Kai šio Advento sekmadienio Evangelija Jono Krikštytojo lūpomis skelbia pranašo Izaijo žodžius, kviečiančius ne tik izraelitus, bet ir mus atgailauti - dvasia atsinaujinti, - iš naujo pamąstykime, kaip galėtume konkrečiai į savo ir aplinkinių širdis Viešpačiui tiesinti kelius (plg. Lk 3, 4), kad leistume dieviškai malonei mumyse visada augti.
Nors per Sutaikinimo sakramentą susitaikome su Dievu, savimi ir artimu, patiriame neišmatuojamus laisvės polėkius ir sugrąžintos ramybės džiaugsmą, bet šito negana. Mūsų vidinis atsivertimas į Kristų tęsiasi visą gyvenimą, nes visi savyje juntame pirmapradės kaltės sužeistos žmogiškos prigimties trapumą ir patiriame pagundas išklysti iš tiesos kelio, arba, užuot Viešpaties laisvėje tęsę tarnystę Jam, neretai pradedame pataikauti savo netikrajam ego.
Nepakankamas tikėjimo dalykų pažinimas, nepagrįstas teisinimasis, kad begaliniai buities rūpesčiai „suryja“ visas dienos valandas, pervargimas, kuriam yra svetimos būtino atokvėpio valandėlės (juk per daug įtempta styga nutrūksta), žalingi įpročiai, žmones „prirakinantys“ prie televizoriaus, interneto ir nelemto stikliuko, žudančio individo paskutines sveikas smegenų ląsteles, jį padaro tokiu sunkiu ligoniu, kurį išgydyti gali tik dieviškojo gailestingumo stebuklas.
Šie ir kiti panašūs dalykai yra tie žmogaus širdies moralinio sugedimo kauburiai, kuriuos reikia nugriauti ir taip nulyginti, kad daugiau nebeišdygtų tie nuodėmių iškyšuliai, visiškai paralyžiuojantys maloningą Viešpaties judėjimą pirmyn (plg. Lk 3, 5 – 6).
Mūsų išsilaisvinimo džiaugsmą ir drausmingą ištikimybę Jėzui bei Jo mokymui garantuoja mažos, bet drauge veiksmingos priemonės. Kai vienas mokinys degė nekantrumu perpasakoti savo mokytojui turgavietėje išgirstą gandą, jam dvasios ugdytojas tarė: „Ar tai, ką rengiesi papasakoti, yra tiesa?“ „Nemanau“. „Ar tai naudinga?“ „Ne, nenaudinga“. „Ar tai juokinga?“ „Ne“. „Tuomet kodėl turėtume to klausyti?“
Išvada gali būti platesnė: „Kodėl apskritai turėtume, pavyzdžiui, žiūrėti serialus, „muilo operas“ ir kitus menkaverčius ar net žalingus filmus bei laidas, kurios „apmuilina“ mūsų akis, apkurtina ausis ir negrįžtamai pavagia mums dovanoto laiko atkarpas ir taip atbukina sielos galias, jog po tuščiai praleistų valandų savyje juntame sąžinės priekaištus bei vidinę tuštumą, kurią pripildyti vakaro malda jau esame aptingę arba noras tai daryti jau seniai išgaravęs“.
Kol šen ir ten vis judame, dar nevėlu sugrįžti į save ir susigrąžinti tikrąją savastį. Dvasinių dalykų žinovas tarė verslininkui: „Kaip žuvis žūsta sausumoje, taip tu žūsi susipainiojęs gyvenime. Žuvis turi grįžti į vandenį, tu – į vienumą“. Priblokštas verslininkas paklausė: „Ar turiu mesti savo verslą ir eiti į vienuolyną?“ „Ne, ne, išlaikyk savo verslą ir eik į savo širdį“.
Tačiau norint įeiti į savo vidų ir ten susitikti su Dievu ir Jo šviesoje su savimi, kiekvienam žmogui pravartu susirasti, pavyzdžiui, atokesnį kambario kampelį, nurimti, paskui atsiversti Bibliją ar kitą knygą, kurios mintys padėtų artėti prie čia ir dabar Esančiojo, ir tada, toje maldingoje aplinkoje, gali kilti pasiryžimai, kuriuos gal bus verta atsiminti, net užrašyti, kad paskui, po artimesnės bendrystės su Juo, neabejotume, jog tai, ką užfiksavome, buvo padaryta veikiant malonei, kad tuos punktus lanksčiai ir pagal aplinkybes pritaikytume namie, mokslo įstaigoje ar darbovietėje.
Kaip moko Šventasis Raštas ir katekizmas, praktikuosime maldą, pasninką ir šalpą, ir, Viešpačiui laiminant, duobėti mūsų laikinos egzistencijos keliai bus lyginami (plg. Lk 3, 5). Tai išreikš nuolatinį mūsų atsivertimo tęstinumą savęs, Dievo ir kitų žmonių atžvilgiu. Bet už apsimarinimo ir atgailos priemones, padedančias mažinti žmogaus savimeilės briaunas, dar labiau kviečiami vertinti artimumą su pačiu Jėzumi, kurio esmė atsiskleidžia šiame pavyzdėlyje. Kai motina ateina prie vaikų kambario durų ir šaukia vaiką, argi jis sako: „Aš ypatingai apsimarinsiu, paliksiu savo žaislus ir eisiu pas savo motiną“. Ne. Iš džiaugsmo, kad mato motiną, jis pamiršta žaislus, juos pameta ir bėga į jos glėbį.