Image may be NSFW.
Clik here to view.
Akivaizdu, kad gruodį valdo žiemiškos bei Kalėdų istorijos bei įvairios pasakos. Sakysite, o kada gi daugiau kalbėti, skaityti apie žiemą ir ja gyventi, jei ne dabar. Sutinku. Todėl kviečiu kartu paridenti įvairialypę žiemos knygų gniūžtę.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Gulbė karaliaus pati. Lietuvių liaudies pasakos. – Vilnius: Vaga, 2012, 326 p.
Tai jau ketvirtas istorine vertybe tapusios senųjų lietuvių pasakų leidimas. Su originaliomis iliustracijomis ir tikromis (ne perpasakotomis, ne adaptuotomis, ne pagražintomis) pasakomis. Knygą sudaro trys dalys: „Kaip gaidelis pono dvarą griovė“, „Eglė žalčių karalienė“ ir „Gudrus valstietis“ – čia skaitytojai ras per šimtą žinomiausių pasakų. Vis dėlto, ko aš pasigedau šioje knygoje, tai įžangos. Pasakos sugrupuotos į kelias grupes, o kodėl būtent taip – nežinia. Ne visi žino, kuo skiriasi originalios pasakos, kokia buvo jų prasmė ir reikšmė. Tarkim, toks faktas, kad tikrosios pasakos yra ne vien fantazijų kupinas kūrinys, skirtas vaikams sudominti, pralinksminti, bet ir žmonių tarpusavio bendravimo įrankis, laisvalaikio praleidimo būdas, gilus aplinkos informacijos šaltinis. O šiuo metu informacija apie pasakų įvairiapusiškumą ir daugiafunkciškumą labai praverstų, nes perpasakojamų pasakų labai daug ir apskritai jau ne visi žino, kuri pasaka tikrai lietuviška, o kuri – tik sulietuvinta. Beje, dar viena pastaba – senosiose lietuvių pasakose visada yra gerokai daugiau žiaurumo, stipri toji jų funkcija įspėti, sudrausminti, pagąsdinti, pamokyti. Pasakų daugialypis klodas tarsi sako – alegoriškas pasakojimas gali užgriebti gilesnius gyvenimo sluoksnius, ne vien tai, kas akivaizdu. Derėtų nepamiršti, kad pasakos vis dėlto turėtų būti sekamos, tuo būdu jos taptų puikia vaikų ir tėvų ryšio palaikymo priemone, pasaulio dėsnių ir amžinųjų, nekintančių vertybių pažinimo instrumentu.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
N. Moost ir A. Rudolph. Viskas mano, arba dešimt gudrybių, kaip viską gauti. – Vilnius: Baltos lankos, 2012, 28 p.
Priedas: 123 spalvink ir pažink. Linksma mažojo varniuko spalvinimo knygelė. – Vilnius: Baltos lankos, 2012, 28 p.
Va čia tai atradimas mažiesiems egoistams! Puiki istorija bei dalinimosi džiaugsmo (skausmo) pradžiamokslis. Knyga apie vieną tokį varniuką, kuris šiaip jau buvo visai nieko, „jį tikrai visi būtų mėgę, jei nebūtų reikėję visko nuo jo saugoti“. Deja, mažasis Varniukas kaip tik tas, kuris kitaip negali – jam būtinai reikia viską gauti: ar gudrumu (užkalbant dantį, sugadinant kitam ūpą, sugėdinant), ar jėga (tuojau atiduok, nes įkirsiu), ar apgaule (aimanuoti ar apsimetinėti – labai gudru). Ar jums šie metodai nėra girdėti? Jei turite trejų–penkerių metų gudragalvį, turbūt matėte ir ne tokių gebėjimo pasisavinti ir trokšti viską viską pasaulyje turėti būdų. Šita knygelė gudriai parodo, jog, kad ir kiek kauptum, turėtum, norėtum, niekada nebus gana. Ir galiausiai nebegalėsi nei žaisti, nei linksmintis, nes „dar ateis kas ir ką nors PAVOGS“. Tačiau Varniukas vis dėlto supranta, kad nors „dalytis su kitais – kvaila, o grąžinti laimikį – dar kvailiau. Bet likti be draugų visų kvailiausia!“ Tik kaip dabar sugrįžti į draugų būrį, kai tiek visko iš draugų pavog... e .... e... surasta.
