Romualdas Ramanauskas (g. 1950 m. vasario 4 d. Vilniuje) – lietuvių teatro ir kino aktorius. Baigė Vilniaus Salomėjos Nėries mokyklą, studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, kur tuo metu dėstytojavo žymūs teatro žmonės - Irena Vaišytė, Vladas Jurkūnas. Buvo Lietuvos akademinio dramos teatro aktorius, dirbo Valstybiniame Jaunimo teatre.
Kine debiutavo nedideliu vaidmeniu filme '’Tas prakeiktas nuolankumas" (rež. Algirdas Dausa). Vaidino lietuvių klasika tapusiuose filmuose „Skrydis per Atlantą“(rež. R. Vabalas), “Herkus Mantas (rež. M.Giedrys), „Sadūto tūto” (A. Grikevičius) ir kt. Sukūrė daug įsimintinų kino vaidmenų “Mosfilmo”, A. Dovženkos, Rygos, Sverdlovsko, M. Gorkio, Moldovos, Odesos kino studijose. Didžiausią populiarumą pelnė daugiaserijiniame latvių filme „Ilga kelionė per kopas“. Sukūrė vaidmenis R.Tumino, E. Nekrošiaus, I.Bučienės, H.Vancevičiaus statytuose spektakliuose. Taip pat dirbo televizijos erdvėje, tačiau masinės kultūros projektams neparsidavė.
R. Ramanauskas yra Romain’o Gary klubo pirmininkas, kuris Vilniuje gimusiam prancūzų literatūros klasikui pagerbti inicijavo Romualdo Kvinto sukurtos skulptūros pastatymą J. Basanavičiaus gatvėje. Scenoje ir gyvenime išliko originalus, ieškantis žmogus. Atšilus orams mėgsta būvoti savo sodyboje Švenčionių rajone.
Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?
Pašaukimas- labai įpareigojantis žodis. Paprasčiau būtų klausti: kaip jūs suradote savo profesinį kelią, savo darbo, būtent tokio, o ne kitokio, kryptį? Kaip ir dauguma mano kartos berniukų, augau pagal tam tikrus to meto visuomenės kriterijus – madingumą, stilių... Mano grupėje buvo svarbu būti originaliais, ištrūkt iš tos valstybės konvejerinio būdo, pagundų, įpročių, buvo svarbu daug skaityt (nes tai buvo niša į laisvę), sportuot, mokėt muštis, apginti, laimėt. Vengdavom dalyvauti masiniuose renginiuose, kur surikiuoja – ir visi einam džiaugtis, visą laiką ruseno mintis - kaip ištrūkt ir save realizuoti. Berniukams Damoklo kardas buvo kariuomenė. Bijodami pavojaus, įtampos, galvojom kur save padėti, ir stoti į aktorinį rinkomės gana stichiškai, pagal to meto papročius. Turėjau šviesią mokytoją Rozą Glinterščik iš to Vilniaus būrelio kitoniškai mąstančių žmonių, ji Salomėjos Nėries mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą. Kartu su ja statėm Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Atėjo premjera – žiūrovų pilna mokyklos salė (nes visi laukė šokių), skamba Ray Charleso muzika, prietema... Ir staiga tu šneki Selindžerio žodžius - improvizuotai, nesilaikant jokių tikslumų, kalbi apie tą melagingą suaugusiųjų pasaulį, apie tą svajonę gaudyt vaikus, kurie gali nukristi į bedugnę. Einant namo su Arūnu Storpirščiu, jautėm, kad kažkas įvyko. Iš tos kasdienybės buvom jau ištrūkę, viskas rodės jau kitaip... Apniko mintys, kad žmonės neturi to jausmo, kurį ką tik man teko patirti, kad aš ką tik susiliečiau su kažkokia aukštesne magiška jėga, nešiau viltį apie mūsų kartą. Ir tada įvyko kažkoks lūžis.
Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?
