Lapkričio 14-oji
 |
|
Rudeniu alsuojančiu Kapiniškių kaimo slėniu vingiuoja Lietuvos upių princu tituluojamas Skroblaus upelis Brolių Černiauskų nuotrauka |
Krūčiaus upelio slėnyje visi juodalksniai jau be lapų. Todėl taip aiškiai girdisi alksninukų čiauškėjimas. Alksninukai yra gana tykūs paukšteliai, jie ilgai tupi juodalksnių viršūnėse, gliaudydami sėklas iš konkorėžiukų ir tyliu čiauškėjimu tarsi padrąsindami vienas kitą, bet kai visas pulkas tą pačią akimirką pakyla, kai staiga suūžia mažas viesulas virš medžių, galima net išsigąsti. Dar keisčiau, kai du šimtai pilkai žalsvų alksninukų ore staiga pakeičia skridimo kryptį – tas idealus sinchroniškumas mums yra nesuvokiamas. Neaišku, kas tam staigiam ir tokiam darniam posūkiui vadovauja, ir kam tokie viražai reikalingi.
Stebėdamas alksninukus prisimenu, ką prancūzų ekologas Žanas Dorstas (Jean Dorst) rašė apie klajojančius balandžius, kurių išnaikinimo istorija yra gana tiksliai atkurta. Tie balandžiai tikrai buvo klajojantys, ir visi biologai, rašę apie šiuos gražius paukščius, žavėjosi, kaip jie netikėtai praūždavo virš miškų lyg viesulas. Vis dėlto Šiaurės Amerikos indėnai sugebėdavo susimedžioti maistui viesulu pralekiančių balandžių strėlėmis. Tai irgi dabar atrodo lyg miražas. Bet kai europiečiai, atsikėlę į Amerikos žemyną, žengė vis toliau į Šiaurę, klajojančių balandžių nebeliko. Todėl, kad tiems nuotykių ieškotojams pašaudyti į gyvus taikinius būdavo nemenka pramoga. Paskutinis šios rūšies paukštis žuvo 1914 metais Sinsinačio (Cincinnati) zoologijos sode.
Lietuvoje yra ir daugiau paukštelių, kurie dažniausiai matomi būriuose, ypač rudenį, bet alksninukai telkiasi į tokius didelius ir draugiškus pulkus, kurių negalima nepastebėti. Ir būtent jų skridimas virš rudeniškų juodalksnynų primena man anuos klajojančius balandžius. Šitoks sugretinimas kai kam gali pasirodyti netikras, bet tereikia prisiminti, ką apie tuos nepaprastus balandžius ir apie bizonus, ir apie Stelerio karves rašė biologai, ir pamatysime, kad čia yra vis tas pats ir vis be atsakymo praskriejantis esminis klausimas: kodėl žmogus pakelia ranką prieš tuos, kuriuos rado atėjęs į šį pasaulį? O gal šiandien jau nebeturi jokių pavojų tie viesulu praskrendantys alksninukai? Neskubėkime džiaugtis, kol dar nesužinojome, kodėl Lietuvoje per keletą dešimtmečių prapuolė žalvarniai, kodėl turtingose Vakarų Europos šalyse nebėra baltųjų gandrų, o Danijoje išnyko net varlės. „Mažesniųjų mūsų brolių“ žudymas dabar yra užmaskuotas, anoniminis. Štai skaitome Žano Dorsto knygoje „Kol dar nenumirė gamta“, kad devynioliktojo amžiaus vidury toks Buffalo Bill (William Frederick Cody) per 18 mėnesių Šiaurės Amerikoje nušovė keturis tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt bizonų. O kaip sužinoti, kas šiemet spalio pirmąją dieną prie Genių Žaliamiškio suvažinėjo tris žalčius ir vieną ežį?