Dar nepaminėjau linksmai spalvotų, su daugybe smulkmenų iliustracijų ir puikaus formato. Tokia literatūra, man regis, dar turi šansų vaiką kai ko išmokyti, nes didaktinės ir tiesioginės tiesos vaikams jau nėra įdomios.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
L. Gutauskas. Senojo Bokšto gyventojai: antroji knyga: pasakos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 192 p.
Šių pasakų veikėjai – nykštukas, varnas, voras ir vėjas – skaitytojams jau pažįstami iš pirmosios „Senojo Bokšto gyventojų“ knygos (2010). Priminsiu, kad bičiulių ketvertukas pirmosiose pasakose svarstė įvairiausius gamtos reiškinius, dalijosi savo patirtimi apie juos, nejučia įtraukdami ir mus į jaukią fizikos ir gamtos dėsnių pamokėlę. Tačiau antrojoje dalyje gamtos reiškiniai, apie kuriuos pasakoja jais susidomėjęs autorius, gerokai stebuklingesni ir patys netikėčiausi: Rojaus paukštis, ledkalniai, žaibai, bitės ir t. t. Pasakų veiksmas savaime įdomus, stebuklingas, įtraukiantis į nuotykį, bet kartu jose galima rasti daugybę vertingų žinių, o mindami mįsles, tas žinias galėsite pasitikrinti.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
A. Šimkus ir I. Babilaitė. Iš gyvenimo bobulytės ir kt. – Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2012, 44 p.
Ši knyga – tai poeto ir dailininkės dueto bandymas kalbėti vaikams (ir ne tik jiems) apie senatvę kitaip. Leidinyje su humoru pateikiami vaizdai ir įvykiai iš vienos tokios bobulytės kasdienybės. Su ta kasdienybe knygos herojė tvarkosi taip, kad net didžiausias pramuštgalvis ieškodamas nuotykių nesugebės. Duokdie tokią nenuobodžią senatvę kiekvienam! Paminėsiu, kad knygos iliustracijos jau yra pelniusios pirmąją premiją Knygų meno parodoje, o poetui A. Šimkui – tai pirmasis bandymas prabilti jaunesnio amžiaus skaitytojams. Nebėdavosiu dėl poezijos trūkumo lietuvių vaikų literatūroje – tai ir taip akvizaidu. Todėl džiugu į rankas paimti knygą, kuri yra visomis prasmėmis Vertinga Knyga – iliustracijų ir teksto konceptualumas, eilėraščiais sprogstantis gyvenimas ir socialumas, tarp eilučių paslėptos daugialypės prasmės, peršokančios iš puslapio į puslapį knygos puslapiuose iškirstais langeliais ir angomis. Pacituosiu pačią knygos pradžią:
Kas per paukščiai iš pat ryto
Čiulba ulba po langais?
Tai ne paukščiai - bobulytės
Šnekasi skardžiais balsai.
Bobulytės viską žino:
Kokie laukiami orai,
Kuo geriau kates maitinti
Ir dėl ko liūdni vaikai.
Va, ir vėl bobulė Stasė
Visam kiemui šauks ką matė -
Išklausykime ir mes
Tas bobuliškas žinias.
O žinios išties įvairiausios. Bobulė Stasė patiria nemažai nuotykių - kartais dėl to, kad jai viskas rūpi ir turi daugybgę reikalų, o kartais kaip tik priešingai - dėl to, kad niekas nerūpi. Tada bobulė gulasi miegoti ir sako, kad nusibodo jai šita senatvė... Bobulytės nuotykių gijos pinasi artimiausioje jai aplinkoje - namuose, kieme, gatvėje, prie pašto... Bet tai ne šiaip sau kasdienybė. Kviečiu užsukti į ją ir pasimėgauti visomis jos spalvomis.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
T. Ross. Gražiausios mano pasakos. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012, 93 p.
T. Ross. Pirmosios mano pasakos. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2012, 88 p.
Su anglų iliustratoriumi ir karikatūristu bei kūrėju T. Ross susipažinome praėjusį mėnesį, skaitydami jo knygelių seriją apie „Mažąją princesę“. Čia dar sužinome, kad autorius yra išleidęs per 800 (!) savo iliustruotų knygų, pagal kurias yra statomi ir animaciniai filmai. Taigi turime progos plačiau susipažinti su šiuolaikine anglų klasika.
