 |
|
Zenekos nuotrauka |
Nors dažnai norisi to nepastebėti, bet pirmųjų tėvų nuodėmės paliko gilių randų mūsų gyvenimams. Vis dažniau pastebiu, kad Dievo ieškome ne kaip vienintelio Mokytojo (plg. Mt 23, 10), ne kaip tikrosios Tiesos (plg. Jn 14, 6), o kaip stebukladario ar patarėjo, mūsų tieselių įtvirtintojo. Juk kai meldžiamės – Dieve, atvesk jį/ją į protą, – dažniausiai omenyje turime: leisk jam/jai suprasti tai, ką aš jau žinau, ką aš laikau tiesa. Arba kai maldose kartojame: padaryk taip ar kitaip, – mes išreiškiame ir pretenziją į žinojimą, kas yra gerai (ir ne tik mums). Bet ar tikrai tai tiesa, ką mes vadiname tiesa, ar giname kaip tiesą? Juk tiesa, kaip tvirtina Dievas, – išlaisvina (plg. Jn 8, 32), – kiek išlaisvėjome? Ar tikrai to, ko neretai užsispyrusiai prašome, iš tiesų mums reikia? Sutinku, dažnai prašome malonių dalykų, bet, pripažinkim, – vien malonumų siekio genamas toli nenukeliausi... Augimas yra skausmingas, gal dėl to bergždžiai stengiamės jo išvengti...
„Klausykis, Izraeli“ (Įst 6, 4) – tai Dievo svarbiausias kvietimas savajai tautai, ir judėjai jį kaip maldą kartoja iki šiandien. „Jūs būsite mano mokiniai“ (Jn 8, 31) „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“(Mt 1, 17), – kviečia Kristus Naujojo Testamento puslapiuose.
Esame pašaukti klausytis ir mokytis, o ne mokyti ir aiškinti. Pašaukti klausytis Dievo ir klausyti Jo – nes tai vienintelis kelias į buvimą vis labiau Žmogumi. Visus mus vienija Dievo kvietimas – klausytis Jo, kalbančio sutiktųjų lūpomis, kasdieniuose įvykiuose, galiausiai širdžių šventovėse ir Šventajame Rašte. Nepaklusnumas – nenoras klausyti ir klausytis – Adomo ir Ievos, mano ir tavo klystkelio pradžia. Kai manau, kad Dievas apsiriko, nebesupranta mūsų, šiandienos žmonių, – kai jaučiu moralinę pareigą savo išmintingais patarimais pagelbėti Jam vesti mane ir visą žmoniją išsipildymo link, – einu pramintu plačiu keliu į pražūtį ir, deja, daug juo einančiųjų (plg. Mt 7, 13).
Dievas dažniausiai šaukia subtiliai, dieviškai, tyliai, bet neatšaukiamai (plg. Rom 11, 29), – tad jei savo žmogiškąjį pašaukimą klausytis mėginame nugalėti besaikiu kalbėjimu – bambėdami, nesistebėkim, kad Jis nutildo, numeta nuo sostų, sugėdina ir tuščiomis paleidžia (plg. Lk 1, 51-53)… „Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie JO KLAUSO“ (Lk 1, 50).
Esu prastas mokinys, – tik prieš porą metų pastebėjau, kad žodžiui pašaukimas amputavus pirmas dvi raides išryškėja jėga, slypinti šiame žodyje, – šaukimas nepalieka abejingų, – atsisakantieji atvykti anksčiau ar vėliau yra atvesdinami. Yra tik du keliai – klausyti/s arba nepaklusti. Teismas, nors „dėl šventos ramybės“ dažnai nutylima, – neišvengiamas… Klausytis Meilės (Dievas yra Meilė – 1 Jn 4, 16) yra ne vienas iš kelių, o vienintelis pašaukimas, darantis žmogų Žmogumi. Mylėti – vienintelis būdas mokytis: gyventi, kalbėti, mirti, sutikti, išlaukti, nutilti, atgimti…
„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). „Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa“ (1 Jn 4, 12).
„Aš Esu Gyvenimas“ (Jn 14, 6), – sako Jėzus, o mes, tėvų išmokyti, kartojam – Gyvenimas išmokys…
Gyvenimo mokykloje esame kviečiami, raginami, provokuojami tobulėti – žmogiškėti…
Gal ir naivu, bet šiandien dažniausiai Paskutinįjį teismą įsivaizduoju kaip stojamuosius egzaminus į Dangų, kuriems čia, žemėje, esu ruošiamas.
Pašauktas būti žmogumi, mokiniu, mylinčiu mylimuoju, pašauktas būti…
