 |
| Arcabas (g. 1926). Apreiškimas Marijai. |
Netrukus Lietuvos knygynus pasieks trečioji dalis popiežiaus Benedikto XVI teologinių įžvalgų apie Jėzaus gyvenimą knygos „Jėzus iš Nazareto. Prologas. Pasakojimai apie vaikystę“. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome jos ištrauką.
Apreiškimas Marijai
„Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija“ (Lk 1, 26 ir t.). Jėzaus gimimo apreiškimas su Jono Krikštytojo istorija susiejamas pirmiausiai chronologiškai, nurodant laiką nuo arkangelo Gabrieliaus žinios Zacharijui, būtent Elzbietos nėštumo „šeštame mėnesyje“. Bet abu įvykiai bei Jono ir Jėzus misijos šiame pasakojime susiejami ir pranešimu, kad Marija ir Elzbieta, o todėl ir jų vaikai, yra giminaičiai.
Jėzus ir Jonas dar iki gimimo susitinka Šventojoje Dvasioje per Marijos apsilankymą pas Elzbietą – apsilankymą, kuris yra Gabrieliaus ir Marijos pokalbio padarinys (plg. Lk 1, 36). Šiame susitikime iškart išryškėja ir santykis tarp Jėzaus ir Jono misijų: Jėzus yra jaunesnis, vėliau ateisiantis. Tačiau būtent jo artumas priverčia Joną šoktelėti motinos įsčiose ir Elzbietą pripildo Šventosios Dvasios (plg. Lk 1, 41). Tad faktiškai jau šventojo Luko pateikiamose apreiškimo bei gimimo istorijose aikštėn iškyla tai, ką Krikštytojas pasakys Jono evangelijoje: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane“ (1, 30).
Bet pirma išsamiau pasigilinkime į Jėzaus gimimo apreiškimo Marijai istoriją. Iš pradžių pažvelkime į angelo žinią, paskui į Marijos atsakymą.
Angelo pasveikinime į akis krinta tai, kad jis Mariją pasveikina ne įprastiniu hebrajišku šalom – ramybė tau, – bet graikiška pasisveikinimo formule chaĩre, kurią ramiai galima versti „sveika“, kaip randame Bažnyčios Marijos maldoje, sudarytoje iš apreiškimo Marijai istorijos žodžių (plg. Lk 1, 28. 42). Vis dėlto čia pravartu išgirsti tikrąją žodžio chaĩre reikšmę: Džiaukis! Šiuo angelo šūksniu – taip galime sakyti – tikrąja šio žodžio prasme prasideda Naujasis Testamentas.
Tas žodis angelo lūpose pasikartoja Šventąją naktį: „Aš skelbiu jums didį džiaugsmą“ (2, 10). Jono evangelijoje jis vėl pasirodo per susitikimą su Prisikėlusiuoju: „Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį“ (20, 20). Jėzaus atsisveikinimo kalbose Jono evangelijoje išnyra džiaugsmo teologija, taip sakant, nušviečianti šio žodžio gelmes: „Aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo iš jūsų niekas nebeatims“ (16, 22).
Džiaugsmas šiuose tekstuose rodosi kaip tikroji Šventosios Dvasios dovana, kaip tikroji Atpirkėjo dovana. Taigi angelo pasveikinimo žodžiu suskamba akordas, vėliau aidintis per visą Bažnyčios laiką ir semantiškai kartu nugirstamas pagrindiniame žodyje, kuriuo vadinamas visas krikščioniškasis skelbimas: Evangelija – džiugioji naujiena.
„Džiaukis“ – kaip matėme – pirmiausia yra graikiškas pasveikinimas, ir todėl tuo angelo žodžiu iškart atveriamos durys į tautų pasaulį; išryškėja krikščionių žinios visuotinumas. Ir kartu tas žodis paimtas iš Senojo Testamento bei nuosekliai siejasi su bibline išganymo istorija. Pirmiausia Stanislasas Lyonnet ir René Laurentinas parodė, kad į Gabrieliaus Marijai skirtą pasveikinimą įimta ir jame sudabartinta Sof 3, 14–17 pranašystė: „Krykštauk iš džiaugsmo, Ziono dukra. Šauk, Izraeli!... Izraelio karalius, Viešpats, yra tavyje.“
Mums čia nebūtina leistis į angelo pasveikinimo ir pranašo pažado žodžių lyginimo smulkmenas. Esminė priežastis, dėl ko Ziono dukra turi krykštauti iš džiaugsmo, išsakoma ištara: „Viešpats yra tavyje“ (Sof 3, 15. 17). Pažodžiui: „Jis yra tavo įsčiose.“ Sofonijas čia remiasi Išėjimo knygos žodžiais, kuriais Dievo gyvenimas Sandoros skrynioje vadinamas gyvenimu „Izraelio įsčiose“ (Iš 33, 3; 34, 9; plg. Struktur und Theologie..., op. cit., p. 75–82). Kaip tik tas žodis pasikartoja Gabrieliaus žinioje Marijai: „Tu pradėsi savo įsčiose“ (Lk 1, 31).
