Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.
Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.
Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“.
Kiti skaitiniai: Iz 26, 1–6; Ps 118
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Mes taip dažnai išpažįstame Dievą žodžiais, o po to savo gyvenimo būdu jo atsižadame. Nėra sunku mintinai pakartoti „Tikiu Dievą Tėvą...“ bažnyčioje, bet yra sunkiau krikščioniškai gyventi kasdienybėje. Tačiau tikėjimas, neįdiegtas į gyvenimą, neugdantis žmogaus gyvenimo, nėra tikėjimas į gyvąjį Dievą.
Žmogus gali ilgai apgaudinėti ir slėpti savo tikslus, tačiau ateis diena, kada melas bus išaiškintas, o kaukės nuimtos. Savo žodžiais mes galime apgaudinėti žmones, bet ne Dievą: „Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti. Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, – iš tolo supranti mano mintis“ (Ps 139, 1–2).
Tik tie namai, kurie bus pastatyti ant tvirto pamato, galės atlaikyti audrą. Tik gyvenimas, subrandintas ant tvirto pagrindo, gali sėkmingai atlaikyti išbandymus. Todėl Jėzus prašo iš mūsų dviejų dalykų.
Pirmiausiai jis kviečia žmones klausytis. Sunkumai dažnai iškyla vien tik todėl, kad šiandien žmonės nežino, ką kalbėjo Jėzus, arba ko moko Bažnyčia. Kartais būna dar blogiau: jie turi visiškai klaidingą suvokimą apie tai, ką kalbėjo Jėzus, arba apie tai, ko moko Bažnyčia.
Nuoširdus žmogus neturėtų teisti kito žmogaus ar bendruomenės, prieš tai jų neišklausęs. Tad pirmasis žingsnis krikščioniškame gyvenime – paprasčiausiai įsiklausyti į tai, ką sako Jėzus.
Po to Jėzus kviečia žmones daryti. Žinios yra prasmingos tik tada, kai jos įgyvendinamos. Tarkime, kad šešto kurso seminarijos klierikas gali labai gerai apsiginti teologijos bakalaurą, tačiau dėl to nebūtinai gali tapti tikinčiu kunigu.
Teorija turi tapti praktika, pamokslavimas – gyvenimu. Nėra prasmės eiti pas gydytoją, kurio patarimų mes nepriimame. Taip pat nėra prasmės klausytis sekmadieniais Jėzaus mokymo ir gerai žinoti, ko jis moko, tačiau nesistengti tuo gyventi, netapti Jėzaus draugu.
Paskutiniąją teismo dieną būsime atpažinti tik iš to, kiek įsiklausėme į Jėzaus mokymą praktiškai, o ne teoriškai. Juk didysis stebuklas, kuris jam daro įspūdį, yra gyvenimas statomas pagal palaiminimų nuorodas (Mt 5, 3–12), kai sugebame jį išpažinti ne tiek žodžiais, kiek širdimi, kai išmokstame veiksmažodį „daryti“ išreikšti vienaskaitos pirmuoju asmeniu.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
