Praėjo jau daugiau nei du dešimtmečiai nuo Tautinės mokyklos koncepcijos (1988), jos pagrindinių idėjų įtvirtinimo 1991 m. Švietimo įstatyme ir Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992). Nuodugnesnė šių dokumentų analizė rodo, kad ten buvo įvardyti pamatiniai dalykai, svarbūs švietimo sistemos projektavimui, pavyzdžiui, švietimo sistemos vizija, vertybiniai dalykai – „Švietimo sistema grindžiama Europos kultūros vertybėmis: asmens nelygstamos vertės, artimo meilės, prigimtinės žmonių lygybės, sąžinės laisvės, tolerancijos, demokratinių visuomenės santykių teigimu“(Lietuvos švietimo koncepcija, 1992).
Kas gi atsitiko, kad nuo bendrojo lavinimo (dabar vadinama bendrojo ugdymo) mokyklos pamatinių gairių nutolta, o naujų aiškių tarsi ir nėra. Aišku, galima tam ir prieštarauti – programose suformuluoti tikslai ir uždaviniai. Ugdymo plėtotės centro darbuotojams vadovaujant rengtose Bendrojo ugdymo programose rašoma: „Tikslas – ugdyti mokinio komunikavimo ir kultūrinę kompetencijas, kurios sudaro prielaidas mokiniui bręsti kaip asmenybei, sėkmingai mokytis, bendrauti, veikti įvairiose socialinėse ir kultūrinėse situacijose, formuotis pilietinę ir tautinę savimonę.“(Pagrindinio ugdymo kalbų programa, p. 459). „Tikslas. Pagrindinėje mokykloje mokiniai įgyja matematinių žinių ir padedami mokytojų išsiugdo gebėjimus pagal savo intelektines bei charakterio savybes, kurios jiems leidžia socializuotis – mokytis ir įgyti profesiją derinant asmeninius bei Lietuvos valstybės interesus.“(Pagrindinio ugdymo matematikos programa, p. 791).
Turint omenyje, kad kompetencijų sudedamosios dalys yra vertybinės nuostatos, žinios ir gebėjimai, kyla klausimas dėl mokinių kompetencijų ugdymo(si) pamatavimo. Žinias ir gebėjimus galima pamatuoti, bet kaip mokykloje pedagogų matuojamos vertybinės nuostatos? Matematikos pagrindinio ugdymo programos uždaviniuose nurodomos „nuostatos“. Mokiniai turėtų suvokti istorinę matematikos raidą, įgyti supratimą apie modernias matematikos sritis, plėtojančias kompiuteriką, gamtos ir socialinius mokslus. Jie turėtų pajusti matematikos svarbą visuomenės gyvenime, jos objektyvumą, pritaikomumą įvairiose žmonių praktinės veiklos srityse. Svarbu padėti mokiniams susikurti motyvus siekti matematikos žinių, išsiugdyti atvirumą, atkaklumą, teigiamą nusiteikimą nuolatinės kaitos atžvilgiu, valingumą, norą, atsakomybės jausmą ir poreikį mokytis, domėtis tiksliaisiais, technologijų ar kitais dalykais“ (p. 791), visiškai neaiški lieka ir nuostatų samprata, nes istorinės matematikos raidos suvokimas – tikrai ne nuostata. Aiškėja Bendrųjų programų abra-kadabra. Būtų galima pašmaikštauti, bet jos skirtos bendrojo ugdymo mokyklai, patvirtintos ŠMM ministro (2008). Tik kaip jas įgyvendinti ir pamatuoti mokinių pasiekimų rezultatus? Todėl nuo pat šių programų priėmimo prasideda imitacijos. Mokytojai įsprausti į kampą – vykdyti privalu, tėvai skaito ir, matyt, tūlas nesupranta, kaip bus pamatuotos jų atžalos kompetencijos. Pamažu apsiribojama žinių ir gebėjimų matavimu, tai tampa norma, ir daugelis nebesuka galvos apie vertybines nuostatas. O tai pavojinga, nes ugdymo prasminis atskaitos taškas yra vertybės. Deja, jos lieka paraštėse. Tai ar galima kalbėti apie bendrąsias ugdymo programas, jei nėra sutarto vertybinio pagrindo? Tai pastebėjo ir Vilniaus universiteto edukologijos mokslininkai – jie 2009 m. monografijoje Švietimo politikos transformacijos rašė, kad šios programos yra eklektinio pobūdžio.