Yra labai du ryškūs atskyrimai – autoritetai dabar ir tada. Tada iš rutinos, iš pilkumos, iš blefo švieson traukė meno autoritetai. Kabinaisi pirmiausia už viso pasaulio rašytojų, nes jie suprantamiausia kalba beldėsi į kiekvieno sąmonę, širdį. Čia ir Dž. Selindžeris, E. Hemingvėjus, vėliau – H. Hesė, G. Markesas, T.Vulfas, W.Folkneris, Dž. Apdaikas, E. M. Remarkas, W. Borchertas, R. Gary, vienas kitas net mūsiškis, kuris įsiterpdavo, sugebėdavo sukurti metaforinį, bet gryną produktą. Pavyzdžiui, Sigito Gedos “Strazdas” - tais laikais nesuvokiamas, antikonformistinis, patriotinis kūrinys. Yra begalė autoritetų, kurie vedė, neleido snaust, neleido panikuot, nusimint. Pagaliau - ir tie patys Beatle’ai – kaip jie kėlė mus… Visa gardžioji, garsioji italų neorealizmo banga: Rossellini, Fellini, Antonioni, Monicelli. Italų kinas darė labai didelį poveikį.
Atsimenu pradinių klasių mokytoją M. Dovydaitienę, kuri mus slapčia mokė dainos, kurioje buvo minimi Dievo žodžiai. Ir štai visa klasė, trečiokiukai, dainuojam : “Ačiū Dieve, kad miškas gražus”. Tokie mokytojai irgi labai svarbūs. Mokytojos laišką iki dabar išsaugojau, ji rašė: “tavęs labai įdomu klausyt, bet kaip tu netvarkingai, be kantrybės, Romai, rašai, kaip tau tai bus sunku ateityje”… Ir ji buvo teisi. Turėjom ir labai stiprius dėstytojus, labai stiprią teoretikę Ireną Vaišytę, ji visgi sukūrė tą grynąją teatrinę mokyklą, nes pati turėjo labai stiprią mokytoją M. Knebel, Stanislavskio mokinę. Dėstė taip pat ir vietinis tarpukario aktorius Vladas Jurkūnas, charakterinis, komiškas aktorius, pradėjęs Vilniaus lenkų teatre, tuometinis radijo “pasakų senelis”.
Tolstojus sakė: “Menas turi teisę egzistuoti, jei jis tęsia Tikėjimą ir Moralę, visa kita yra tuštybė”, laisvalaikio nuodėmingas pagražinimas. Dabar aš vis labiau suprantu, kad jis teisus. Pseudo menas, pseudo literature žmogų veda į egoizmą, kiekybines paieškas. Mano gyvenimo mokytojai kardinaliai pasikeitė. Dabar gėriuosi eremitų tekstais, taip pat šv. Augustino - kai atrakini jo kūrinį “Išpažinimai”, kokią ten atrandi autoironiją, kokį grožį! Vis labiau suprantu Tolstojaus žodžius, kad meno paskirtis yra tikėjimo tęsimas, o visa kita yra gabi, talentinga, išmoninga saviraiška, savo meninio ego išguldymas kitiems; tą suprato ir didieji mokslininkai, tokie kaip Paskalis, Svedeborgas ir kiti. Dabartiniai mokytojai taip pat yra tiek Senasis, tiek Naujasis testamenta i- begalinės knygos. Tikrasis menas pasak Aristotelio ir Nyčės, teigia, jog gyvenimas vertas, kad jį gyventume.
Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?
Galima sakyt, kad į šį klausimą jau atsakiau.
Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą?
Kadangi aš su juo tiesiogiai susiduriu, matau, kad pagundos jame yra tiek, kiek ir šviesumo, potencialo. Jaunimas turi dideles pasirinkimo galimybes. Bet per didelis, per daug atviros informacijos kiekis man atrodo itin pavojingas. Juk galimybės yra tiek su minuso ženklu, tiek su pliuso ženklu, nes galimybės yra galimybės, o pasirinkimas - pasirinkimas.
Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?
Na, naudojuosi, kiek reikia laišką parašyt, paštą paskaityt, esu ganėtinai atviras bendravimui internete. Nors senosios rytų kultūros klasikai sakė: “Kam tu, žmogau, save nuodyji mažais gurkšneliais, negatyvą skaitydamas?” , bet ir aš kartais neatsispyriu ir paskaitau politines rietenas, ginčus, kas labiau myli tėvynę, kas dar kažką; tai tik dėl to, kad atsiverti tą vadinamą laikraštį internete pigiau, patogiau. Tačiau senovėje jau daug kas nutuokė technologujų žalą. Kaip Dao De Dzino tekstuose rašoma apie vienuolį, kuris kantriai kantriai gyveno ant skardžio ir kiekvieną rytą nešėsi kibirą ar du vandens - labai stačiu skardžiu leidosi čia pat į upę ir sunkiai nešdavo atgal. Vieną kartą einantis pro šalį sako: “Taigi, žmogau, kam tu taip vargsti? Padaryk didelę kartį, ant kuolo, ant kablio – ir tu niekur neidamas pasemsi vandenį”, o šis jam atsakęs: “Žinau šitą metodą - bet aš taip negerbčiau gyvenimo ir darbo. Ne, man jis netinka”.