Kad ir kaip būtų vertinamos šių paralelių smulkmenos, matyti abiejų žinių vidinis artumas. Marija pasirodo kaip įasmeninta Ziono dukra. Su Zionu susiję pažadai išsipildo netikėtu būdu. Marija tampa Sandoros skrynia, vieta, kur tikrai apsigyvena Viešpats.
„Džiaukis, malonėmis apdovanotoji!“ Atkreipti dėmesį verta į dar vieną pasveikinimo chaĩre aspektą – džiaugsmo ir malonės sąryšį. Graikų kalboje abu žodžiai – džiaugsmas ir malonė (chará ir cháris) – yra vienos šaknies. Džiaugsmas ir malonė tarp savęs susiję.
„Džiaukis, malonėmis apdovanotoji!“ Graikų kalboje abu žodžiai – džiaugsmas ir malonė (chará ir cháris) – yra vienos šaknies. Džiaugsmas ir malonė tarp savęs susiję.
Dabar pažvelkime į pažado turinį. Marija pagimdys vaiką, kurį angelas tituluoja „Aukščiausiojo Sūnumi“ ir „Dievo Sūnumi“. Be to, pažadama, kad Dievas, Viešpats, duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą. Jis amžinai viešpatausiąs Jokūbo namuose, Jo karalystei (viešpatavimui) nebus galo. Prie to priduriami dar keli pažadai, susiję su pradėjimu „kaip“. „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35).
Pradėkime nuo šio paskutinio pažado. Kalbinio pavidalo požiūriu jis priklauso šventyklos ir Dievo buvimo šventovėje teologijai. Šventasis debesis – šechina – yra regimas Dievo artumo ženklas. Dievo gyvenimą savo namuose jis ir slepia, ir kartu parodo. Debesis, metantis šešėlį ant žmonių, vėliau pasikartoja pasakojime apie Viešpaties atsimainymą (plg. Lk 9, 34; Mk 9, 7). Čia vėlgi jis yra Dievo artumo, Dievo slėpiningo rodymosi ženklas. Taip į ištarą apie pridengimą Šventosios Dvasios šešėliu įimama pasveikinamojo žodžio Ziono teologija. Dar kartą Marija iškyla aikštėn kaip gyvoji Dievo palapinė, kurioje Jis trokšta naujaip gyventi tarp žmonių.
Apžvelgiant šiuos apreiškimo žodžius, sykiu ryškėja trejybinio Dievo slėpinys. Veikia Dievas Tėvas, Dovydo sostui pažadėjęs tvarumą ir dabar į jį pasodinantis įpėdinį, kurio karalystei nebus galo, – galutinį Dovydo įpėdinį, kurį pranašas Natanas išpranašavo šiais žodžiais: „Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus“ (2 Sam 7, 14). 2-ojoje psalmėje tai pakartojama: „Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau“ (7 eil.).
Angelo žodžiai išlieka Senojo Testamento pamaldumo ribose ir kartu jas peržengia. Nauja situacija suteikia jiems naujo realizmo, anksčiau nelauktino tankio bei jėgos. Trejybės slėpinys dar neapmąstytas, dar neišplėtotas iki galutinio mokymo. Jis savaime išnyra, Senajame Testamente perteikiant Dievo veikimo būdą, pasirodo vyksme netapdamas mokymu. Lygiai taip pat ir kūdikio buvimas Sūnumi nerutuliojamas iki metafizinio lygmens. Taigi visa pasilieka žydų pamaldumo plotmėje. Bet sykiu dėl naujo vyksmo senieji žodžiai, kuriais tas vyksmas išreiškiamas bei aiškinimas, patys yra naujaip pakeliui, peržengia patys save. Kad ir būdami paprasti, jie įgyja tiesiog sukrečiančios naujos didybės, atsiskleisiančios, tiesa, tik Jėzaus kelyje ir tikinčiųjų kelyje.
