Tas nepaaiškinamas ilgesys, glūdintis mano sielos gilumoje, patvirtina, kad yra kažkas daugiau nei ši žemė, žmonės ir besisukantys kasdieniai įvykiai, kuriuos daugiau mažiau aš atpažįstu. Ilgesys veda tolyn ir gilyn. Ilgesys turi savo kalbą. Tai yra atveriantis kalbėjimas. Su tuo kalbėjimu atsiveria protu nepažini tikrovė, tuo kalbėjimu aš esu supažindinama su Dievu.
Ilgesys yra kasdienis – taip aš trokštu tiesos, taip trokštu pažinimo, tokio pažinimo, kurio pasaulis neduoda. Ilgesys peržengia ribas ir palydi prie laukiančio Dievo.
Žmonės daug metų laukė ateinančio Mesijo, Jo ilgėjosi, siejo su Juo savo viltis. Mesijas pats yra viltis. Ta viltis nepalieka manęs vienatvėje, nepalieka nežinioje. Ji įprasmina mano gyvenimą, tokį gyvenimą, kuris turi amžiną ateitį. Ilgesys tą amžiną ateitį nujaučia ir kreipia ten mano mintis. Tai nėra kankinantis ilgesys, ilgesys, kuris turi viltį, negali būti kankinantis. Tas ilgesys nuveda mane ten, kur aš pailsiu, kur nusiraminu.
Dievas sukūrė ilgesį, kad Jo ieškotume, kad tas ilgesys nuvestų pas Jį. Toks ieškantis ilgesys neturi liūdesio atspalvių – kai einama Dievo link, liūdesys nebeegzistuoja. Ilgesys įrodo, kad yra Dievas, jis neveda į niekur. Jei nebūtų ilgesio, aš būčiau labai nuskriausta – neturėčiau Dievo pajautimo. Ir ilgesys tampa gėriu, tampa laukiamas, taip laukiama yra tik kažko labai brangaus ir nepakeičiamo.
Įeinu į tuščią bažnyčią. Čia Dievo namai žemėje, čia ir mano namai. Stoviu įsiklausydama į save ir laukiu. Kartais laukiu trumpiau, kartais ilgiau – priklauso nuo to kaip pasiruošusi siela Dievo malonei. Ilgesys atvedė mane prie Dievo malonės, ir aš išmokau jos paprašyti. Ilgesys irgi yra malonė. Dievo malonė yra vienintelė, kuri mano gyvenimą perkeičia. Per Dievo malonę aš pažįstu save ir Jį. Ji atveria slėpinius, kurie nėra mano valioje. Ilgesys palydi mane prie Dievo valios, nes nevalingai aš to noriu.
Ilgesys kvietė ir būsimuosius apaštalus ieškoti Mesijo. Jie Jį norėjo pažinti, su Juo būti. Čia, žemėje, aš iki gilumos taip ir nepažinsiu atėjusio Mesijo, ir tas ieškantis ilgesys lydės mane visada. Bet dėl to ilgesio aš galiu siekti Dievą pažinti ir pamilti. Dievo meilė yra didžiausias pažinimo šaltinis. Aš pasilieku prie Jo, o ilgesys kalba man, kad dar ne viskas išsemta, ne viskas surasta ir pažinta.
Ilgesį maldyti geriausiai gali malda. Susikaupimas maldoje priartina ramybę – aš esu atvesta į Dievo akivaizdą. Tada prabyla mano nuolankumas, nes tik taip Dievas leidžia save aplankyti. Jis džiaugiasi mano apsilankymu. Tas apsilankymas yra toks lyg būtų mano vienintelės. Aš pasakau Dievui, kad mane palydėjo ilgesys. Prašau, kad tas ilgesys niekada neišnyktų, kad jame nebūtų liūdesio, žmogiško nekantrumo. Mano malda susieja mane su tuo pasauliu, kuris yra nepažinus protui ir jo ieškojimams. Savo ilgesį iškalbu maldoje. Ir nutylu. Laukiu. Laukiu kantriai ir klausausi. Maldoje pajuntu atgarsį – jis nustelbia ilgesį, bet niekur nedingsta. Ilgesys yra mano kasdienybės palydovas. Jis yra šios žemės palydovas, bet maldoje jis kalba mano sielai apie susitikimą su Dievu – tai yra pradžia amžinybės.
