Vilniuje yra daugybė vietų, menančių palaimintojo Mykolo Sopočkos gyvenimo akimirkas. Šiame mieste jis gyveno, mokė, ugdė sielas, meldėsi ir vykdė kunigo tarnystę. Kviečiame prisiminti keletą reikšmingiausių vietų, kurių aplinka ir dvasia gaubė didžiuosius Dievo gailestingumo apaštalus šv. Faustiną ir pal. Mykolą. Jų gyvenimo liudijimas iš Vilniaus pasklido toli po pasaulį.
Tikėjimo metai - proga naujai atrasti tikėjimą Dievo meile, auginti pasitikėjimo kupiną santykį su kiekvienu Švč. Trejybės asmeniu.
Straipsnių ciklas parengtas bendradarbiaujant su Gailestingojo Jėzaus broliais.
Aušros Vartai
 |
| S.F. Fleury 1890-1900 |
XVI a. pradžioje kartu su gynybinėmis sienomis buvo pastatyti ir miesto vartai. Vieni jų pradžioje buvo vadinami Medininkų, nes pro juos vedė kelias į karališkuosius Medininkus. Vėliau – Aštriaisiais pagal šią miesto dalį, vadintą Aštriuoju galu. Vartuose buvo pakabintas visų gerbiamas Dievo Motinos paveikslas.
1626 m., čia įsikūrus karmelitams, virš vartų buvo pristatyta medinė koplyčia, kurioje buvo įkurdintas ir paveikslas. Sudegus medinei koplyčiai, 1713–1715 m. buvo pastatyta mūrinė. Nuo tada pastebimas kulto stiprėjimas, ypač suklestėjęs LDK padalijimų laikais.
1927-aisiais Gailestingumo Motinos paveikslas buvo iškilmingai vainikuotas. 1993 m. prie paveikslo meldėsi į Lietuvą atvykęs Jonas Paulius II.
Palaimintasis Mykolas buvo didis Dievo Motinos ir turbūt jam artimiausios Aušros Vartų Gailestingumo Motinos garbintojas. Pirmą kartą į šventą kelionę atvyko čia dar būdamas mažas berniukas kartu su savo tėvais, ir nuo tada jis augo tarsi apgaubtas Jos motiniškos globos. Marija jam suteikė pasitikėjimo sprendžiant pašaukimo kunigystėn likimą, kai ieškojo Vilniuje vietos apsistoti, norėdamas įgyti išsilavinimą, būtiną stojant į dvasinę seminariją.
Būdamas klierikas, dvasininkas ir profesorius vis lankydavosi Aušros Vartų koplyčioje, kur save ir savo tarnystę, planus ir rūpesčius pavedė Motinos globai, kad ši perduotų juos Dievo Apvaizdai.
Čia pirmą kartą 1935 m. balandžio 26–28 dienomis Tridienio iškilmėse, baigiantis Atpirkimo jubiliejui, visuomenei parodė Gailestingojo Jėzaus paveikslą ir sakė pamokslus apie Dievo gailestingumą. Šiose pamaldose dalyvavusiai seseriai Faustinai buvo apreikšti didingi šio įvyko vaisiai (Dienoraštis, 417–420). Iškart, kai tik Juodšiliuose baigė slapstytis nuo vokiečių okupacijos, kunigas Mykolas prie Gailestingumo Motinos paveikslo dėkojo Viešpačiui už savo išgelbėjimą nuo okupacijos pavojų, už tai, kad išvengė suėmimo ir dvejus metus slapstydamasis, kai buvo ieškomas visoje Lietuvoje, išgyveno saugus.
Paskutinį kartą pal. Mykolas Aušros Vartus lankė prieš išvykdamas į Balstogę 1947 m. liepos pabaigoje. Čia prie stebuklingojo paveikslo atnašavo šv. Mišias ir visiems laikams paliko savo mylimą miestą.
Internatas Bokšto gatvėje Nr. 4
 |
Internatas Bokšto g. 4, veikęs carinės nelaisvės laikais XX a. pradžioje, buvo auklėjimo įstaiga, globojusi lenkų šeimų berniukus, kurie mokydamiesi privačiai ir laikydami reikiamus egzaminus, siekė gimnazijos išsilavinimo. Bendrabučio savininkė Jadvyga Valc buvo idėjiškai atsidavusi lenkų jaunuomenės globai ir auklėjimui. Dauguma auklėtinių paprastai buvo kandidatai į seminariją, kuriems internatas suteikdavo rimtą pasiruošimą kelyje į tolesnį pasirinktą gyvenimą. Internato taisyklės ne itin skyrėsi nuo galiojusių vienuolių namuose: bendros maldos, dvasinės konferencijos, dalyvavimas šv. Mišiose, sakramentų priėmimas, įvairių mokslo disciplinų referatai. Internate dirbo atsidavę auklėtojai. Vienas jų – Juzefas Zmitrovičius (1879–1980), žinomas patriotas ir visuomenės veikėjas.
Internate Mykolas Sopočka gyveno 1908–1910 metais, kai ruošėsi stoti į dvasinę seminariją. Baigęs Ašmenos miesto mokyklą privalėjo papildyti kai kurių dalykų žinias ir išlaikyti egzaminus, būtinus norint įstoti į seminariją. Tėvams praradus Judevščiznoje nuomojamą žemės valdą, neturėdamas jokios finansinės paramos, lemties lydimas pateko į Bokšto g., kur juo pasirūpino Jadvyga Valc, suteikusi pastogę mainais už rusų kalbos pamokas internato draugams.
 |
Mykolas čia mokėsi lotynų ir vokiečių kalbų, gilino ir plėtė savo žinias. Stropiai naudojosi internato biblioteka, turtinga jį dominusios religinės, visuomeninės ir pedagoginės literatūros veikalų. 1909 m. balandį išvyko į Peterburgą, kur išlaikė trūkstamus egzaminus. Tai leido jam stoti į seminariją.