Lapkričio 20-oji
 |
|
Pirmasis sniegas pridengė išdžiuvusius žolynus, išryškėjo Pabėrališkių šaltinių kontūrai ir Skroblaus slėniu pasklido kadagių kvapas Brolių Černiauskų nuotrauka |
Jau pasirodė pirmieji Šiaurės svečiai – svirbeliai. Jie svirbia anksti rytą kažkur aukštai, gal kaštono, o gal ąžuolo viršūnėje. Rūkas slepia ne tiktai svirbelius, bet ir obelis bei sulaukėjusių slyvų sąžalyną. Štai dabar, matyt, ir ateina tas metas, kai atsitiktinis garsas ar trumpą akimirką šmėkštelėjęs siluetas gali mums pasakyti tiek pat daug, kiek ir saulėta vasaros panorama, ar vakarinio dangaus skliauto šviesa spalio pradžioje. Iškyla iš rūko baltauogės meškytės baltutės uogos, ir aiškiai žinai, kad šitaip šviečia jos tiktai lapkritį. Tos uogelės kabos taip ir žiemą, bet sniego fone jos nebebus tokios skaisčiai baltos. Atrodo, kad dabar ir lietuviški šio krūmelio sinonimai (Perlelis, Poternykas ) darosi aiškūs: meškytės uogos primena ne tiktai baltus perlus, bet ir poteriukus, nes rožinio karoliukai irgi tokie pat apvalūs bei ryškūs. Gali būti, kad rudeniškas poternyko vaizdas sugrįš į mūsų pirkią ir sausį, kai už lango šiugždens viduržiemio pūgos. Ir ne tiktai poternyko vaizdas. Pažvelgsime į vasarą surinktas vaistažoles, į bičiulio bitininko dovanotą medų, į savo darže užaugintas daržoves – viskas mums primins saulėtas dienas. Pasaulis atrodys labai tikras ir tada, kai žvelgsime į jį pro mažą apšalusį langelį... Štai ši vokiečių literatūros klasikoje užrašyta jauki mintis apie pasaulio tikrumą, žiūrint pro mažą langelį, o ne plačiu akimoju apžvelgiant jį iš aukštai, gamtininkų raštuose kartojama jau seniai, ir darosi labai sava, suprantama. Iš tikrųjų taip ir yra. Senoje pirkioje gali būti ir prieblanda, bet kai žvelgi pro mažą langelį, tas didelis pasaulis už lango atrodo gyvas ir gražus. Teko pastebėti net ir šitokį labai specifinį šios tiesos aspektą: fotografai labai nudžiunga užėję, kur šviesa į pirkią sklinda pro mažus langus, nes tada fotografuojamo senolio veidas išlieka ypatingai gražus ir rimtas. O kaip tokioje pirkelėje šviečia iš gelsvų šiaudų nupinti sodai, Kastyčio laiveliai ir Kalėdų žvaigždės! Šviesos tarsi nedaug, bet juk viskas čia ir laukia tos didesnės šviesos sugrįžimo, to stebuklingojo atėjimo. Gelsvas rugio šiaudas turbūt geriausiai išsaugo ilgiausių vasaros dienų šviesą.
Lapkričio 21-oji
 |
|
Pirkios langelis Pelekiškių kaime Brolių Černiauskų nuotrauka |
Apie mažus pirkios langelius kai kas galvoja lyg apie praėjusį laiką, bet vis dėlto jie gali būti stiklinių šiandienos dangoraižių alternatyva. „Tegyvuoja tai, kas maža...“ – štai ką sako dabar ne tik žalieji, ne tik retro stilistikos dizaineriai ar privačių muziejų įkūrėjai, bet ir pasaulinio garso ekonomistai. Yra jau tokių mokslo studijų, kuriose ir į rinkos ekonomiką, ir į darbininko motyvaciją žvelgiama visiškai kitaip.
Lapkričio 23-ioji
Saulės kelionė kalendorinius metus padalina į keturis metų laikus. O fenologai, stebėdami gamtos reiškinius, tvirtina, kad yra dvylika besikeičiančių metų laikų, ir visi jie turi savo vardus. Bet jeigu tu kasdien jauti tuos pačius ir naujus kvapus, garsus ir spalvas, tai ne tiktai kalendorinius, bet ir fenologinius metų laikus norėsi padalinti dar į smulkesnes atkarpas ir savaip jas pavadinti. Štai baigėsi augalų vegetacija, nebėra tų paukščių, kuriuos pašaukė tolimųjų migracijų instinktas, užmigo žiemos miegu žalčiai, barsukai ir ežiai. O, žiūrėk, pasitaiko toks ramus ir nešaltas rytas, labai primenantis balandžio rytmečius. Tik išeik ir apsidairyk. Ir suklusk. Pirmasis požymis – labai toli girdėti. Gieda tolimesnių kaimynų gaidžiai, loja šunys ten, kur jų, rodos, nė neturėtų būti. Įsiklausai į tuos nekasdieniškus garsus, ir tada pastebi, kad ir paukšteliai šį rytą labai darbštūs: visai čia pat rūpestingai cypsena čižylos, tolėliau dėl supuvusio obuolio kaunasi smilginiai strazdai, o miške pavasariškai švilpčioja bukučiai. Klausaisi ir lauki: o kas dar atsitiks, kas šį ramų priešžiemio rytą dar labiau priartins tave prie pavasario? Ornitologai žino, kad rudenį pavasarinę giesmę gali prisiminti tetervinai ir kurtiniai, ir tą jų nedrąsų burbuliavimą bei šnypštimą paskatina panaši saulės padėtis, tokia pat dienos ir nakties trukmė. Taip būna spalio mėnesį. Bet dabar atrodo, kad be šviesos trukmės turi būti dar kažkas – pajaučiama, bet nepamatuojama.
