Džiazo dainininkė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, atlikėja, kurios balsas žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir Skandinavijoje, „Indre Group 5“ grupės lyderė – tai Indrė Dirgėlaitė. Lux/jauniems ji pasakoja apie tai, kaip jos gyvenimą lydi muzika, tikėjimas ir tautiškumas.
Lietuvoje tave pažįsta kaip džiazo muzikos atlikėją, vokalistę. Kada atradai, kad muzika yra tavo pašaukimas ir kas palaikė tavo pasirinkimą žengti šiuo keliu?
Aš net nežinau, ar rinkausi muziką kaip kelią. Tai įvyko savaime. Apie tai net nemąsčiau, nes mama buvo pirmoji mano muzikos mokytoja, tuo metu mokiusi vaikus. Dainuoju nuo mažens, šeimoje visi šokdavo ir dainuodavo. Tai tartum buvo natūralu.
Kalbant apie džiazo muziką, mama sakydavo, kad jai būdavo sunku mane priprašyti padainuoti visą dainelę, nes aš visada padainuodavau porą posmelių ir jau imdavau kurti savo interpretacijas. Tad priedainio tėvai taip niekad ir nesulaukdavo. Po to, kai jau 4–5 metų ruošiausi „Dainų dainelei“, susitariau su mama, kad padainuosiu viską iki galo.
Mokykloje turėjau labai nuostabią mokytoją Reginą Belskienę, su kuria nuo pirmos iki pat dvyliktos klasės dalyvaudavome „Dainų dainelėje“ ir Dainų šventėse. Ir man taip patikdavo! Labai labai! Taip pat mokiausi groti fortepijonu ir lankiau mamos vadovaujamą folkloro ansamblį. Baigdama mokyklą klausiau savęs, ar bus tiek muzikos mano gyvenime, jei stosiu į kitą specialybę. Supratau, kad nebus, ir taip apsisprendžiau, nors visokių norų buvo, daug dalykų domino ir tebedomina. Tuo laiku galėjau vienu metu stoti į kelias specialybes, o ne rašyti prioritetus. Stojau į politologiją, anglų kalbą ir džiazo muziką. Pasirinkau muziką. Šeimoje niekas neprieštaravo, tik kai pasakiau savo seneliams, jie porą minučių sėdėjo, žiūrėjo ir turbūt galvojo, kas čia per specialybė. Ir vis dėlto pasveikino su apsisprendimu.
Tapdama dainininke žinojai, kad tapsi viešu asmeniu, tavo gyvenimas bus tarsi po didinamuoju stiklu ir už savo vertybes reikės grumtis nuožmioje komercinėje rinkoje. Žinau, kad esi tikintis žmogus. Pasidalink, kaip supranti savo, kaip krikščionės, misiją liudyti Gerąją Naujieną, ir kaip tai pavyksta derinti su dainininkės profesija?
Kai ėjau dirbti, negalvojau, kad žmonės narstys mano gyvenimą, bet kai dalyvavau keliuose komerciniuose projektuose, pajutau, ką tai reiškia. Patyriau, kad tikrai labai narsto. Būtent puoselėjamos gyvenimo vertybės ir palaikė tuo metu.
O kalbant apie Gerosios Naujienos skelbimą per muziką, tai aš neskirstau muzikos į krikščioniškąją ir nekrikščioniškąją. Yra labai daug džiazo muzikantų sukurtų kūrinių, kur nebūtinai žodžiai įvardija tikėjimą ir vertybes, bet tai, su kokia intencija jie atlieka muziką, ką kalba. Klausydamasi ne vieno tikinčio muzikanto džiazo muzikos, girdžiu joje maldą ir išėjus iš koncerto būna labai gera. Žinau nemažai tikinčių džiazo muzikantų pasaulyje, tad neskirstau į kategorijas. Manau, kad svarbiausia, su kokia intencija kuriame ir atliekame muziką.
Mane gyvenime labai sustiprina ir ugdo savanoriška veikla: vedu giedojimo pamokėles žmonėms nakvynės namuose ir dienos centre. Tai padeda palaikyti teisingą santykį su Dievu ir aplinkiniais žmonėmis. Nelieka pompastikos, tiesiog paprastumas ir tikrumas. Savanorystės patirtį perėmiau iš mamos. Ji nuo senų laikų, kai buvau mažesnė, tuo užsiėmė, man tai patiko, ir vėliau pati pasekiau jos pavyzdžiu. 2004 m. pirmą kartą apsilankiau Pakutuvėnuose esančiame pranciškonų vienuolyne, išgirdau ten naujų giesmių, sutikau gerų žmonių ir jaučiau, kad galiu su vargstančiais žmonėmis dalintis tuo, ką pati esu gavusi.
