„Dievas sako: „Mano rojus itin paprastas, mano rojus kuklus, ten nieko nereikalingo. Altoriaus papėdėje su kankinių palmių šakelėmis ir gėlių karūnomis žaidžia vaikeliai. Manau, kad žaidžia lanką, o visuomet žaliuojančios palmių šakos jiems atstoja lazdeles“' (Charles Péguy).
 |
Ir šiandien prisimenu, kokius jausmus išgyvenau prieš daugelį metų, kai pirmą kartą įžengęs į Monrealio katedrą, apsidėje išvydau galybe dvelkiantį Kristaus, Visatos Valdovo veido atvaizdą. Jo žvilgsnis tarsi prikausto žiūrovą, kuris nebegali pažvelgti niekur kitur. Tai – Kristus Karalius, „Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta“ (Dan 7, 14).
Tai šlovinimas transcendencijos, slėpinio, amžinybės, kurie lydi Viešpatį.
Tačiau yra ir kitas aspektas, kurio negalime apeiti – šis didis Monrealio (ar kitų didžiųjų bazilikų) Valdovas nešiojasi kančios, kentėjimų, žmogiškumo žymes. Tad Jo dangus nėra vien iškilminga Avinėlio liturgija, aprašyta Apreiškimo knygoje. Kaip rojų įsivaizdavo Charles'as Péguy, savo viziją išdėstęs poemoje „Šventųjų nekaltųjų paslaptis“ (1912), tai jauki, paprasta vieta, kur dangiškojo altoriaus papėdėje būriuojasi kūdikėliai, mažosios visų laikų ir visų kraštų aukos. O jiems, kaip ir šių dienų Mišių mažiesiems patarnautojams, ne visad pavyksta ramiai išbūti per įspūdingas dangiškąsias iškilmes, ir jie nejučia pasiduoda pagundai išdykauti. Taip suardydami šią begalinę harmoniją, tačiau sukeldami Dievo šypseną. Šiame rojuje nekaltumas, paprastumas, tyras džiaugsmas pranoksta visa kita ir nuoširdžiausiai šlovina Dievą.
Pagal „Avvenire“ parengė Dalia Žemaitytė