Aš numaldau ilgesį, kai paklausiu savęs, ką reiškia Dievas mano gyvenime. Nors žemėje tobulo atsakymo nesulauksiu – pernelyg esu prisirišusi prie žemiškų reikalų, esu valdoma nuodėmės, nevengiu išsiblaškymo ir neturiu vidinio girdėjimo – ką kalba mano ilgesys, kur jis veda. Mano takai veda aplinkkeliais ir taip sustiprėja ilgesys. Gal man atrodo, kad negaliu visada būti įsmeigusi į Dangų. Aš labai klystu, nes ir intensyviai gyvendama, dirbdama, aš galiu visada laikyti Dievą pirmoje vietoje. Ir iš tikrųjų nebūtų nesklandumų, jei mano vienintele pareiga liktų vykdyti Dievo valią.
Dievo valios vykdymas taip pat numaldo ilgesį. Kuo labiau leidžiuosi vedama Dievo, tuo daugiau pajuntu ramybės. Pajuntu, kad vienintelis atsakymas yra mano Kūrėjas. Dievo valios vykdymas yra lyg mano atsakymas ilgesiui. Visi atsakymai Dievo valioje. Kai ją priimu, atrandu, kad gyvenu ne pati sau ir sau pati viena nieko negalėčiau padovanoti.
Ilgesį maldo ir vienatvė, nors tai sunku pripažinti. Ilgesys vienatvėje palydi pas Tą, kuris yra amžina nevienatvė. Čia yra amžinas dialogas, mylimųjų kalba. Aš apkabinu ilgesį, kad nusiraminčiau. Lieku su juo, kad surasčiau, o jis lieka su manimi, kad nuvestų Namo.
Ilgesys dovanoja man atmintį, palieka pėdsaką. Ilgesys girdi Dievą. O aš girdžiu ilgesį. Tada esu taip netoli. Esu taip netoli, kaip buvau sukūrimo pradžioje. Laukiu sugrįžimo į ją. Mano ilgesys laukia.
Maldau savo ilgesį tikėjimu. Mano tikėjimas yra viltingas. Tikėjimas man sako, kad sugrįšiu į ten, kur išėjau. Ilgesys yra tik šioje žemėje ir tikėjimas yra tik šioje žemėje. O dabar laikausi tikėjimo, nes jis parves mane Namo. Tikėjimas yra įspaustas mano sieloje, kaip ir ilgesys. Ne skausmas mano sieloje, ne prisiminimai apie praradimus. Kiekvienas praradimas atranda Dievo meilę. Tikėjimas atranda. Tikėjimas yra mano paguoda. Kuo jis stipresnis, tuo labiau jaučiu, kad ilgesys mane veda į tikslą. Tas ilgesys yra ramus, nes atsiremia į mano ateitį Dieve. Tikėjimas man leidžia atsiremti.
Ilgesys panašus į nuolatinį ėjimą. Jis vedasi mane ir niekada nepalieka. O aš negaliu palikti jo. Atsiremiu į jį, kaip į tikėjimą ir maldą. Ilgesio atsakymas yra Dieve. Jis atrandamas kaip nuolatinis siekinys.
Nėra nei vieno be ilgesio, nėra nei vieno be Dievo. Nėra nei vieno be atramos, tik kartais to nepripažįstu. Ir vėl stoviu tuščioje bažnyčioje – čia atvedė mano ilgesys. Ar aš išmokau ilgesio pamokas? Ar išmokau tuščioje bažnyčioje būti ne viena. Čia pasilikęs Kristus. Jeigu ilgesys būtų be atsakymo, aš kentėčiau. Jeigu ilgesys negrįžtų Namo, aš niekada į tuos Namus nerasčiau kelio. Taip ir eina ilgesys pirmas, vis atsigręždamas, ar jį dar seku.