Ar priklausai nuolatinei tikėjimo bendruomenei?
Šiuo metu daugiau keliauju asmeniniu tikėjimo keliu. Nors kita vertus, gal tie draugai, su kuriais pasikalbu apie tikėjimą, ar dvasininkai, kuriems paskambinu, ir yra mano bendruomenė? Žinau, kur visada galiu nuvažiuoti, kur traukia širdis, bet konkrečiai bendruomenei nepriklausau. Galbūt dėl to, kad paskutiniais metais vis keičiau gyvenamąją vietą. Tačiau nepaisant pokyčių, yra pastovių tikėjimo bendražygių.
Dabar daug talentingų jaunų žmonių pasirenka kurti savo gyvenimą užsienyje. Tu, turėdama pasisekimą užsienio konkursuose, visgi toliau dirbi Lietuvoje, o prieš kelerius metus sėkmingai įsitraukei į muzikinį projektą, skirtą laisvės kovoms „Už Laisvę, Tėvynę ir Tave“. Ką tau reiškia būti lietuve?
Man patriotiškumas labai daug reiškia, nes šeimoje visad buvo puoselėjamos labai gilios tautinės tradicijos. Augdama labai daug bendravau su seneliais ir proseneliais. Mano prosenelė buvo tremtinė, praleidusi daug laiko kalėjimuose, toks smetoniškas žmogus su labai giliu tikėjimu. Stebėdavausi, iš kur jos širdyje yra tiek daug meilės ir atleidimo, nors, atrodo, patyrė daug blogo. Ji labai daug melsdavosi, mane žavėjo jos tikrumas ir ramybė. Tad Lietuva man asocijuojasi būtent su tokiais žmonėmis.
Kai įrašinėjome šį albumą ir vėliau važinėjome po pristatymo koncertus, per vieną dainą, „Gal pavargai“, aš vis apsiverkdavau, nes dainuodama tą merginos širdgėlą, pagalvodavau apie Lietuvos istoriją, apie žmones, kurie patyrė tiek skausmo, ir kartu apie žmones, atėjusius į koncertus, kuriems, akivaizdu, tautiškumas yra svarbu. Tremtinių istorija man labai brangi, apdainuojant ją atminty atgyja prosenelės pasakojimai.
O daina „Auksinės vasaros“ man primena, kaip pas prosenelę kaime eidavome su mama rinkti rugiagėlių į auksinę rugių pievą. Įrašinėjant dainą man prieš akis iškilo tie geltoni vaikystės rugiai.
Taip, Lietuvoje posovietinė kultūra yra giliai įsirėžusi į žmonių bendravimą ir parvažiavus iš užsienio šalių jaučiu skirtumą. Bet suprantu, kad tai nėra visa Lietuva, tai ne tokia Lietuva, kokią aš ją suvokiu. Bendroje grupėje su suomiais dainuoju lietuvių liaudies dainas, jų improvizacijas su skandinavišku džiazu. Tad kūryboje atsispindi mano tautiniai jausmai.
Vokalistės profesija neapsiriboji – dėstai dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kuo ypatingas šis darbas su jaunais žmonėmis? Kokią savo patirtį stengiesi jiems perteikti?
Dabar akademinės veiklos yra nemažai ir manau, kad tikrai įmanoma derinti muzikinę veiklą su akademine, tuo labiau kad labai daug dėstytojų tą daro. Jaučiu, jog studentai mane pačią papildo, yra labai įdomūs žmonės. Dabar daugiausia dirbu su studijuojančiais aktorystę, iš tikrųjų visi labai skirtingi, per juos pažįstu ir save, prisimenu daug užmirštų dalykų. Stengiuosi perduoti pagrindus, kuriuos pati gavau, nes teorija profesionalui yra būtina, bet neriboti, leisti jaunam žmogui būti savimi.
Bendraudama su studentais nekalbu, ar Lietuvoje gerai, ar blogai, ar važiuoti iš jos, ar likti. Galvoju, kad kiekvieno kelias yra labai skirtingas, ir visi studentai yra išskirtinės asmenybės. Tad nieko neaptarinėjame, esame čia ir dabar, ką galime atrasti, ką išmokti, to ir imamės.
Bendravo Monika Midverytė