 |
|
Zenekos nuotrauka |
Tikriausiai tik sendami sugebame atsitraukti nuo vidinių ir išorinių dalykų, mintimis sugrįždami į savo vaikystę ir jaunystę, o minčių užrašymas mus besąlygiškai grąžina į iš anksto užsitikrintą ramybę ir nešališkumą.
... 1949 m. vasaros pabaigoje iš Raseinių kalėjimo mano brolis Algirdas buvo išgabentas į kalinių paskirstymo punktą Vilniaus Lukiškių kalėjimo izoliatoriuje. Mama priprašė nuolatinio mūsų šeimos globėjo Izidoriaus Juodžio, kad Algirdui nuvežtų ir perduotų maisto bei kelis šiltus rūbus ilgai kelionei į speiguoto Sibiro platybes.
Kalėjimo prižiūrėtojams davęs rublinį kyšį, Izidorius sužinojo, į kurią Sibiro sritį bus gabenamas kitas kalinių ešelonas su mano broliu.
Sąrašuose buvo pažymėta Norilsko sritis.
Norilsko srities adresu Mama tuojau pat suruošė ir pasiuntė siuntinį su kumpiu, lašiniais ir šilta avalyne. Kadangi žinojome, kad Rusijos kalėjimuose politiniai kaliniai laikomi kartu su žmogžudžiais, vagimis ir žmogžudžiais recidyvistais, kurie iš politinių kalinių siuntinių geresnius daiktus ir maisto produktus atimdavo, Mama sugalvojo tokią gudrybę: nupirkusi šiltus odinius aulinius batus (vadinamąsias vengierkas) juos kietai apvėlė avies vilnomis (mama vienintelė kaime mokėjo velti šiltus gražius veltinius), po to apvyniojo prastais senais skuduriniais autais ir apsuko pakulinėmis virvelėmis, kad stipriai laikytųsi.
„Tokia avalynė recidyvistams tikrai nepatiks“, –nutarėme visi.
Įvyko tikras stebuklas!
Algirdas siuntinį gavo tuojau pat nuvežtas į Norilsko srities Dudinkos kalėjimą – net nespėjęs parašyti mums laiško – pranešimo, kur jis yra atsidūręs! Džiaugėsi, jog įkritęs tiesiai į baisų Sibiro šaltį su mūsų nusiųsta avalyne jautėsi kaip Rusijos caras.
Siuntinius Algirdui buvo galima siųsti kartą per mėnesį. Kas mėnesį ir siųsdavome. Taupydavome, ką tik buvo įmanoma įdėti į siuntinį. Žinoma, greitai negendančius maisto produktus, nes siuntiniai iki Norilsko srities eidavo 2–-3 mėnesius. Ne visus siuntinius Algirdas gaudavo, nemažai pakely pradingdavo. Mama vis apgailėdavo, jog „pavogė Maskvoje...“
Aš iš savo išaugtų per mažų Mamos iš avies vilnos dailiai lietuviškais raštais numegztų puskojinyčių, gerokai su ūkišku muilu karštame vandenyje paveltų, pasigaminau puikią taupyklę įmesti ir po pagalve pasislėpti nuo mokyklinių pietų sutaupytoms kapeikoms, kad galėčiau prisidėti prie Algirdui ruošiamų į Sibirą siuntinių. Taupyti sekdavosi visai neblogai. Per mėnesį kartais prikaupdavau net po porą rublių...
Buvau labai liekna, o kai taupydama dar nuolat badmiriavau – pavirtau į smilgos šešėlį... Mama labai susirūpino mano sveikata, ir taupymus pristabdė, subardama:
– Kai rimtai pasiligosi, daktarams ir vaistams išleisime daugiau negu tavo pritaupymai...
Mama su didžiausiu kruopštumu ant nekarštos ugnies, kad staiga per greitai neperkaistų, neatsitraukdama nuo metalinio kubilo, pastatyto kieme ant kadagių šakų rūkydavo kiaulienos kumpio ir lašinių gabaliukus, džiovindavo varškės sūrius specialiai išsiuntimui į Sibirą.
Nuo rugpjūčio iki rugsėjo pabaigos aš sode ieškodavau ir rinkdavau kuo didesnius ir sveikesnius obuolius, kriaušes, slyvas, pjaustydavome ir saulėje, o paskui orkaitėje džiovindavome, dėdavome į Mamos pasiūtus drobinius maišelius išsiųsti į ledynų žemės kalėjimą...
Dudinkosgyvenvietė įsikūrusi 300 km šiauriau Poliarinio rato, 700 metrų Lontokoisko akmeninių uolų plokštumoje, prie antrosios pagal ilgį pasaulio upės Jenisiejaus. Už 100 km nuo Dudinkos įsikūręs pramoninis miestas Norilskas. Dudinkai priklausė dešinysis Jenisiejaus upės uostas, kuris daugelį metų buvo uždaras užsieniečiams, vėliau leisdavo tik su specialiais leidimais.
