Rytas Staselis. Netikėk savo protu

Autorius yra Verslo žinių apžvalgininkas.

 Mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą iki pus­an­tro tūks­tan­čio li­tų ža­dė­ju­sio pa­di­din­ti Vik­to­ro Us­pas­ki­cho šei­mos val­do­mo­se įmo­nė­se vi­du­ti­nės al­gos ne­sie­kia ir da­bar­ti­nio mi­ni­mu­mo - pra­ėju­sią sa­vai­tę pa­skel­bė „Lie­tu­vos ry­to“ te­le­vi­zi­ja, ku­rios žur­na­lis­tai at­li­ko ty­ri­mą po­li­ti­ko-po­pu­lis­to val­do­mo­se įmo­nė­se. „Sod­ros“ duo­me­nis ga­vę po­li­ti­kai įta­ria, kad „Vi­kon­dos“ kon­cer­no įmo­nė­se ir to­liau ga­li kles­tė­ti vo­ke­lių sis­te­ma.

Ma­nau, kad to­kios žur­na­lis­tų iš­va­dos bet ku­rio­je Eu­ro­pos vals­ty­bė­je virs­tu skan­da­lu. Bent jau pra­ver­tų akis tiems, ku­rie už to­kius po­li­ti­kus bal­suo­ja. Bet, re­gis, tik ne Lie­tu­vo­je. Ki­ta ver­tus, juk nie­ko nau­jo - apie už­dar­bius juo­dais pi­ni­gais p. Us­pas­ki­cho įmo­nė­se bu­vo kal­ba­ma dar 2006-ai­siais, ka­da po­li­ti­ko su­reng­ta­me po­li­ti­nia­me šou pa­pras­ta vie­no­je jo įmo­nė­je dir­ban­ti po­nia Da­lia Bud­re­vi­čie­nė ne­pa­bū­go at­si­sto­ti ir vi­sai sim­pa­ti­kų au­di­to­ri­jai gir­dint pa­klaus­ti: apie ko­kią ge­ro­vę jis kal­ba, jei­gu sa­vo dar­buo­to­jams al­gas su­ge­ba su­mo­kė­ti tik ofi­cia­liai ne­ap­skai­ty­tais pi­ni­gais.

Jei dėl ste­buk­lin­gai su­si­klos­čiu­sių ap­lin­ky­bių ir pa­si­tai­kius ant­ram šan­sui šian­dien p. Bud­re­vi­čie­nė sa­vo vie­šo iš­šū­kio ne­pa­kar­to­tų, tie­są sa­kant, ją vi­sai su­pras­čiau. Ne tik dėl to, kad prieš še­še­rius me­tus ji pa­ty­rė, švel­niai ta­riant, ne pa­čią pa­lan­kiau­sią vi­suo­me­nės re­ak­ci­ją. Pra­de­dant sa­vo kai­my­nais, bai­giant pa­čiu šios ša­lies pre­zi­den­tu, ku­rį tą­syk rei­kė­jo il­gai ra­gin­ti vie­šai pa­rem­ti tą pi­lie­tiš­ką pa­pras­to žmo­gaus žings­nį. Įta­riu, kad pir­mo­jo vo­ke­lių skan­da­lo he­ro­jai ne­tu­rė­tų bū­ti la­bai jau­ku gy­ven­ti ša­ly­je, ku­rios treč­da­lis rin­ki­muo­se bal­suo­jan­čių pi­lie­čių ati­duo­da bal­sus ir tam tik­ra pras­me li­ki­mą bu­vu­siam jos darb­da­viui. O penk­ta­da­lis, kaip ro­do in­ter­ne­to por­ta­lo „Del­fi“ pa­skelb­ta kom­pa­ni­jos „Spin­ter“ so­cio­lo­gi­nė ap­klau­sa, no­rė­tų p. Us­pas­ki­chui dirb­ti. Ki­taip ta­riant, jų aky­se šis Lie­tu­vos po­li­ti­kos ma­cho yra ide­a­lus darb­da­vys.

