„Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs‘
O jie tik vaikai.
Tačiau vilko vaikai“ (Arvydas Šlepikas „Mano vardas Marytė“)
–- Aš vokietis. Sakau tik tau. Mama man įkalė, kad turiu niekada to neužmiršti, bet niekam nesakyti... – negaliu pamiršti savo vaikystės draugo Hanso-Jono žodžių.
Kalnujų bažnytkaimis turėjo ir vieną vadinamąjį vilko vaiką – pabėgėlį iš Rytų Prūsijos karo pragaro ir prisiglaudusį širdingoje kalnujiškių Andraičių šeimoje, kuri jį įsūnijo. Tai nauja savo pavarde besivadinantis Jonas Andraitis. Apie savo likimą ir atsiradimą Andraičių šeimoje jam pasakoti buvo uždrausta. Visi bijojo KGB persekiojimų. Andraičių šeima turėjo slėptis nuo nepatikimų akių, jog priglaudė nelaimingąjį...
Tema: „vilko vaikai“ ir jų likimai Sovietų Sąjungoje buvo tabu, nes lietė sovietinei valdžiai nepageidautinus jos žudikiškos politikos atspalvius, konkrečiau: žvėriškas taikių gyventojų žudynes Rytprūsiuose, kai į tą kraštą 1944-ųjų rudenį įžengė Raudonoji sovietų armija...
„Raudonajai armijai pradėjus, plėšimus ir žudynes, žmonės ėjo neatsigręždami, tiesiai į Nemuną, tiesiai į juodą ir šaltai sūkuriuojančią upę. Skandinosi. Šeimomis. Kokia neviltis ir širdies šaltis turėjo apimti tuos mirti einančius žmones. Ėjo motinos ir nešėsi vaikus. Vanduo susiskliaudė virš jų galvų, upė nunešė jų kūnus jūros link...“ (A. Šlepikas)
– Mano tikras vardas – Hansas“, – prisistatė jis man, kai pirmą kartą susitikome. Žinojo jis ir savo tikrą vokišką pavardę, ir... gyveno tikėjimu kada nors susirasti savo tikrą tėvą, jeigu šiam pavyko kare išlikti gyvam.
Kad motinos nėra gyvos, Jonas-Hansas galėjo pats pasitvirtinti šimtu procentų, nes savo akimis matė, kaip jo mama stipriai prie širdies suspaudusi mažytę jo sesutę nušoko nuo karalienės Luizos tilto į Nemuno bangas. Sesutės vežimėlis taip ir liko stovėti ant tilto su keliolika kitų tuščių vežimėlių – tokio pat likimo Rytprūsių motinų, kurioms verčiau buvo šokti nuo Luizos tilto į amžinybę, negu būti rusų karių vaikų akivaizdoje išprievartautoms ir nužudytoms.
Kito pasirinkimo nebuvo... Prie Luizos tilto turėklų prikaltas plakatas rusų kariams tuo metu atstojo jų žvėrišką „konstituciją:
„Raudonosios armijos kary!
Priešais tave – fašistinio žvėries irštva.
Žudyk visus vokiečius, taip pat jų vaikus. Nėra nekaltų vokiečių. Imk jų turtą, imk jų moteris. Tai tavo teisė, tai tavo grobis.“
– Mano mama neturėjo kitos išeities, – lyg dabar tebegirdžiu liūdną Hanso balsą, kai jis vieną vasarą pasakojo man apie savo likimą. – Gelbėkis nors tu. Bėk per Nemuną „nach Litauen“, – prisiminėpaskutinius savo motinos žodžius...
Jonas-Hansas buvo Andraičių šeimos mylimas labiau negu dar keli tikri Andraičiukai. Mama Andraitienė kaimynams sakydavo: „Savo vaikams, kai nepaklauso, aš ir diržą, ir rykštę paimu, bet Jonukui niekada – gailiuosi to vargšo našlaičio...“
Labai draugiškai su Hansu bendravo visa kalnujiškio Korniko name įsikūrusi Kalnujų pradinė mokykla. Buvo jam maloni ir mokytoja Stasė Miknevičiūtė-Mačiulienė, o vėliau septynmetės mokyklos, kurią kartu su Hansu lankėme, kolektyvas.
Su Hansu abu buvome aktyvūs mokyklos saviveikloje.