Šiam kontekstui priklauso ir Jėzaus vardas, angelo suteikiamas pažadėtajam kūdikiui ir Luko (1, 3), ir Mato (1, 21) evangelijoje. Jėzaus varde paslėptai glūdi iki ištaros: „Dievas yra išgelbėjimas“ išplėsta tetragrama, slėpiningas prie Horebo duotas vardas. Tarsi prie Sinajaus nepilnas likęs vardas ištariamas iki galo. Dievas, kuris yra, yra artimas ir gelbėjantis Dievas. Degančiame krūme pradėtas Dievo vardo apreiškimas užbaigiamas Jėzuje (plg. Jn 17, 26).
Išgelbėjimas, pažadėtojo kūdikio atnešimas, pasireikš galutiniu Dovydo karalystės pastatydinimu. Juk Dovydo karalystei buvo pažadėta nenykstanti trukmė: „Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti mano akivaizdoje; tavo sostas bus tvirtas amžinai“, – taip paskelbė paties Dievo palieptas Natanas (2 Sam 7, 16).
89-ojoje psalmėje sukrečiamai atsispindi neatitiktis tarp pažado galutinumo ir Dovydo karalystės faktinio žlugimo: „Padarysiu jo palikuonis amžinus, ir jo sostas bus kaip dangaus dienos. Jei jo vaikai nusigręžtų nuo mano mokymo... tada bausiu jų nusikaltimą rykšte... Bet savo gerumo jam neatšauksiu, savo ištikimybės nesulaužysiu“ (30–34 eil.) Todėl psalmininkas jaudinamai ir primygtinai kartoja pažadą Dievo akivaizdoje, beldžiasi į Jo širdį ir apeliuoja į Jo ištikimybę. Mat tikrovė, kurią jis išgyvena, yra visiškai kitokia: „Betgi nūn atmetei ir atstūmei, įniršai ant savo pateptojo. Atsisakei sandoros su savo tarnu, numetei jo vainiką ant žemės... Visi, kas tik eina pro šalį, jį plėšia; kaimynams pasityčiojimu jis tapo... Atsimink, Viešpatie, kaip iš tavo tarno tyčiojamasi“ (39–42. 51 eil.).
Šitaip Izraelis Dievui skundėsi ir tą akimirką, kai Gabrielius Mergelei Marijai paskelbė apie naują karalių Dovydo soste. Erodas buvo karalius iš Romos malonės. Buvo idumėjas, ne Dovydo sūnus. Bet pirmiausia savo neregėtu žiaurumu Dovydui pažadėtąją karalystę pavertė karikatūra. Angelas praneša, kad Dievas neužmiršo savo pažado, kad jis dabar bus įgyvendintas per kūdikį, kurį Marija pradės Šventosios Dvasios veikimu. „Jo karalystei nebus galo“, – sako Gabrielius Marijai.
IV amžiuje šis sakinys buvo įtrauktas į Nikėjos Tikėjimo išpažinimą – tuomet Jėzaus iš Nazareto karalystė jau buvo aprėpusi visą Viduržemio jūros erdvės pasaulį. Mes, krikščionys, žinome ir dėkingi išpažįstame: taip, Dievas tęsėjo pažadą. Dovydo sūnaus Jėzaus karalystė driekiasi „nuo jūros iki jūros“, nuo žemyno iki žemyno, nuo vieno šimtmečio iki kito.
Žinoma, visada teisingi išlieka ir žodžiai, Jėzaus pasakyti Pilotui: „Mano Karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36). Kartais istorijoje šio pasaulio galingieji gviešiasi jos. Bet kaip tik tada jai iškyla grėsmė: jie trokšta savo galią sujungti su Jėzaus galia ir taip iškreipia Jo karalystę, kelia jai grėsmę. Arba ją nuolatos persekioja valdovai, nepakenčiantys jokios kitos karalystės ir trokštantys sunaikinti bejėgį karalių, kurio slėpiningos galios vis dėlto baiminasi.
Marija pasirodo kaip bebaimė moteris, sveiką protą išlaikanti ir to, kas negirdėta, akivaizdoje. Bet sykiu prieš mūsų akis Marija iškyla ir kaip vidinė moteris, draugėje laikanti širdį bei intelektą ir besistengianti suvokti sąryšį, Dievo žinios visumą.