Sa­ky­si­te, avi­nai? ver­šiai? ame­bos-idio­tai? Ku­rie sa­vo no­ru ki­ša gal­vą į kil­pą?

Ne vis­kas taip pa­pras­ta. Vie­na ver­tus, per du ne­pri­klau­so­my­bės de­šimt­me­čius ta­po aiš­ku, kad di­du­mo­je esa­me bai­lių vi­suo­me­nė, o dar la­biau ne­mėgs­ta­me drą­suo­lių. Ne be­pro­čių, o tik­rai drą­sių, nors ir pa­pras­tų žmo­nių. Įta­riu, tei­sę į drą­są dau­ge­lis lie­tu­vių su­tei­kia tik tam tik­ro so­cia­li­nio luo­mo at­sto­vams - kad ir tam pa­čiam p. Us­pas­ki­chui, ta­čiau šiukš­tu ne jo sam­di­nei. Ir ap­skri­tai po pas­ta­rų­jų rin­ki­mų, ste­bint nau­jo­sios Vy­riau­sy­bės bū­ri­mo cir­ką (ka­da mi­nist­rų ka­bi­ne­to for­ma­vi­mo pro­ce­sas cir­ku pa­ver­čia­mas są­mo­nin­gai), svei­kiau­sia ne spjau­dy­tis prie te­le­vi­zo­riaus ar lin­dint in­ter­ne­te, o skai­ty­ti prieš de­šimt­me­tį ir anks­čiau pa­ra­šy­tus a. a. Ri­čar­do Ga­ve­lio (1950-2002) ro­ma­nus ir pub­li­cis­ti­ką. Kai ka­da net bau­gu da­ro­si: R.Ga­ve­lio li­te­ra­tū­ros siu­že­tai daž­niau­siai iš so­viet­me­čio, o da­ro­si vis ak­tu­a­les­ni šian­dien. Ir ka­la į gal­vą se­no­lis su iš­ma­tų ki­bi­rė­liu ran­ko­je: „Sta­li­nas - sra­li­nas... Šū­di­nai tau­tai - šū­di­nas die­vas.“

Ka­dai­se „Kul­tū­ros ba­rams“ ra­šy­ta­me teks­te R.Ga­ve­lis ne juo­kais klo­jo įvai­rius lie­tu­vių įti­kė­ji­mus. Apie tai, kad ab­so­liu­ti šio­je ša­ly­je gy­ve­nan­čios vi­suo­me­nės dau­gu­ma pa­si­žy­mi „iš­skir­ti­niu svei­ku pro­tu“, „ne­pa­kar­to­ja­mu darbš­tu­mu“, o jau lie­tu­vio ge­nuo­se tie­siog švy­ti „sly­pin­ti ypa­tin­go­ji do­ra“. Ka­da jis ra­šė apie tai, jog, jei­gu XX am­žiaus pa­bai­ga ir at­sklei­dė iš­skir­ti­nių et­no­kul­tū­ri­nių bruo­žų, tai ne­bent tiek, kad di­du­mai Lie­tu­vos žmo­nių trūks­ta pro­fe­sio­na­laus dar­bo įgū­džių, o so­cia­lis­ti­nis vis­ko pri­klau­sy­mas vi­siems ar­ba nie­kam įau­gęs lie­tu­viui į krau­ją.

