Pirmadienį konferencijoje „Bažnyčia ir pasaulis“ Laisvosios rinkos instituto ir „Justitia et Pax“ komiteto kvietimu svečiavosi du Acton instituto atstovai – įkūrėjas kun. Robertas A. Sirico bei studijų direktorius dr. Samuelis Greggas.
Acton institutas yra įsikūręs JAV, Mičigano valstijoje, jo tikslas – skatinti laisvą ir dorą visuomenę, pasižyminčią individualia laisve ir palaikomais religiniais principais, taip pat laisvąja rinka, integruojant ją su krikščioniška morale.
Gali atrodyti, jog laisvoji rinka ir krikščioniška antropologija yra konfliktuojantys dalykai, renginio metu sakė vyskupas Kęstutis Kėvalas. Visgi pažymėjo, jog svarbu apie tai kalbėti – nors ir netobula mūsų visuomenė laisvos rinkos sąlygomis, tai nereiškia, jog ji nepasiduoda tobulinimui.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Kun. Robertas A. Sirico, kalbėdamas Vilniaus kurijos salėje, dalinosi savo asmenine patirtimi apie tai, kaip ėmė mąstyti apie laisvą rinką ir žmogaus asmenį. Pirmasis moralinės teologijos seminaras kunigui buvo mamos atsakymas į jo penkiamečio užduotą klausimą apie žydę kaimynę, ant kurios rankos matė ištatuiruotus skaičius. Mama paaiškino, jog kaip gyvūnai yra pažymimi tam, kad būtų aišku, kam jie priklauso, taip ir kai kurie žmonės pažymi kitus. Tai buvo pirmas kartas, kai kunigas suprato, jog su žmonėmis negali būti elgiamasi kaip su gyvuliais.
Jaunystėje Robertas A. Sirico buvo įsitraukęs į kairiuosius judėjimus, vėliau suprato, jog visgi nėra socialistas, ėmė skaityti tokių liberalų kaip Hayekas, Friedmanas veikalus ir kelti klausimus apie žmogų.
Žmogus turi teisę į privačią nuosavybę ir tuo skiriasi nuo gyvūnų, sakė kunigas. Bebrai gali statyti užtvankas, tačiau nemoka jų nuomoti, parduoti. Tuo tarpu žmogus, vadovaudamasis savo protu, gali ne tik gaminti, bet ir mainyti, prekiauti. Anot Sirico, žmogus yra materialaus ir dvasinio derinys. Jis geba mylėti, save dovanoti, tai yra jo transcendentalumo įrodymas. Šie dalykai svarbūs, galvojant apie rinką. Ilgą laiką nebuvo žinoma, ką daryti su nafta, į juodąjį auksą ją pavertė žmogaus protas, gebėjimas svajoti, atrasti. Privati nuosavybė, kylanti iš žmogaus prigimties, yra šventa ir ją riboti galimos tik retos išimtys. Pabaigdamas savo kalbą kunigas pacitavo pal. Motinos Teresės iš Kalkutos žodžius, kurie, jo nuomone, yra geriausia marksizmo kritika: „Mes neturime jokios teisės smerkti turtingųjų. Mes netikime klasių kova, o klasių susidūrimu, kai turtingieji gelbsti vargšus, o vargšai – turtinguosius.“
Klausimų-atsakymų sesijos metu pabrėžta, jog svarbu suprasti, kaip veikia rinka. Norint evangelizuoti verslą, kur dirba dauguma žmonių, reikia žinoti, su kokiais sunkumais susiduria žmonės veikiantys šioje srityje, sakė kunigas Robertas. Tam ir įkurtas Acton institutas. Visgi laisvė rinkoje pati savaime nėra tikslas. Anot instituto įkūrėjo, laivė yra kaip vakuumas užpildytas kažkuo, kas nėra ji pati. Svarbu ekonomines veiklas suderinti su krikščioniška antropologija. Tai įmanoma – šia tema galima paskaityti Jono Pauliaus II enciklikoje „Centesimus annus“.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Instituto studijų direktorius dr. Samuelis Greggas skaitė pranešimą „Benediktas XVI ir Europa“. Jis pasiūlė svarstyti apie dabartinę Europos krizę. Pats žodis, kurio kilmė graikiška, reiškia ligos kulminaciją, kai ligonis arba ima gyti, arba miršta. Taip ir su dabartine krize – pasiekėme tašką, kai reikia apsispręsti, išlikti, augti ar išnykti, smukti. Taiklią šio krizinio taško iliustraciją pateikė konferencijos moderatorius kun. Žydrūnas Vabuolas, juokaudamas, jog mirusiems premijos neteikiamos, todėl Europos Sąjungai suskubta įteikti taikos Nobelį.