Tačiau „jo Karalystei nebus galo“: ši kitokia karalystė remiasi ne pasaulietine galia, bet vien tikėjimu ir meile. Ji yra didžiulė vilties jėga pasaulyje, kuris taip dažnai atrodo apleistas Dievo. Dovydo sūnaus Jėzaus karalystei nebus galo, nes Jame viešpatauja pats Dievas, nes Jame Dievo karalystė įsiveržia į šį pasaulį. Gabrieliaus pažadas Mergelei Marijai yra tikras. Jis vis iš naujo išsipildo.
Marijos atsakymas, prie kurio dabar pereiname, skleidžiasi trimis žingsniais. Pirmoji reakcija į angelo pasveikinimą yra išgąstis ir susimąstymas. Jos reakcija skiriasi nuo Zacharijo. Apie jį sakoma, kad jis išsigando ir „baimė pagavo jį“ (Lk 1, 12). Marijos atveju pirmas žodis toks pat (ji išsigando), tačiau po to eina ne baimė, bet vidinis angelo pasveikinimo apmąstymas. Ji galvoja sau (kalbasi su savimi viduje), ką galėtų reikšti Dievo pasiuntinio pasveikinimas. Tad jau čia aikštėn iškyla būdingas Jėzaus motinos paveikslo bruožas, evangelijoje panašiose situacijose pasikartojantis dar dukart – žodžio svarstymas viduje (plg. Lk 2, 19. 51).
Ji nepasilieka prie išgąsčio, kurį sukėlė Dievo artumas Jo angele, bet mėgina suprasti. Tad Marija pasirodo kaip bebaimė moteris, sveiką protą išlaikanti ir to, kas negirdėta, akivaizdoje. Bet sykiu prieš mūsų akis Marija iškyla ir kaip vidinė moteris, draugėje laikanti širdį bei intelektą ir besistengianti suvokti sąryšį, Dievo žinios visumą. Per tai ji tampa Dievo žodį apmąstančios, jo visumą suprasti mėginančios ir tai, kas dovanota, atmintyje saugančios Bažnyčios įvaizdžiu.
Mįslinga mums yra antroji Marijos reakcija. Matydamas, kaip susimąsčiusi ji sutiko Dievo pasiuntinio pasveikinimą, angelas praneša, kad ji išrinkta būti Mesijo motina. Atsakydama į tai, Marija trumpai skvarbiai paklausia: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34).
Vėl atkreipkime dėmesį į skirtingą Zacharijo reakciją: šis suabejojo jam paskirtos užduoties galimybe. Kaip ir Elzbieta, jis buvo pažengusio amžiaus, nebegalėjo tikėtis sūnaus. Marija, priešingai, neabejoja. Ji neklausia, ar pažadas įgyvendinamas, bet teiraujasi, kaip jis bus įgyvendintas, nes to nežino: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (1, 34). Tas klausimas atrodo nesuprantamas, nes Marija juk buvo susižadėjusi ir pagal žydų teisę jau prilygo sutuoktinei, nors dar negyveno pas savo vyrą ir nebuvo pradėjusi santuokinės bendrystės.
Nuo Augustino šis klausimas aiškintas taip: Marija buvo davusi mergeliškumo įžadą ir susižadėjusi, kad turėtų savo mergeliškumo gynėją. Tačiau tokia rekonstrukcija visiškai nedera su Jėzaus laikų judaizmo pasauliu ir šiame kontekste sunkiai įsivaizduojama. Bet ką tada ta ištara reiškia? Įtikinamo atsakymo šiuolaikinė egzegezė nesurado. Sakoma, kad tuo metu Marija dar nebuvo „parsivesta į namus“, neturėjo santykių su vyru, o užduotį laikiusi neatidėliotinai įvykdytina. Bet tai neįtikina, nes parvedimas į namus neturėjo ilgai užtrukti. Kiti aiškintojai sakinį laiko grynai literatūrine konstrukcija dialogui tarp Marijos ir angelo pratęsti. Ir šitai įtikinamai nepaaiškina sakinio. Būtų dar galima priminti, kad žydų papročiu sužadėtuvės būdavo sudaromos pritariant tik vyrui, o moters sutikimo neklausiant. Bet ir šia nuoroda problema neišsprendžiama.
