Kristaus Karaliaus šventė suteikia galimybę pasitikrinti, koks yra mūsų asmeninis santykis su Jėzumi. Ar jis yra mūsų širdžių Karalius? Ar mes kartais nesielgiame su Jėzumi panašiai, kaip anuomet Jeruzalės gyventojai, matydami jį suimtą ir pažemintą?
Žydai atvedė Jėzų pas Romos prokuratorių Pilotą, kad šis pasmerktų jį kaip maištininką, apsiskelbusį žydų karaliumi. Fariziejų neapykanta Jėzui buvo tokia didelė, kad jie savo kerštui įvykdyti šaukėsi net nekenčiamo Romos imperatoriaus vietininko pagalbos. Prie Piloto rūmų susirinkusiems žmonėms nerūpėjo, kas yra tas sumuštas ir pasmerktas vyras, nes jie norėjo tik pasotinti akis nukryžiuoto žmogaus reginiu, todėl garsiai šaukė: „Ant kryžiaus jį!“
Panašų vaizdą matome ir šiandienėje Lietuvoje. Daugelis mąsto ir kalba tik apie sotų gyvenimą, o savo smalsumą sotina kriminalais. Bet maža žmonių, kurie geba pakilti virš savo siaurų interesų. Maža tokių, kurie dėl bendro gėrio būtų pasiruošę ko nors atsisakyti iš savo sotaus gyvenimo.
Daugeliui žmonių Jėzus nėra reikalingas, nes jis nežada nei valdžios, nei garbės, nei didelių pinigų. Jėzus ir jo Bažnyčia daugeliui yra neparanki, nes ji trukdo gyventi pagal savo susikurtą tiesą ir moralę. Dar kiti, net nepabandę pasidomėti Jėzaus asmeniu, atmeta jį kaip kliuvinį jų įsivaizduotai laimei.
Piloto akivaizdoje Jėzus kalbėjo: „Mano Karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano Karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano Karalystė ne iš čia.“ Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 36–37).
Kas yra toji Jėzaus tiesa, kurią jis liudijo savo mirties akivaizdoje? Žmogus yra brangiausias Dievo kūrinys, tik per nuodėmę nusigręžęs nuo savo Kūrėjo. Jėzus atėjo į šį pasaulį, kad išgelbėtų žmones iš nuodėmės ir suburtų juos į Dievo vaikų šeimą, kad padarytų juos tikrai laimingus. Reikia tik atsiversti ir priimti Gerąją Naujieną.
Šios Naujienos skelbėja ir nešėja yra Kristaus įkurtoji Bažnyčia, suburta iš visų tautybių ir rasių žmonių. Pats Jėzus Kristus išsirinko Dvylika ir pavedė jiems nešti Evangelijos žinią į visą pasaulį ir visus žmones padaryti jo mokiniais.
Pavesdamas Dvylikai krikštyti ir skelbti Evangeliją, Jėzus neapsaugojo jų nei nuo silpnybių, nei nuo laukiančių išbandymų. Kai kas norėtų, kad priklausantieji Bažnyčiai būtų tarsi antžmogiai – nenusidedantys ir apsaugoti nuo visų negandų. Tikrovėje jie yra silpni ir todėl reikalingi nuolatinės Dievo pagalbos. Šią pagalbą jie gauna per Dievo žodį ir Sakramentus, ypač Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją. Mums reikia visai nedaug: tik nuolankiai priimti dangaus dovanas ir gerai jomis pasinaudoti.
Kai Jėzus Piloto akivaizdoje patvirtino esąs karalius, tuomet Romos vietininkas leido žmonėms pasirinkti Jėzų ar Barabą. Žmonės pasirinko plėšiką Barabą. Šitaip renkasi daugybė žmonių. Kai renkamasi melas, nesąžiningumas ir neapykanta, kai keliamasi į puikybę, o kiti niekinami ir kaltinami, kai siekiama laimę surasti tik piniguose ar malonumuose, visais panašiais atvejais pasirenkamas Barabas.
Jėzus Kristus niekada nežadėjo lengvai pasiekiamos laimės; jis ragino nebijoti net kryžiaus. Jis kvietė gyventi tiesoje, meilėje ir broliškoje vienybėje. Kvietė branginti draugystę su Dievu, mylėti kiekvieną žmogų ir jo neniekinti net tuomet, kai jis gyvena nuodėmėje, nes Dievo malonė gali jį prikelti gyvenimui, kai tik jis atsilieps į jos pasibeldimą. Rinktis Jėzų – tai atsiliepti į jo meilės kvietimą. Šis atsiliepimas žmonių gyvenime daro stebuklus. Bažnyčia turi ne tik šv. Mariją Magdalietę ir šv. Augustiną, bet nesuskaitomą daugybę žmonių, prisikėlusių iš didžiausių nuodėmių ir tapusių spindinčiomis dangaus žvaigždėmis – šventaisiais.
Šiame pasaulyje neįmanoma likti neutraliam. Jei atmetame Kristų, tuomet atsigręžiame į kokį nors barabą, bet jei priimame Kristų, tuomet mes liekame atsparūs visiems šio pasaulio gundymams ir užtikrintai einame šventumo keliu. Einame į amžinųjų Velykų džiaugsmą.