Nerimą kelia ir daugelis kitų dalykų. 1998 m.priimtas LR Specialiojo ugdymo įstatymas ragino specialiųjų poreikių vaikus integruoti į mokyklą. O ar tam buvo tinkamai pasiruošta? Vargu, nes 2003 m. mokslininkai tyrimo ataskaitoje Švietimo ir mokslo ministerijai „Specialiųjų poreikių vaikų integravimo problemos“ rašo: „Pedagogai išsakė daugybę abejonių dėl integruoto ugdymo sėkmės. Jie mano, kad visuomenė, mokykla ir mokytojai nėra tam pasiruošę, neužtikrintos sąlygos, trūksta priemonių bei vadovėlių, nepakanka specialiųjų pedagogų bei mokytojų padėjėjų.“
Po penkerių metų dar buvo daug problemų. Jų yra ir dabar. Neaišku, kaip vietoj modifikuotų programų atsiradusios pritaikytos programos ras vietą mokykliniame gyvenime. Juk jų turinys iš esmės nemodifikuojamas, ir specialiųjų poreikių mokiniui gali tekti kartu su visais atlikti pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą, ar laikyti baigiamąjį mokyklinį egzaminą. Kaip jam pasirengti? Ir apskritai, ar pagalvojama, kaip turi jaustis specialiųjų poreikių vaikas, jo tėvai, pedagogai, mokyklų vadovai įvairiausių permainų verpete. Jei tos permainos aiškios, reikalingos, atliepia bendrojo ugdymo viziją ir pan., tai dar galima jas suprasti, bet ar kartais tik nėra permainos dėl permainų? Juolab neaišku, kokias vertybes mokykloje reikia puoselėti. O gal ir nėra kada apie tai pedagogams, mokyklos vadovams galvoti, nes juk jau buvo profiliavimas (kas ištyrė jo naudą ir galimą žalą ugdytiniui?), įvairios gimnazijos sampratos (kito nuo elitinės iki visiems prieinamos). Kokie pokyčiai dar laukia ateityje? Mokinio krepšelių reforma? Kažin ar mokinio krepšeliais pagrįsta tvarka teisinga (ypač jo metodika, kuri vis persvarstoma ir vargu, ar leis išgyventi kaimo gimnazijoms). Bet mokinio krepšelio pagrindu finansavimą reikia gerai apmąstyti, atsakant bent jau į tris klausimus: Kodėl? Ką į ką keisti? Kaip keisti? Juk nedera pamiršti, kad ir projektuojami pokyčiai turi būti siejami su vertybėmis, jų ugdymu.
Reikia rimtai susimąstyti, kodėl mes neturime aiškios švietimo vizijos, taip pat ir bendrojo ugdymo mokyklos vizijos, švietimo politikos? Gal nemokame tartis Lietuvai svarbiais klausimais? O gal tai nesvarbu? Galime pasimokyti iš Baltijos šalių. Po tarptautinių tyrimų rezultatų, kai 2009 m. PISA tyrimo metu paaiškėjo, kad Lietuva atsidūrė 40 vietoje iš 65 šalių, dalyvavusių tyrime (PISA – tarptautinis 15-mečių mokinių pasiekimų vertinimas matematinio raštingumo, skaitymo ir gamtamokslinio raštingumo srityse); PIRLS (ketvirtokų pasiekimo tyrime) – 21 vieta iš 45, ne vieno žvilgsnis nukrypo į Suomiją, kuri per keletą metų pasiekė puikių šių tyrimo rezultatų. Tik ar mes įvertiname tą faktą, kad Suomijoje visuotinė mokykla (Peruskoulu) nuo1970 metų suprantama kaip visuomeninis gėris, įtvirtinta konstitucijoje ir ginama kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Vyriausybių pasikeitė nuo to laiko daug, bet vizija iš esmės liko ta pati. Tai gal verta pradėti nuo susitarimo švietimo politikoje, kad nebūtų mokykla, pedagogai, vaikai, jų tėvai nuolat tampomi nežinia kur. Vis tarsi sakoma: Nueik į tamsų kambarį, atnešk tą juodą katę, kurios ten net nebuvo. Pats laikas susiimti ir parengti švietimo politiką, susitarti dėl jos, atmetant į šalį asmeninius ar grupinius interesus. Kitaip lengvai galime būti atkirsti nuo savo šaknų ir vėl toliau stumiami žavėtis ugdymo technikomis ir technologijomis, kurios turėtų būti priemonės ugdomųjų tikslų siekti. Tik klausimas: kokių ir kokiu vertybiniu pagrindu suformuluotų?
Vis skverbiasi į sąmonę klausimas, kurį norisi nuvyti šalin: ar bendrojo ugdymo sistemoje sąmoningai modeliuojama tokia situacija, ar tai profesionalumo stoka? Tačiau bet kuriuo atveju reikia pagalvoti apie kultūrinio genocido grėsmę. Jei nesusitariame dėl ugdymo vertybių, tai yra kokiu vertybiniu pagrindu remiamės, tapsime vis labiau parankūs vartotojiškos visuomenės įsigalėjimui – atsiranda įvairių simuliakrų, įsigali postmodernizmo teorijos, neigiančios asmenybės ir tautinį identitetą, ir pan. Kiekvienas pamąstykime, ar tai priimtina mūsų tautai, turinčiai savitus kultūrinius klodus. O gal tokie pamąstymai jau pasmerkti kultūrinei žūčiai ir nebereikalingi? Ar tikrai?
Autorė yra Vilniaus universiteto profesorė, socialinių mokslų (edukologijos) habilituota daktarė