Kon­kre­tes­nes nū­die­nos įžval­gas vi­ni­mis su­ka­la R.Ga­ve­lio kraštie­tis, „Drus­ki­nin­kų nau­jie­nų“ ben­dra­dar­bis Ro­mas Sa­daus­kas-Kviet­ke­vi­čius, ku­rio ne­pa­pras­tų teks­tų vis daž­niau ieš­kau spe­cia­liai. „Tas Vik­to­ras ki­toks, sa­vas, jo ak­cen­tas ir so­vie­ti­nių anek­do­tų fra­ze­o­lo­gi­ja sim­bo­li­zuo­ja se­nų ge­rų lai­kų ad­mi­nist­ra­vi­mo tra­di­ci­jos tęs­ti­nu­mą. Kai ne­rei­kė­jo vai­din­ti, kad mo­ki dirb­ti kom­piu­te­riu ar kal­bi an­gliš­kai, to­le­ruo­ji vi­sų ra­sių ir orien­ta­ci­jų at­sto­vus. Sva­jo­nių Vik­to­ras su­pras ir už­jaus, jei po gim­ta­die­nio ar­ba ka­va­le­ris­tų die­nos at­ei­si­te į dar­bą plyš­tan­čia gal­va ir jo­kiais de­zo­do­ran­tais ne­už­go­žia­mu pa­gi­rių aro­ma­tu. Sva­jo­nių Vik­to­ras nie­ko ben­dro ne­tu­ri su tik­ruo­ju po­li­ti­ku Vik­to­ru Us­pas­kich ar jo šei­mos val­do­mais ver­slais. Jis yra pa­sa­kų, ku­rio­mis te­be­ti­ki su­au­gę dė­dės ir te­tos, per­so­na­žas.“ Jis sa­vas tiems, „ku­riuos nuo­šir­džiai er­zi­na va­ka­rie­tiš­kus uni­ver­si­te­tus bai­gu­sių nau­jų­jų va­do­vų bei va­dy­bi­nin­kų kar­ta, pas­kui ku­riuos net min­ti­mis jie ne­pa­jė­gia su­spė­ti“.

Aš imu su­pras­ti ir ki­tą rei­ka­lo pu­sę: ko­dėl ne­ken­čia­miau­sių po­li­ti­kų są­ra­šus pra­de­da An­drius Ku­bi­lius, kaž­kur ne­to­li jo - Gin­ta­ras Ste­po­na­vi­čius ir In­gri­da Ši­mo­ny­tė, o so­cial­de­mok­ra­tas prof. Alo­y­zas Sa­ka­las ne­praus­ta­bur­nių dis­kur­suo­se in­ter­ne­te virs­ta „su­krio­šė­liu“ ar „kvank­te­lė­ju­siu se­niu“. Nors p. Sa­ka­lo gal­vos švie­su­mo jo pra­si­dė­ju­sio­je de­vin­to­je de­šim­ty­je ga­lė­tų pa­vy­dė­ti (ir pa­vy­di) tie, ku­rie kom­piu­te­rių kla­via­tū­ro­mis bur­no­ja su­pras­da­mi, kad nie­ka­da gy­ve­ni­me jie ne­tu­rės tiek vin­gių sa­vo puo­dy­nė­se.

Nors šiaip jau yra dar bai­siau: šių li­gų ne­įma­no­ma iš­gy­dy­ti. An­dai Gru­zi­jo­je į opo­zi­ci­jos prieš pre­zi­den­tą Mi­chai­lą Sa­a­kaš­vi­lį gre­tas sto­jo kaip tik tie: iš uni­ver­si­te­tų pa­ša­lin­ti pseu­dop­ro­fe­so­riai ky­ši­nin­kai, at­leis­ta veik in ­cor­po­re se­no­ji ke­lių mi­li­ci­ja, va­do­vau­ti ir dirb­ti suž­lu­gu­sio­je ša­ly­je įpra­tę po­li­ti­kai bei val­di­nin­kai - anks­čiau iš­mėž­ti bent jau to­liau nuo vals­ty­bės tar­ny­bos. Ži­not, kaip džiau­gė­si opo­zi­ci­ja lai­mė­ju­si rin­ki­mus prieš M.Sa­a­kaš­vi­lį: jie įžū­liai mar­ši­ra­vo Tbi­li­sio gat­vė­mis ir ty­čio­jo­si iš jau­nų gru­zi­nų po­li­ci­nin­kų, ku­rie ta­po ša­lies po­li­ci­jos skaid­ru­mo, net vi­sų ša­ly­je įgy­ven­din­tų re­for­mų sim­bo­liu.