Vienas labai nusisekęs mokyklinės programos numeris buvo mano ir Jono atliekama vieno eilėraščio improvizacija. Kadangi Jonas buvo už mane gerokai didesnis ir stambesnis, o aš – mažesnė ir labai liekna, tai visasmudviejų išradingumas susidarė iš to, jog aš užsilįsdavau už jo nugaros, prisispausdavau, tapdavau iš priekio nematoma, iškišdavau pro jo už nugaros sukryžiuotų rankų pažastis savo ilgas plonas rankas ir darydavau atitinkančius jo deklamuojamam eilėraščiui ryškius gestus.
Neužmirštu vieno eilėraščio, kritikuojančio „buržuazinę liekaną“ – biurokratizmą turinio. Mat tuo metu mokykloje tokių temų reikalavo naujas socialistinio realizmo metodas:
„Sėdi įstaigoj už stalo biurokratas Krienas.
Peiliuku nagus sau valo, dairosi į sienas.
Sekretorę pasišaukęs, meilę jai burkuoja,
o už durų žmonės laukia valandas sustoję...
Popierius pavarto baltus, laikrodin pažiūri
Ir pakilęs velkas paltą, dedasi kepurę.
Žmonės prieangy sulaiko ir apspinta Krieną.
– Baigės priėmimo laikas – prašom kitą dieną.
Žmonės ėmė plūstis, kautis.
Taigi, vieną dieną
Nutarė visai išrauti
Su šaknim tą Krieną...“
Jonui deklamuojant, o man nematomai iš už nugaros gestais imituojant Jono tariamus sakinius mudviejų tandemas puikiai atlikdavo humoristinę interpretaciją, o salė krisdavo iš juoko, plodavo ir prašydavo pakartoti.
– Aš deklamuodamas irgi vos susilaikau iš juoko, nes tu taip juokingai pradedi su savo ilgomis plonomis rankytėmis iš už nugaros sklaidytis man apie nosį – numirti galiu iš juoko, – pagirdavo mano artistinius sugebėjimus scenos partneris, Kalnujų kaimo augintinis vilko vaikas iš Rytprūsių.
Kai gerai išmokau groti mandolina ir armonika, o vėliau baigiau akordeono klasę ir galėjau gegužinėse pakeisti kaimo muzikantą Geniuką, Hansas prašydavo manęs, kad pamokyčiau ir jį. Grojome visais instrumentais. Mokydavomės mudu labai aktyviai. Jis turėjo gerą muzikinę klausą, tik kantrybės ir užsispyrimo trūko, todėl geru muzikantu nepasidarė, tik šiaip, užėjus ūpui, neblogai sugrodavo valsiuką: „Plaukia sau laivelis Piliakalnio link... arba „Ant melsvo ežero bangų...“
Šokti jam sekėsi geriau, negu groti. Jonas-Hansas buvo mano nuolatinis šokėjas gegužinėse ir kaimo saviveiklos tautinių šokių ratelyje. Jis taip lengvai šokdavo, jog abu net žemės po kojomis nejausdavome.
Kartą jis man pasakė:
– Kai aš išvyksiu į Vokietiją, ten irgi organizuosiu gegužines, o tu turėsi būtinai atvažiuoti. Tai mudu smagiai ten pašoksime!..
Abu su Hansu poroje dalyvaudavome ir rajono dainų šventėse. Gerai prisimenu, kaip įtemptai ruošėmės tautinių šokių grupėje Raseinių kultūros namų atidarymo iškilmėms, nes buvo pastatyti nauji Kultūros namai, o į jų įkurtuves su savo programa buvo pakviesta ir mūsų, kalnujiškių, šokių grupė.
Likus kelioms valandoms iki generalinės repeticijos, į kurią visi turėjome būti nuvežti Kalnujų kolūkio sunkvežimiu, į mano kiemą dviračiu įlėkė Hansas ir pranešė, kad generalinės repeticijos nebus, nes Kultūros namai sugriuvo... Labai visi gailėjomės ir verkėme tokio mums reikalingo rūmo...
O tėvams, žinoma, buvo didžiulis džiaugsmas, kai sužinojo, kad Kultūros namų lubos krisdamos prispaudė visą sceną ir didelę priekinę salės dalį, kurioje po kelių valandų turėjome šokti mes. Nelaimė pasiskubino palikdama mus gyvus...
O mudu su Hansu kūrėme ir dainavome kupletus:
Visi žino, visi matė,
Kaip Raseiniuos rūmą statė.
Statė, statė kaip arbūzą,
Ėmė lubos ir įlūžo...
Septintajame dešimtmetyje mano šokėjas Hansas išvyko nach Heimat, į buvusią VDR, ir aš jo daugiau nemačiau.