Tad sakinys lieka mįslingas, arba tinkamiau – slėpiningas. Dėl mums neprieinamų priežasčių Marija nemato galimybės per santuokinius santykius tapti Mesijo motina. Angelas patvirtina jai, kad ji, Juozapo parsivesta į namus, motina tapsianti ne įprastiniu būdu, bet Aukščiausiojo galybei pridengiant šešėliu, ateinant Šventajai Dvasiai, ir pabrėžtinai patikina: „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37).
Paskui eina trečioji reakcija, tikrasis Marijos atsakas – jos kuklus „taip“. Ji pareiškia esanti Viešpaties tarnaitė: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 37).
Šią jaudinančią akimirką viename iš savo advento pamokslų dramatiškai perteikė Bernardas Klervietis. Po protėvių nuodėmės visas pasaulis aptemdytas, valdomas mirties. Dabar Dievas ieško naujo įėjimo į pasaulį. Beldžiasi pas Mariją. Jam reikia žmogaus laisvės. Žmogų, sukurtą kaip laisvą, Jis negali atpirkti be jo laisvo „taip“ Jo valiai. Sukurdamas laisvę, Jis tam tikru būdu padarė save priklausomą nuo žmogaus. Jo galia priklauso nuo žmogaus „taip“, išgaunamo ne prievarta. Bernardas vaizduoja, kaip šią klausimo Marijai akimirką dangus ir žemė tartum sulaiko kvapą: ar ji atsakys „taip“? Ji delsia... Gal jai sutrukdys nusižeminimas? Šį kartą – sako jai Bernardas – nebūk nusižeminusi, būk išdidi! Duok mums savąjį „taip“! Akimirka, kai jos lūpos ištaria, kai iš jos širdies ateina atsakymas: „Tebūna man, kaip tu pasakei“, yra lemiama. Tai laisvo, nuolankaus ir kartu didžiadvasiško klusnumo akimirka, aukščiausio žmogiškosios laisvės apsisprendimo akimirka.
Angelas pasitraukia, užduotis pasilieka, ir su ja auga vidinis artumas su Dievu, Jo artumo vidinis regėjimas ir lytėjimas.
Marija tampa motina per savo „taip“. Bažnyčios tėvai tai kartais išreikšdavo sakydami, kad ji tapo nėščia per savo ausis, t. y. klausydama. Per jos klusnumą Žodis į ją įžengė ir joje tapo vaisingas. Šiame kontekste tėvai išplėtojo mintį, kad Dievas gimsta mumyse per tikėjimą ir Krikštą, per kurį Logos vis iš naujo ateina pas mus padarydamas mus Dievo vaikais. Prisiminkime, pavyzdžiui, šventojo Ireniejaus žodžius: „Kaip žmogus pereis į Dievą, jei Dievas nėra įėjęs į žmogų? Kaip paliksite mirties gimimą, jei neatgimsite naujam gimimui, kuris išganymo iš Mergelės ženklan Dievo įstabiai ir nesuvokiamai buvo dovanotas per tikėjimą?“ (Adv. haer. IV 33, 4; plg. H. Rahner, op. cit., p. 23).
Manau, jog svarbu išgirsti ir paskutinį Luko pasakojimo apie apreiškimą Marijai sakinį: „Ir angelas pasitraukė“ (Lk 1, 38). Susitikimo su Dievo pasiuntiniu didžioji valanda, per kurią pasikeičia visas gyvenimas, praeina, ir Marija lieka viena su savo užduotimi, iš tikrųjų pranokstančia visas žmogaus jėgas. Jos nesupa angelai. Ji toliau turi eiti keliu, vedančiu pro daugybę tamsybių nuo Juozapo išgąsčio dėl jos nėštumo ligi akimirkos, kai Jėzus apšaukiamas išprotėjusiu (plg. Mk 3, 21; Jn 10, 20), negana to, ligi pat kryžiaus nakties.
Tokiomis situacijomis Marija, matyt, dažnai viduje grįždavo į tą valandą, kai su ja kalbėjo Dievo angelas, iš naujo įsiklausydavo į pasveikinimą: „Džiaukis, malonėmis apdovanotoji!“, į paguodžiantį žodį: „Nebijok!“. Angelas pasitraukia, užduotis pasilieka, ir su ja auga vidinis artumas su Dievu, Jo artumo vidinis regėjimas ir lytėjimas.
