Panašiai kaip ir Luko Evangelijoje, kur skaitytojas Vaikystės Pasakojimų yra „paruošiamas“ Kristaus įvykiui (tik prisiminkime – karštas Pirmosios Sandoros pagimdytas pamaldumas patvirtintas Šventosios Dvasios įkvėptų pranašysčių bei angelų apreiškimų), taip ir mes – į antrąjį Advento sekmadienį įžengiame paruošti pirmosios Advento savaitės Žodžio liturgijos.
Jėzaus paveikslas pradeda ryškėti. Šiandien mūsų skaitoma Evangelija gi, ragina ilgėtis To, kurio veido bruožus užčiuopėme praeitos savaitės liturgijos šiokiadieniuose. Skaitytojas jau žino daugiau nei tie, kurie gyvena Evangelijoje. Tai – nemenka atsakomybė. Žinojimas mums duotas ne tam, kad atsipalaiduotume, bet kad būtume pasiruošę ir gebėtume dar giliau priimti Tą, kuris artinasi.
Kone ironiškai išsirikiuoja ilgas sąrašas ano meto pasaulio galingųjų. Be abejo, jie nuveikė daug didžių darbų. Bet Dievo Darbo akivaizdoje jie tampa viso labo „rėmeliais“ Luko rašomai Išgelbėtojo ikonai. Dar daugiau – tai, kaip Lukas dėlioja šį ilgą sakinį, akivaizdžiai rodo, kad svarbiausi įvykiai vyksta ne ten, kur sutelkta politinė ar religinė galia. Kita vertus, nepaneigiamai ryškėja suvokimas, kad Išgelbėtojas ateina „į“ susiskaldžiusią ir trapią pasaulio (ne)tvarką, o ne į kokią nors paralelinę tikrovę...
Jonas pasirodo pajordanėje – ties ta riba, kurios neperžengė Mozė, ir kurią anuomet perkirto Jėzus, kurį mes vadiname Jozue. Tad argi mes nesame Dievo Tauta, išsiilgusi naujojo Jėzaus, kuris įves mus į tikrąją Pažado Žemę?
Dykuma, kurią Dievas pasirenka, tinkamiausia vieta pašaukimui. Laikas, kai esame pažeidžiami, ir todėl provokuojami pasitikėjimo krizei. Jonas gi, savo ruožtu šaukia mus – saugiai nuo jo „atitvertus“ ne tik tūkstantmečių, bet ir Biblijos popieriaus. Tačiau Dievo Žodis nesileidžia įkalinamas nei istorijos, nei knygos puslapiuose. Dievo pažadas, kad „kiekvienas kūnas regės Dievo išgelbėjimą“ yra tikras, todėl jis negali aplenkti ir mūsų.
Krikštytojas eina nugara į priekį, žvilgsnį įsmeigęs į Tą, kuris ateina paskui jį. Būtent dėl Ateinančiojo dykuma nebegali būti mirties ar vienišumo vieta. Ji vienintelė savąja tyla tepajėgia apkabinti susitikimo slėpinį. Tik Dievo Žodis ir gali pažadinti šį nutilimą, kuriame pradedame regėti. Žodžio dykuma, iš kurios taip sunku nepabėgti, pasiryžti ištikimybei...
Ir šis kasmetinis sugrįžimas į erdvią dykynę tenetampa mums įprastu „pakartojimu“, kuris visada rizikuoja virsti negyva kopija, keliančia abejones net paties Įvykio tikrumu. Kaip neatidžius mokinius Viešpats metai iš metų „palieka mus po pamokų“, vėl iš naujo gilintis į Įsikūnijimo slėpinį.
Juk tai mūsų – šiandienės Bažnyčios kūnas yra šaukiamas praregėti. Atsiverti Izaijo, Jono, dykumos, Jordano ir netgi ano meto silpnų galingųjų liudijimui. Tenukasa Dievo Dvasia mūsų išdidumo ir tarpusavio nesutarimų kalnus; teužpila sužeisto savęs vertinimo ir bandymų naudotis kitais žmonėmis slėnius. Tebūna Dievo Žodis mums vingiuotas ir duobėtas. Teužtruksime ties Evangelijos puslapiu. Tenesileis Geroji Naujiena lengvai „laužoma“. Juk būtent čia stojamės Dievo šlovės – Jo Išgelbėjimo darbo – akivaizdoje. Įsižiūrėkime.