pražuvėlė avis gali būti surasta.
Taip vyskupas taps vis aiškesniu Kristaus, Bažnyčios Ganytojo ir Sužadėtinio, ženklu. Elgdamasis kaip kiekvieno žmogaus tėvas, brolis ir bičiulis, vyskupas kiekvieną lydės kaip gyvas Kristaus – mūsų vilties, kuriame išsipildo visi Dievo pažadai ir patenkinami visi kūrinijos lūkesčiai (9), atvaizdas.
Evangelijos tarnai dėl pasaulio vilties
(…) Gerbiami ir brangūs broliai, kreipiuosi į jus iš naujo panašiai jus ragindamas, kaip naujojo tūkstantmečio pradžioje raginau visą Bažnyčią: Duc in altum! Iš tikrųjų pats Kristus kartoja tai apaštalų, iš jo paties lūpų išgirdusių šį kvietimą ir su pasitikėjimu apsiėmusių vykdyti savo misiją pasaulio keliuose, įpėdiniams: Duc in altum! (Lk 5, 4).
Nušviesti šio primygtinio Viešpaties kvietimo, „galime iš naujo suvokti Bažnyčios mums patikėtą trejopą munus: munus docendi, sanctificandi et regendi Duc in altum docendo! ‘Skelbk žodį, – sakome su apaštalu, – veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas’ (2 Tim 4, 2). Duc in altum sanctificando! Tinklai, kuriuos savo pašaukimo galia turime mesti tarp žmonių, pirmiausia yra sakramentai, o mes esame jų teikėjai, diegėjai ir sargai. Sakramentai sudaro savotišką gelbstintį „tinklą“, išlaisvinantį mus nuo blogio ir vedantį į gyvenimo pilnatvę. Duc in altum regendo!
Kaip ganytojai ir tikri tėvai, padedami kunigų ir kitų pagalbininkų, turime užduotį suburti tikinčiųjų šeimą ir ugdyti joje meilę ir brolišką vienybę. Kad ir kokia sunki ir varginanti būtų ši misija, neturime prarasti drąsos. Drauge su Petru ir pirmaisiais mokiniais būdami kupini vilties atnaujiname savo nuoširdų tikėjimo išpažinimą: ‘Viešpatie, dėl tavo žodžio užmesiu tinklus!’ (Lk 5, 5). Dėl tavo žodžio, Kristau, norime tarnauti tavo Evangelijai dėl pasaulio vilties!“ (12).
Gyvendami kaip vilties žmonės ir savo tarnyste atspindėdami bendrystės bei misijos ekleziologiją, vyskupai iš tiesų bus vilties nešėjai savo kaimenei. Žinome, kad pasauliui reikia „vilties, kuri neapgauna“ (Rom 5, 5). Žinome, kad ta viltis yra Kristus. Tai suvokdami skelbiame viltį, kylančią iš Kryžiaus.
Ave Crux spes unica! Pasveikinimą, nuskambėjusį X visuotinio Vyskupų sinodo susirinkimo metu, tegu nuolat taria mūsų lūpos, nes Kryžius yra mirties ir gyvenimo slėpinys. Kryžius tapo Bažnyčiai „gyvybės medžiu“. Todėl skelbiame: gyvybė nugalėjo mirtį.
Tardami šiuos Velykų skelbimo žodžius daugybė šventų vyskupų buvo mūsų pirmtakai, in medio Ecclesiae būdami raiškiu Gerojo Ganytojo ženklu. Todėl šloviname visagalį ir amžiną Dievą ir dėkojame jam, nes, kaip giedame šventojoje liturgijoje, jis stiprina mus jų pavyzdžiu, moko jų žodžiais ir jų užtarimo dėka mus globoja. Kaip sakiau sinodo darbų baigimo proga, kiekvieno iš tų šventų vyskupų veidas nuo Bažnyčios gyvavimo pradžios iki šių dienų yra tarsi dalelė mistinės mozaikos, sudarančios Kristaus Gerojo Ganytojo atvaizdą. Tegu mūsų žvilgsnis krypsta į jį taip pat ir dėl kaimenės, kurią mums patikėjo ganytojų Ganytojas, – kad vis labiau angažuodamiesi taptume Evangelijos tarnais dėl pasaulio vilties.
Kontempliuodami mūsų Mokytojo ir Viešpaties veidą tą valandą „kai jis iki galo išreiškė meilę saviesiems“, leiskime jam mums visiems, panašiai kaip jis tai padarė apaštalui Petrui, nuplauti kojas, kad drauge su juo turėtume dalį ( plg. Jn 13, 1–9). Šventojoje Bažnyčioje jo suteikta mums galia kunigų ir diakonų, visų pašvęstojo gyvenimo asmenų bei tikinčiųjų pasauliečių akivaizdoje garsiai pakartokime: „Nepaisant kokie esame, tegu jūsų viltis nebūna sudėta į mus: jei esame geri, esame tarnai; būdami blogi, esame tarnai. Jei vis dėlto esame geri ir ištikimi tarnai, tuomet iš tikrųjų esame tarnai“. Evangelijos tarnai dėl pasaulio vilties.
Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą „Bažnyčios žiniose“, 2003 lapkričio 14.