Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, ir kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.
Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.
Kiti skaitiniai: Iz 11, 1–10; Ps 72
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Tik Sūnus iš tikrųjų pažįsta Tėvą. Tikrasis Dievo pažinimas suponuoja bendrystę su Dievu, – negana to, būties vienybę su Dievu. „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18).
Tik Sūnus pažįsta Tėvą, ir bet koks tikras Tėvo pažinimas yra dalyvavimas Sūnaus pažinime, jo dovanojamame apreiškime. Tėvą pažįsta tik tas, kam Sūnus „panorės apreikšti“ (Lk 10, 22). Tačiau kam Sūnus panorės Tėvą apreikšti? „Mažutėliams“ (Lk 10, 21), o Sūnaus valia yra viena su tuo, ko nori Tėvas (Lk 22, 42).
„Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Regintį, atsiveriantį pažinimui, daro tyra širdis. Būtent tai sudaro mažutėliškumą, atveriantį mūsų gyvenimą Jėzaus apreikštai valiai: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite“ (Lk 10, 23). Jėzus neatmeta ir nesmerkia žmogiškos išminties ar mąstymo. Jis tik pabrėžia, jog čia mes esame kito lygmens, kuris viršija intelektą.
Jei aš noriu pažinti atomo ar visatos slėpinį, man tereikia vien tinkamų techninių priemonių ir skvarbaus proto. Tačiau jei aš noriu suprasti draugą, man reikalinga taip pat ir nuolanki širdis, kad jį su pagarba išgirsčiau ir prisiartinčiau prie jo asmens slėpinio.
Taip yra ir su Dievu: kas mano, jog gali jį aprėpti tik savo protu, tas iš tiesų užsiveria sugebėjimui prie jo priartėti. Pagrindinė priežastis, kodėl neįžiūrimas Dievo apsireiškimas ir nusigręžiama nuo tikėjimo, nėra protas, mąstymas, bet – puikybė. Būtent puikybė apriboja ir pažemina mąstymą, nes nepripažįsta jo sugebėjimo ieškoti neregimybės, didžiosios tiesos.
Šveicarų psichologas K. G. Jungas († 1961) vienoje iš savo knygų rašė, jog visi tam tikro amžiaus pacientai, kurie kreipėsi į jį, kentėjo nuo kažko, ką būtų galima pavadinti „nuolankumo nebuvimu“, ir jie neišgydavo, kol neįgydavo pagarbos didesnei už juos realybei, t. y. nuolankumo elgsenos.
Žmogus turi ieškoti dieviškos valios, jis pajėgus pažinti tiesą, kuri parodo tas pastovias vertybes, padariusias žmoniją didžią. Tiesa įsiviešpatauja ne prievarta, bet savo pačios galia: Jėzus Piloto akivaizdoje išpažįsta save kaip tiesą ir kaip tiesos liudytoją (Jn 18, 36–38). Jis gina tiesą ne karo legionais, bet parodo ją per savo kančią ir taip padaro galingą. Todėl privalu iš naujo išmokti nuolankumo pripažinti tiesą ir leisti jai tapti matu.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