Lapkričio 30-oji
 |
|
Krakinės balos prie Juodiškių ežero. Sako čia ne tik karosai, bet ir „gelažinės varlės“ gyvena Brolių Černiauskų nuotrauka |
Kalendoriuje pažymėta, kad ši diena yra Saulės grįžtuvių laukimo pradžia. Ir krikščioniškoji Švento Andriejaus diena. Taip pat ir senovinių liaudiškų burtų bei spėjimų diena. Todėl su šypsena prisimenu – prieš dešimtį metų etnologas Žilvitis Šaknys aiškino mums Merkinėje, kaip kadaise merginos galėdavusios sužinoti, ar kitais metais ištekės, ar ne: reikėdavo tik kaire ranka juodą katiną permesti per pirkios stogą. Be to, kiekviena pretendentė būtinai privalėdavo mesti vargšą katinėlį atbula ranka, įsiūbuodama jį sau už nugaros. Uždavinys gana sunkus ir netgi baugus. Sakytume, negailestingas. O gal ir šiandien kažkaip panašiai, tegul ir atbulai, bet su mįslinga šypsena, per seną rudeniškai pašiurpusio trobesio šelmenį jau ir bepersiritanti žiema? Nes šventas Andriejus yra pirmoji žiemos šventė. Tik bėda, kad ta tikros žiemos pradžia Lietuvoje kasmet darosi vis neaiškesnė.
Šventas Andriejus yra ir stačiatikių rusų globėjas. Todėl prisimindamas aną Žilvičio Šaknio užrašytą švento Andriejaus dienos senmergišką burtą su juodu katinu, galiu sau pasmalsaudamas atsiversti bet kurią senovinio rusų folkloro knygą, kur panašūs „striokai“ ir ,,znokai“ pavaizduoti gerokai gūdesni. Štai vienas būdas praturtėti: šventą Kalėdų naktį reikia sugauti juodą katiną, nusinešti jį prie tokios kryžkelės, iš kur vienas kelias veda į kapines, ir laukti. (Pagalvok tik, kad ir važiuojant iš Merkinės į Leipalingį – kaip tik tokia Liškiavos kryžkelė! Tai atsistok ten nakčia ir lauk!) Būtinai ateis kas to juodo katino pirkti ir siūlys daug pinigų, bet tu neparduok, o lauk tokio, kuris pasiūlys tik vieną rublį. Tada atiduok katiną, paimk rublį ir su tuo rubliu kitą dieną skubinkis turgun – galėsi pirkti ir pirkti visko, ko tau ar kitiems taviškiams būtiniausiai reikia, nes stebuklingas rublis kaskart sugrįš į tavo kišenę. Bet vos tik užsigeisi prabangaus, visiškai tau nebūtino daikto – rublis prapuls...