Visų pirma pranešėjas aptarė krizės ženklus, po to pristatė Benedikto XVI įžvalgas šia tema ir pabandė atsakyti į klausimą, ką daryti, kaip imti gyti. Anot jo, pagrindinės ekonominės krizės apraiškos yra BVP augimo sulėtėjimas, didžiulis nedarbo procentas (jau daugiau nei 30 metų Europos ilgalaikis nedarbas kelis kartus didesnis palyginti su JAV), taip pat verslumo trūkumas. Nors pramonė laikosi puikiai, reikalingi nauji verslai. Šioje vietoje svarbu tai, jog skiriasi žmonių požiūris: amerikiečiai yra du kartus labiau linkę kurti savo nuosavą verslą nei europiečiai. Kitas krizės aspektas – demografinis, gimstamumas yra dramatiškai mažas – vienai moteriai Europoje tenka 1,5 vaiko. Tai svarbu ir ekonomiškai – mažėjant darbo jėgai, sunku išlaikyti nedirbančius žmones šalyje, ir kultūriškai – atsiranda karta, kuri neturi brolio, sesers, tetos ar dėdės patirties, o tai veda į socialinę fragmentaciją. Paminėta ir politinio elito krizės apraiška – Lisabonos sutartyje, paminėjus graikiškąją ir romėniškąją tradicijas, peršokta 1500 metų tiesiai į Apšvietos laikotarpį, neskiriant jokio dėmesio krikščionybei, kuri yra vienas pagrindinių Europos tapatybės veiksnių.
Religija ar kultas yra kultūros šerdis, todėl, keičiantis religijai, keičiasi ir kultūra, o kartu ir ekonomika.
Pasak popiežiaus, kurio mintis pristatė S. Greggas, ekonominė krizė Europoje atspindi religinę krizę. Religija ar kultas yra kultūros šerdis, todėl, keičiantis religijai, keičiasi ir kultūra, o kartu ir ekonomika. Reikia kalbėti apie vidinę krikščionybės krizę, kuri kyla iš susidūrimo su modernybe. Egzistuoja pasidalijimas tarp tų, kurie pasisako už krikščionybės prisitaikymą prie modernybės, antimodernistų ir manančių, jog reikia įsitraukti, išlaikant kritinę poziciją. Šis susiskaldymas silpnina krikščionybę. Prisitaikymo prie pasaulio atveju krikščionybė nebeturėtų ką pasakyti Europai, karas su pasauliu būtų bandymas sugrįžti į praėjusius laikus, kas yra neįmanoma, ir verčia abejoti visa krikščionybe nuo Apšvietos laikų.
Popiežiaus pabrėžiama trečiojo kelio svarba – krikščionys, įsitraukiantys į visuomenės kūrimą, žinantys, kuo tiki, suderinantys protą ir tikėjimą. Bažnyčia negali evangelizuoti visos Europos, jei patys krikščionys nesuvokia tiesos, kurią skelbia. Anot S. Greggo, dėl šios priežasties Benediktas XVI rašo knygas apie Kristų. Krikščionys turėtų gyventi kaip kūrybinga mažuma. Tai terminas, pasiskolintas iš istoriko A. J. Toynbee, kuris teigė, jog civilizacijos žlunga ne dėl išorinių veiksnių, o dėl vidinio nuosmukio. Kitaip tariant, nuo savižudybės, o ne nuo žmogžudystės. Kūrybingos mažumos pavyzdys gali būti T. Moras, pasipriešinęs Henrikui XVIII. Vyskupai, nusilenkę karaliaus galiai, jau pamiršti, o to, kuris pasipriešino Bažnyčios pajungimui valstybei, pavyzdys rezonuoja laike.
Popiežiaus atsakymas į klausimą, ką daryti, yra toks – būti kūrybinga mažuma. Sąmoningai pasirinkti gyventi pagal tikėjimą ir Bažnyčios mokymą, būti vilties žmonėmis. Jei norime išgelbėti Europą, reikia daugiau nei politinių, ekonominių reformų ar didėjančio gimstamumo. Reikalinga kultūrinė, kulto revoliucija, nušluojanti atsitiktinius požiūrius į tikėjimą, tiesą. Europai reikia ne daugiau politikų ar profesorių, o daugiau šventųjų, kurie yra tikrieji reformatoriai.
Parengė Rosita Garškaitė