Naujosios technologijos, vis dėlto, žmogui atnešė daugiau įtampos, nei palengvino jo gyvenimą. Net senieji klasikai matė, kad deja, techninis progresas – tai tik materializmo žaidimas, žmogui – dvasinio ugdymo priešas.
Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką Jums reiškia ištikimybė Lietuvai?
Man šiuo metu tai yra daugiau tik žodžiai - aš galvoju, kad reikia ištikimybę turėti žmogiškumui, moralei. Vien tik tapatybė savo kraštui, mano manymu, yra grupinis egoizmas. Nešt savo pavyzdžiu žmogui viltį, šviesą – svarbiausia. Ir tavo bendruomenėje tai labiausiai pasiekiama. Aš galvoju, kad su metais reiktų atrakinti tikrąją krikščionybę – mylėti savo artimą kaip save, o artimą tai – visą, gyvą būtybę, ne pagal paso duomenis. Man atrodo, kad turime atmesti tą egoizmą ir mokytis būti pirmiausia mylinčiu ir padedančiu kiekvienai gyvai būtybei, nepaisant jo rasės, kilmės, gyvenamosios vietos… Tiesiog mokytis būti žmogumi. Svarbiausia, mano manymu, kaip Romain’as Gary rašė, nešti tą iššūkį būti žmogumi, kaip kokį deglą, kaip estafetę - nesvarbu ar artimam, ar tolimam.
Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?
Bendraujant su kitu žmogum, man svarbiausias nuoširdumas, nes ilgai būnant aktoriumi, akis pasidaro pastabi, ir labai jauti, kai žmogus yra netikras, “falšyvas”. Svarbu, kad jis būtų toks, koks jis yra. O tik vėliau – žavesys, užkrečiamumas.
Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?
Žavus buvo atstogų, pirmapradžių atradimų metas – Vilniaus, senų kiemų. Po to - senelių kaimas prie Utenos Aukštaitijoj - miesto vaikui atvažiuoti į kaimą, kur arkliai dar baidydavosi mašinų, būdavo ypatinga patirtis. Ten kiekviena diena buvo pilna atradimų, laukimo, vilties. Tai ir yra gražiausia vaikystėj.
Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik atsitiktinumų grandinę?
Tikėjimas yra lyg žemės drebėjimas po to, kai taip skauda, kai šauki, kad tave pasiimtų iš gyvenimo. Atsivėrimas, gimimas iš naujo – tai yra įėjimas į tą drebėjimą. Aišku tikiu, kad kiekvienas lapas yra Kūrėjo, Kūrėjo sukurta harmonija. Šiuolaikinis žmogus taip sugeba nesustodamas viską gadinti – nafta, dujos. Koks gražumas yra gamtos, kurią mes rungtyniaudami naikinam! Aš visur jaučiu Kūrėjo ranką, kiekvienas atsitiktinumas yra Kūrėjo padiktuotas. Absoliučiai viskas, viskas viskas yra Kūrėjo rankose.
Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?
Atvėrimai vyksta per nerimtus, mažus dalykus, taip pat per išvadavimą tavęs nuo mirties - mes visi jų turim, tik sugrupuot ne iškarto išeina. O man, netrumpai šioj žemėj buvus, susidėjo tie „atsitiktinumai“ taip tirštai, kad negali nemąstyti, jog yra kažkas daugiau.Nėra dabar nei dienos, kada aš nesikreipčiau į Aukščiausiąjį. Vilniuj labai gražios bažnyčios, aš kiekvieną dieną užeinu ten pasėdėt, mintimis pasikalbėt su Aukščiausiuoju. Atsivertimui reikia prašyt malonės, ir svarbiausia – norėti, kad kažkas atsivertų, kad išmoktum mylėt. Kaip Ekchartas, garsus vokiečių mistikas, pasakė: „Tikėk. Jei netiki, norėk tikėti. Jeigu nenori tikėti, tai norėk norėti“
Parengė Dominyka Čiplytė