Labai įdomios yra sentikių rusų, gyvenančių Lietuvoje, pasakos, patarlės ir mįslės. Surinko šį jų tautosakinį palikimą Vilniaus pedagoginio universiteto mokslininkai ir prieš penkerius metus išleido didelį dviejų tomų veikalą „Lietuvos sentikių folkloras''. Tai – gili, nesenkanti išmintis. O juk bėgliai sentikiai žvelgdavo į pasaulį tik pro mažą savos pirkios langelį. Norint tuo įsitikinti, net nereikia užeiti į jų pirkią, užtenka pasidairyti po jų kapines Zarasų, Ignalinos ar Jonavos krašte. Ant kuklių antkapinių paminklų išlikusios nuotraukos išduoda, kokie konservatyvūs, asketiški yra šie žmonės... Ir kokie orūs jų žvilgsniai. Lietuvių grožinėje literatūroje tikro starovierų paveikslo lyg ir neturime. Tik įdomios ir nesumeluotos Vytauto Almanio apysakos parodo, kokios gražios ir turtingos buvo sentikių bendruomenės Kalnų Altajuje. O lietuvių tautosakos tyrinėtojai yra užrašę ir tokių poringių: vieną kartą kaimo vyrai primušė starovierą – arkliavagį. Žinoma, galėjo ir taip būti. Todėl atleisk, Viešpatie, ir vogusiajam, ir mušusiems. Bet vis dėlto sentikiai pasižymėjo kaip stiprūs darbininkai, gabūs daržininkai, ypač gerai jiems sekėsi auginti braškes, kurios tada buvo naujiena Lietuvos kaime. Be to, nereikia pamiršti, kad šita rusų tautos dalis visur gyveno anklavo sąlygomis net ir tada, kai carinės Rusijos valdžia sentikių jau nebepersekiojo. Jie niekur nesijautė saugūs. Juos ir išsaugojo tik jų senasis tikėjimas.
Gruodžio 9-oji
 |
|
Kultūros namų kaminas Brolių Černiauskų nuotrauka |
Rudenį ir žiemos pradžioje, kai rytas aušta sunkiai, aš prisimenu vieną sibiriečio rašytojo Viktoro Astafjevo impresiją, kur pasakojama apie seno arklio ir seno žmogaus rytmetinį tingulį. Jiems abiem būtų gerai ilgėliau pailsėti, nes jau labai sopa senus kaulus. Bet pamažu jie vis dėlto išsijudina, o žmogus dar ir taip save paragina: negalvok, kad ilgai gyvendamas tu užsitarnauji sau tingią ramybę – niekas šiame pasaulyje nieko neužsitarnauja, ir kiekvienas kasdien privalo dirbti tiek, kiek gali... Atrodo, kad šią neginčijamą tiesą pakartojo toks guvus mokytojas Vytautas Mizeras, iš Elektrėnų atvykęs į Vikiautinį ir atvežęs savo naująją knygą „Iš savo šulinio“. Ši iliustruota šimto trijų puslapių knyga pasakoja apie šešiasdešimt vieną senojo Vilkiautinio sodžiaus šeimą. Kokie sunkūs prieškario, karo ir pokario metai, kokie sudėtingi žmonių likimai. Labai brangintini yra šie jaunystės prisiminimai. („...dabar jau žinau, kad mielesnio ir gražesnio kampelio už Vilkiautinio kaimą nėra, protingesnių ir geresnių žmonių už savo tėvus ir kaimynus nesutikau“). Šiandien Vilkiautinio gyvenvietė atrodo didelė, bet būtų sunku surasti čia bent kelis buvusius Vytauto Mizero kaimynus. O tie senieji vienkiemiai prie Žaliamiškio ir prie Liškiavio ežero žiemą nerodo jokių gyvybės ženklų. Soduose šeimininkauja stirnos ir kėkštai, kiemo dirvonus rausia darbštuoliai kurmiai, o dūmai iš kaminų nerūksta. O kokie sumanūs ūkininkai čia gyveno. Ir darosi aišku, kaip smarkiai keičiasi gyvenimas.
Susitikimas su knygos „Iš savo šulinio“ autoriumi įvyko rugsėjo pirmąją Liškiavos pagrindinėje mokykloje. Dvi valandas Vytautas Mizeras pasakojo apie buvusį kaimą, o skaitydamas trumpas ištraukas parodė, kad nestokoja ir artistinių gabumų. O knygos pradžioje parašyta: atsiradau šiame pasaulyje 1931 metais... Štai kodėl ir atrodo, kad Vytautas Mizeras, užrašydamas labai senas savojo kaimo istorijas, pakartojo tai, ką pasakė anas rusų rašytojas, – reikia dirbti, užmirštant, kiek dešimtmečių tavo pečius slegia. Tikrai nelengva surikiuoti savo jaunystės vaizdus, visus paminėti ir teisingai, ir pagarbiai. Šitaip ir kuriama tikroji tautos istorija. Pradėti reikia nuo savo kiemo, Žvelgiant į pasaulį pro mažą savo pirkios langelį ir semiant vandenį iš savo šulinio.