Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų įvairias ligas bei negales.
Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, pavadintas Petru ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas; Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Tadas; Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris paskui išdavė jį.
Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė“.
Kiti skaitiniai: Oz 10, 1–3. 7–8. 12
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius
Viešpats Jėzus išsirenka ir siunčia dvylika apaštalų. Dvylika – tai tikroji Jo šeima – regi ir girdi Jo Žodį, jiems apreiškiami Karalystės slėpiniai. Dvylika yra paskirti, kad būtų su Juo. Apaštalų tarnystės centre – Jėzus. Jis išsirenka Dvylika, suteikia jiems valdžią, išsiunčia į misiją. Tokiu būdu apaštalai bendradarbiauja Jėzaus tarnystėje. Mokiniai ir apaštalai priima tarnystę, bet nekelia savo sąlygų.
Visų vardai surašyti neatsitiktinai – parodo kiekvieno veidą, gyvenimą, istoriją, praeitį ir ateitį. Mokiniai nevienodai atsiliepia Viešpaties siunčiami. Jėzus juos puikiai pažįsta ir žino, kuris Jį išduos, kuris išsigins… Bet vis dėlto Jėzus renkasi ne taip, kaip žmonės renkasi sau darbininkus, draugus.
Po šių apaštalų vardais slypi kiekvieno mūsų gyvenimas, kiekvieno mūsų kelionė Jėzaus link. Svarbiausias šios dienos Evangelijos momentas yra ne tai, kad Jėzus Savo pašauktiems mokiniams suteikia galias, bet kad Viešpats pasirinko konkrečius asmenis. Jam reikia bičiulių, bendraminčių, tikėjimo liudytojų.
Visi išgyvename savo dvasinio gyvenimo tam tikrus pakopas. Jų gyvenimų išbandymai – vidinis pasaulis, dvasiniai ieškojimai, baimės, neviltys, nepasitikėjimai, lūkesčiai, bet kartu ir džiaugsmai, dėkingumas, meilė, tikėjimas, viltis – yra artimi mūsų kasdienybės sunkumams. Todėl kartais būname mylintys kaip Jonas arba abejingi kaip Tomas. Tam tikromis aplinkybėmis būname karštakošiai ir išsiginame Jėzaus kaip Petras, išduodame kaip Judas už geresnį, patogesnį gyvenimą, sotesnį kąsnį.
Jėzus šaukia mokinius sekti paskui Save ir duoda nurodymus. Iš čia kyla misija. Esantysis su Juo išmoksta pažinti Tėvo Širdį ir su džiaugsmu sutinka eiti pas Jo dar nepažįstančius, kad Tėvo Namai būtų pilni (Lk 14, 23). Namai niekada nėra pilni, jei ten trūksta bent vieno iš brolių. Toks sekimas tampa bendryste ir artuma su Juo. Čia tampama sūnumis. Pažinęs įsūnystės tapatybę mokinys negali neskleisti jos visiems broliams. Šis pašaukimas mums atskleidžia Bažnyčios esmę – centre visada turi būti Jėzus.
Apaštalų veikimas – tai pirmiausia bendradarbiavimas su Jėzumi. Jis yra vynuogyno Darbininkas. Mes esame Jo bendražygiai ir tarnaujame Jam su meile dirbdami drauge su Juo. Tačiau pirmiausia triūsia ir vadovauja Jis, teikdamas mums Šventąją Dvasią. Mes kontempliuojame šį Jo darbą ir dirbame kartu, pirmiausia Jį regėdami ir priimdami, o paskui tęsdami Jį savo šlovinimo, meilės ir tarnavimo atliepu. Dvylikos tikslas – būti su Juo, būti siunčiamiems skelbti Žodį ir nugalėti blogį. Tai kartu ir Bažnyčios svarbiausias gyvybingumo pagrindas.