Nors egzaminus išlaikė, bet, pasipriešinus Vilniaus gubernatoriui, nes Mykolas buvo teistas už valdžios nuomone neteisėtą mokymą Zabžezės parapijos mokykloje 1907–1908 metais, į seminariją nebuvo priimtas. Jadvygos Valc palankumu jam dar metus buvo leista pasilikti internate, suteikta galimybė dvejas atostogas praleisti kunigaikštienės Oginskienės dvare Plungėje, Žemaitijoje. Per tuos metus jis buvo internato filialo Antakalnio g. 118 auklėtojo padėjėjas. Po atostogų 1910 m. draudimas buvo panaikintas, ir Mykolas galėjo pradėti mokslus dvasinėje seminarijoje.
Šv. Jurgio bažnyčia ir dvasinė seminarija (Sirvydo g. 4)
Mikalojaus Radvilos dėka 1506 m. įkurta karmelitų bažnyčia, prie kurios pastatytas ir vienuolynas. 1798 m. bažnyčia ir vienuolynas buvo perduoti dvasinei seminarijai. Vilniaus seminariją 1582 m. įkūrė vysk. Jurgis Radvila. Carinės nelaisvės laikais jos veikla buvo ribojama, taikytos įvairios represijos. Nepriklausomos Lenkijos laikais, įkūrus Vilniaus metropoliją, 1925 m. suteiktas metropolijos aukštosios dvasinės seminarijos titulas ir sujungta su Stepono Batoro universiteto Teologijos fakultetu.
1942–1944 metais, vokiečių okupacijos laikais, seminarija buvo uždaryta. Kunigai profesoriai buvo išvežti į darbo stovyklą Lietuvoje, o klierikai darbams į Vokietiją. 1944 m. atnaujino savo veiklą, bet 1945 m. sausį sovietų valdžia vėl ją uždarė ir įsakė iškelti į Balstogę. Bažnyčioje įkurta knygų saugykla, o kiti pastatai atiteko valstybės įstaigoms. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Vilniuje vėl buvo įkurta dvasinė seminarija, ji įsikūrė Vilniaus Kalvarijose.
Palaimintasis Mykolas Sopočka didžiąją savo kunigiško gyvenimo dalį buvo seminarijos profesorius. Seminarijoje jis yra gyvenęs du kartus. Pirmiausia būdamas klierikas – 1910–1914 metais. Apie savo mokslus seminarijoje yra prisiminęs, kad ten praleistą laiką priskiriąs vaisingiausiems savo gyvenimo metams. Tai rodo jo sąžiningą atsidavimą ruošiantis kunigystei ir nepaprastą kunigystės idealų vertinimą. Tai pastebėjo ir jo vyresnybė, kuri po dvejų metų leido jam priimti subdiakono ir diakono šventinimus. Subdiakono šventinimus gavo 1912 m. gegužės 14 d. Kaune, o diakono – 1912 m. birželio 10 d. Vilniuje. 1911 m. mirė Mykolo motina, kurios netektį jis išgyveno itin skaudžiai. Taip pat negalėjo tikėtis nuskurdusios šeimos paramos. Mokslus baigė tik su jam palankių J. Valc ir J. Žmitrovičiaus užtarimu ir pagalba. Į kunigus buvo įšventintas 1914 m. birželio 15 d. Vilniaus katedroje.
 |
Antrą kartą seminarijoje apsigyveno 1927–1932 metais, kai ėjo klierikų dvasios tėvo pareigas. Šis paskyrimas kun. Sopočkai buvo netikėtas, nes jis tarnavo kariuomenės ganytoju ir pats nesijautė esąs tinkamai pasiruošęs naujam vaidmeniui. Paskyrimą priėmė paklusniai ir jausdamas didelę atsakomybę. Tarnystę pradėjo uoliai rūpindamasis auklėtiniais. Ėmėsi plėsti dvasingumo žinias, nors jo dėmesys savo paties dvasiniam gyvenimui, studijos, ypač pedagogikos srities, buvo tinkamas pagrindas šiam vaidmeniui atlikti. Netrukus pajuto, kad ši tarnystė ėmė jam tikti. Klierikams rodoma meile ir rūpesčiu įgijo jų pasitikėjimą.
Vadovavosi savo paties išbandyta gaire: nuoširdi alumnų meilė – geriausia auklėjimo priemonė. Po penkerių metų, jausdamas atsakomybę už klierikų ugdymą, pasiprašė atleidžiamas iš šių pareigų, nes ne visada galėjo tikėtis seminarijos vadovų supratimo, be to, buvo skubinamas ir Teologijos fakulteto, kuriame nuo 1928 m. rengė habilitacijos darbą, kuriam irgi reikėjo skirti nemažai laiko. Savo auklėtinių kunigų prisiminimuose išliko giliu vidiniu gyvenimu išsiskiriančiu dvasininku, įkūnijančiu tikrą dvasinį tėvą. Apie jo profesoriaus veiklą prisimenama, kad rūpinosi ne tik suteikti reikiamų žinių, bet ir mokė gyvenimo kelio. Seminarijoje vadovavo įvairiems būreliams, ugdė blaivybę, skatino sportuoti. Buvo tikrasis pedagogas ir seminarijos auklėtinių draugas bei tėvas.