Lapkričio 27–29 dienomis Romoje vyko už migrantų sielovadą Europoje atsakingų vyskupų ir kunigų susitikimas tema: „Bendrystės sielovada atnaujintam evangelizavimui“. Jį surengė Europos Vyskupų konferencijų taryba ir Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba. Kartu su kituose Europos kraštuose dirbančiais migrantų sielovados koordinatoriais susitikime dalyvavo ir Lietuvos Vyskupų konferencijos delegatas užsienyje gyvenančių lietuvių katalikų sielovadai prel. Edmundas Putrimas. Vatikano radijas jį pakalbino apie Romoje vykusio susitikimo tematiką, apie jos aktualumą lietuvių migrantų sielovadai, taip pat apie užsienyje gyvenančių lietuvių katalikų bendruomenių padėtį.
Pasak prel. E. Putrimo, susirinkime atkreiptas dėmesys į tai, kaip svarbu atnaujinti evangelizaciją migrantų sielovadoje; tai ypač aktualu švenčiant Tikėjimo metus.
Migrantų pastoracija specifinė: išvykstantiems į kitą kraštą asmenims iš pradžių yra sunku socialiai adaptuotis, integruotis į vietinę visuomenę, tapti vietinės Bažnyčios dalimi. Taigi Bažnyčiai, priimančiai naujus imigrantus, reikalingas sielovadinis jautrumas – kaip galima jiems padėti, kad jie toliau išgyventų savo tikėjimą, tęstų savo religinį gyvenimą, kaip perduoti tikėjimo žinias jaunimui. Taigi, išvykusių lietuvių sielovada besirūpinantiems dvasininkams labai svarbu palaikyti ryšį su vietinėmis Bažnyčiomis, kur susibūrę daug lietuvių. Spendžiami klausimai, ar paskirti nuolatinį kapelioną, ar atvykstantį. Bet visuomet raginame lietuvius, emigruojančius į kitus kraštus, dalyvauti vietinės bažnyčios ir parapiniame gyvenime, jei nebūna lietuvio kunigo", – sakė prelatas E. Putrimas.
Į klausimą apie lietuvių katalikų sielovados būklę, prelatas atsakė, kad čia reikėtų atskirti kelias tendencijas – Šiaurės Amerikos ir Europos, kuriose situacija skirtinga. Į Šiaurės Ameriką emigracija iš Lietuvos prasidėjo prieš šimtmetį. Nors ekonominės sąlygos buvo dar sunkesnės nei dabar, lietuviai kūrė savo parapijas, kurios tapo ir bendruomenės centrais, suburdavusiais lietuvius maldai, socialiniam ir kultūriniam gyvenimui.
Tuo tarpu Europoje šiuo metubendruomenės dar buriasi, turime vieną lietuvių parapiją, kuri šiemet švenčia įkūrimo šimtmetį.
Statistika skelbia, kad Lietuvoje apie 14% katalikų kiekvieną sekmadienį dalyvauja Mišiose. Tačiau ar šią statistiką galima pritaikyti lietuviams, gyvenantiems užsienyje, pasak prelato, sunku atsakyti. Jo nuomone, šis skaičius yra daug mažesnis tarp užsienyje gyvenančių lietuvių.
Kitas aspektas, su kuriuo susiduria lietuvių katalikų sielovada užsienyje – labai mažėja kunigų skaičius, tačiau malonu, kai galima bendradarbiauti su įvairiomis bendruomenėmis, kai pasauliečiai gyvai, rūpestingai jungiasi į pastoracinę veiklą, pasirūpina, kaip surasti kunigą, padėti suorganizuoti Mišias – tai labai pagirtinos iniciatyvos.
Prel. E. Putrimas plačiau pristatė naują sielovadinę iniciatyvą Norvegijoje, kur šiuo metu kuriama lietuvių misija. Oslo vyskupo sutikimu ir prašymu skirti kunigą iš Lietuvos misijai Norvegijoje, Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas A. J. Bačkis paskyrė kun. Valdemarą Lisovskį. Šiuo metu šioje šalyje gyvena 30 000 – 50 000 lietuvių.
Į klausimą apie neseniai spaudoje pasirodžiusius pranešimus apie Seinų lietuvių problemas ir jų sprendimą, prel. E. Putrimas paminėjo, kad baigėsi šiame regione besidarbavusio kunigo Bernardo Augaičio sutarties laikas, kuris per tuos metus atliko ypatingai gražų pastoracinį darbą. Pasak dvasininko, Seinuose lietuviams visada buvo sunku, tik popiežiaus Jono Pauliaus II dėka ten buvo paskirtas toks vyskupas, kuris buvo tolerantiškas lietuviams. Krašte, kur patys lietuviai gimę ir augę, visuomet vyravusi tam tikra įtampa. Šiuo metu LVK ieško kunigo, kuris galėtų tęsti sielovadą, nes Seinų parapija yra prioritetas, į kurį reikia kreipti dėmesį. Taigi, tikimasi, kad bus paskirtas tinkamas kunigas.
Parengta pagal Vatikano radijo informaciją