Uostas buvo pavaldus galingai „Norilsk Nikel“ įmonei. Uoste – du kanalai, perkirsti Kabatskimo salos. Vienas kanalas – 33 metrų gylio ir 2 km pločio – vasarą buvo naudojamas laivininkystei. Kitas – 10 m. gylio – nenaudojamas. (Nuo 1978 m. didžiuoju kanalu buvo pradėti leisti ledlaužiai – uostą ir kanalą imta naudoti visus metus.)
Norilskas nuo carinės Rusijos laikų garsus sunkiąja pramone: nikelis, plienas, spalvotieji metalai, o nuo 1988 m. prie Vankoro gyvenvietės atrasti požeminiai naftos telkiniai Jiems išpumpuoti Dudinkos apylinkėse pastatyti 10-ties milijonų tonų pajėgumo naftos pumpavimo įrengimai.
Iki dabar visa nafta siunčiama į Diksoną – jūrinį šiaurės uostą, o iš ten nafta išgabenama laivais ar ledlaužiais į Rusijos pakraščius, dalis už valiutą parduodama užsieniui.
1949 metais, kai buvo ištremtas mano brolis, Dudinka buvo paskutinė šiauriausiai apgyvendinta Sibiro vietovė.
Neapkeliamas šaltis, pusę metų naktis ir baisus gamtos nykumas kalinius varydavo iš proto. Prisimenu grįžusio brolio pasakojimus:
„Jaučiausi ne tik vienišas ir bejėgis, bet ir praradęs realybės jausmus. Sąmonė atsisakydavo priimti tą siaubą, kai išrautas iš šeimos atsiduri sutapatintas su žmogžudžių, recidyvistų, nužmogėjusių „kolegų“ ir žiauriausių budelių – viršininkų – apsuptyje. Nukamuotas bado, šalčio, kūną aplipusių parazitų, įvarytų kūno ir sielos negalavimų ir išsekimų – dažnai neprisimindavau savo artimųjų vardų. Kartą visą dieną galvojau, koks tavo, mano mažosios sesutės – „sestricos“, vardas, ir niekaip negalėjau prisiminti... Buvau visiškai praradęs orumą, gėdos jausmus: eidavau laižyti valgykloje pasilikusių neišplautų aliuminių bliūdelių, o apibartas, apkeiktas rusiškais keiksmažodžiais, nuleidęs galvą žiūrėdavau nuolankiomis benamio šuns akimis... Tapau baikštus, bekalbis, beširdis ir besielis, priešų trypiamas ir ujamas nieko nevertas laukinis žvėrelis...“
„Įkaltas“ į laukines rusiško gyvenimo taisykles, brolis Algirdas su kitais politiniais kaliniais kirto mišką, tiesė per taigą kelius, plukdė Jenisiejumi sielius – vykdė učiastko valdžios apibrėžtas drakoniškas dienos normas. Smirdintys bušlakai ir vatinės kelnės-tūbai buvo visada šlapi ir pilni utėlių.
Visą dešimtmetį išgyvenus pragare nėra tas pat, ką galėtume pavadinti homo sapiens gyvenimo istorija. Neturiu tikslo savo rašinyje brolio sibirietšką istoriją rekonstruoti. Juolab kad tokias beteisių kalinių istorijas savo atmintyse iki šiol nešiojasi dar tūstančiai išlikusių gyvų lietuvių – buvusių kalinių ir tremtinių.
– Žinai, kas mane išgelbėdavo visiškos nevilties valandomis? – dažnai prisimenu mudviejų pokalbius broliui grįžus iš kalėjimo.
– Kas?
– Lietuvos himnas. Giedodavau verkdamas pasislėpęs, kad niekas negirdėtų V. Kudirkos žodžius: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybės semias... Labai patogu buvo giedoti naktį, sibirinei vėtrai kaukiant – net arti stovėdamas sargybinis negirdėdavo ir nematydavo.
– Tai tu taip darydavai, kaip mudviejų senelis knygnešys Martynas Survila: kuo stipresnė vėtra, baisesnė audra, lietus ar pūga – tuo nepavojingiau per sieną eiti su lietuviškomis knygomis, nes žandarai neakylūs, kiurkso kur nors kaip šunys į būdas sulindę... Prisimeni, kaip teta Valė pasakojo, jog net senatvėje senelis, kai būdavo baisi pūga ar lietūs, išbėgdavo į lauką, drebėdamas nuo šalčio šokinėdavo ir trindavo delnus, sakydamas: „Tai būtų gera naktikė per rubežių eiti!..“
(B.d)