LUX/jauniems skaitytojams siūlome ateitininkų moksleivių rudens akademijos MARA’12 geriausius dalyvių rašinius. Kviečiant į akademiją pavadinimu „Raktas į Porta Fidei“, 11–12 klasių moksleiviai buvo raginami susipažinti su Benedikto XVI tekstu „Tikėjimas ir teologija“ bei pasvarstyti tema „Tikėjimas kaip simpatija“.
Simpatija neleidžia stovėti vietoje. Ji taip užvaldo protą, kad įveikia net didžiausias baimes, sugeba nuveikti įspūdingų dalykų. Remiuosi savo asmenine patirtimi. Prisimenu savo septintą, aštuntą klasę. Ech, ta mano gražioji bendraklasė... Tirpdė mano širdį gal porą metų. Sunkūs, bet ir nuostabūs laikai. Ši simpatija (jausmas, o ne asmuo), pažvelgus iš šiandienos perspektyvos, tikrai stebina. Mano šaltas protas tiesiog nespėdavo bėgti jai įkandin. Kokių prigalvota dovanų (į kurias neadekvačiai daug darbo, pinigų ir laiko buvo sudėta), kiek kilometrų numinta dviračiu, kad ją pamatyčiau. Tikėjimas su simpatija turi labai daug bendro. Priimant sprendimą, kad „taip, aš esu katalikas ir tikiu Jėzumi bei Jo Bažnyčia“, reikia sutikti, kad tai tampa tavo vedliu. Nebe išvados apie matomus faktus (mąstymas). J. Ratzingeris savo kalboje, pasakytoje Vroclavo Teologijos fakultete, teigė: „Kadangi pritarimas pralenkęs mąstymą, pastarasis turi mėginti jį pavyti ir kartu vis įveikti priešpriešinį judėjimą, motus de contrario.“ Kokia to prasmė? Galimybė daugiau pasiekti. Jei mes ties kiekvienu dalyku, kuriuo pradedame abejoti (dogmos, popiežiaus nuomonė), sustosime ir pasakysime sau, kad kol mano protas viso to nesuvoks, negaliu pasitikėti Bažnyčia, tikėjimo kelyje nueisime tikrai netoli. Atsiranda reikiamybė pritarti savo valios sprendimui pasitikėti Bažnyčia. Taip pat yra ir su simpatijomis – jei kilus kiekvienai minčiai, tokiai kaip „gal aš jai nepatinku?“ arba „o jei apsijuoksiu?“, sustosime ir mąstysime, kaip tobulai pasielgti ir ją sužavėti, mes tikriausiai taip niekada nieko ir nepasieksime. Pasitaikys koks kitas nutrūktgalvis, kuris seks savo širdies balsą ir, rizikuodamas viskuo, laimės jos širdį. Taigi, tikėjimas kaip simpatija panašūs tuo, kad jie abu negali stovėti vietoje – atsiranda reikiamybė nuolatos veikti.
Tikėjime mąstymas (šaltas protas) yra antroje vietoje. Į pirmą vietą atsistoja valia (kuri, pagal šv. Tomą Akvinietį, gali būti prilyginta tam, kas Biblijoje laikoma „širdimi“) ir pritarimas. J. Ratzingeris yra pasakęs: „Tikėjimo pritarimas galimas todėl, kad valia – širdis – paliesta Dievo, yra jo „patraukta“. Dėl šio prisilietimo ji žino, kad tiesa yra ir tai, ko protas dar neįžiūri“. Tai patvirtina teiginį, kad tikėjime mąstymas lieka valios (širdies) užnugaryje. Bet tai nereiškia, kad mąstymo reikšmė sumažėja. Jį galėtume prilyginti laivo vairo plunksnai. Jis užtikrina, kad plaukiama teisinga kryptimi, tačiau yra laivo gale. Mąstymas, žvelgdamas į mūsų padarytus sprendimus, užtikrina, kad tam tikrų klaidų, kurios buvo padarytos, ateityje nebūtų. Taip pat jis sklaido abejones. Benediktas XVI, dar būdamas kardinolas, teigė: „Ir keliaujame neteisingai, jei kartu nekeliauja ir mūsų mąstymas.“ Simpatijoje viskas vyksta labai panašiai – mūsų sprendimų branduoliu tampa širdies balsas, pasitikėjimas juo. Nors jis ir nebūna paremtas moksliniais apskaičiavimais, kodėl aš noriu būti su tuo žmogumi, vidinis balsas tarsi sako, kad tai yra teisinga, ir tu eini teisingu keliu. Taigi, vienas svarbiausių panašumų tarp simpatijos ir tikėjimo yra tas, kad mąstymas atsiduria antroje vietoje, į priekį užleisdamas valios sprendimą veikti.
Kitas šių iš pažiūros labai skirtingų dalykų panašumas yra jų abiejų suteikiami jausmai. Būnant su savo simpatija patikima, kad tai, kur esi ir ką darai, yra džiaugsmas. Visa tai lydi ir ramybė dėl to žmogaus buvimo šalia. Taip pat ir tikėjimas. Jį išpažinti gali tik tada, kai savo valia priimi, kad tai yra tiesa. O sekdamas savo valia (širdimi), gali išgyventi tą ramybę ir džiaugsmą, kad šiuo metu, šią minutę darai tai, kas yra teisu. Tai gerai iliustruoja J. Ratzingerio jau sykį minėtos kalbos eilutė: „Tikėjimo pritarimas galimas todėl, kad valia – širdis – paliesta Dievo, yra jo „patraukta“. Dėl šio prisilietimo ji žino, kad tiesa yra ir tai, ko protas dar neįžiūri.“ Išpažįstant tikėjimą galima patirti didelį džiaugsmą, nes atsiduriama arčiausiai džiaugsmo esmės. Taip yra būtent dėl to, kad tikėjimas visada yra Dievo įkvėpimas, o ne žmogaus nuopelnas. Apibendrinant galima prieiti prie išvados, jog tikėjimas yra kaip simpatija, nes abu teikia tokį džiaugsmą, kuriame širdis yra pirmiau už pažinimą.
Paskutinis aspektas yra tai, kad tikėjime ir simpatijoje neįmanomas pažinimas be meilės. Be jos neišeina pažinti nei kito asmens, nei Dievo. Taip yra todėl, kad meilė Dievui arba kitam žmogui negali būti paremta vien jo(-s) nuopelnais arba darbais. Mąstymas, kito žmogaus arba Dievo pažinimas tik stiprina širdies troškimą mylėti, bet didžioji dalis sprendimų yra paremti širdies nuojauta. J. Ratzingeris savo kalboje šį teiginį patvirtina tokiais žodžiais: „Kitas dalykas, kitas asmuo nėra pažįstamas be tam tikro vidinio artumo, be savotiškos meilės. Šia prasme „valia“ visada kažkaip pirmesnė už pažinimą, yra jo sąlyga, ir tokia juo labiau, juo aukštesnė ir platesnė yra pažintoji tikrovė.“ Taigi tikėjime ir simpatijoje pažinti neįmanoma pirmiausia nepaklusus širdies balsui ir nepamilus to žmogaus arba Dievo. O kuo daugiau pamilsti, tuo labiau įmanoma ir pažinti.