Žvelgiant į knygą, akivaizdu, kad iliustracijos čia ne ką mažiau svarbesnės už sekamą pasaką – jos karikatūriškos, jų stilistika savita, nesaldi, kiek ironiška. Gal dėl to ir klasikines anglų pasakas autorius perpasakoja pagal savo stilių (šiuolaikiškai, taupiai, šmaikščiai), kai kur sujungdamas kelias pasakas į vieną, perkurdamas, sąmoningai supainiodamas pagrindinius veikėjus ar siužetus. Ar gerai mažam vaikui būti painiojamam? Vėlgi vieningos nuomonės nerasime. Man visada atrodo sveikintina iniciatyva į tą patį reikalą pažvelgti iš skirtingų, netikėtų pozicijų. Tačiau tam, kad galėtume suvokti netikėtumo grožį ir juoko („bajerio“) prasmę, turime žinoti pamatą – originalias pasakas.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
K. DiCamillo. Nepaprasta Evardo Tiuleino kelionė. – Vilnius: Nieko rimto, 2012, 190 p.
Su šia autore susipažinome praėjusio mėnesio apžvalgoje (priminsiu, jog tai buvo leidyklos „Vaga“ išleista autorės knyga „Fokusininko dramblys“). Tąkart knyga nustebino liūdesio ir nevilties situacijoje švystelėjusiu neįtikėtinai šviesiu ir stipriu vilties bei tikėjimo proveržiu.
Šioje knygelėje ne ką mažiau jautriai ir subtiliai vaizduojama žaislinio porcelianinio triušiuko, įkritusio į upės dugną, kelionė. Kelionė galbūt namo, o galbūt labiau į savo paties širdį - mokantis pamilti, apgyvendinti savo širdyje artimuosius ir ieškant (bei, o stebukle!) atrandant gyvenimo grožį.
Įdomiausia tai, kad porcelianinis triušis Edvardas visos istorijos metu netampa mums įprastai atgijusiu personažu (paprastai vaikiškose knygose labai populiarus atgyjančių žaislų ir daiktų motyvas) (išskyrus vieną momentą, kada lėlių parduotuvėje prakalba su lėlėlims). Triušis visą laiką tyli, autorė tepasakoja, ką jis galvoja ar jaučia susitikęs su vienais ar kitais žmonėmis, keliaudamas iš rankų į rankas, suduždamas į dalis, vėl sutaisomas, atrasdamas artimumą. Edvardo vidinis gyvenimas ir mintys labai intensyvūs, o išorėje jis tėra žaislas.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
J. Sverak. Kukis grįžta. – Vilnius: Baltos lankos, 2012, 140 p.
Tai viena tų knygų, kurią galima skaityti tiek suaugusiajam, tiek vaikui vienam, tiek kartu su tėvais. Knyga neįtikėtino jaukumo, patraukliai iliustruota. Kas tas Kukis? Tai – mėgstamiausias berniuko Ondros pliušinis meškiukas. Ondra serga astma, todėl jo mama, besibaiminanti, kad nesustiprėtų ligos simptomai, išmeta Kukį. Tai sužinojęs Ondra meldžiasi už jį ir prašo Dievo, kad žaislas saugiai grįžtų namo. Naktį berniukas sapnuoja, kaip Kukis patiria daug nuotykių miške, pilname keistų būtybių. Ondros sapnai ir nuojautos susipina su nepaprastais Kukio nuotykiais, ilga kelione per mišką su keistomis miško būtybėmis. Ne paslaptis, kad ne visos jos geros, o ir paties Kukio gyvenimiška patirtis labai jau maža, tad ilgos kelionės pas Ondrą metu jam tenka patirti daugybę sukrėtimų ir pamokų: atrasti draugystę, gėrio ir blogio kovą, tikėjimo svarbą, įgyti pasitikėjimo savo jėgomis, išmokti net ir tokių praktiškų dalykų, kaip pažinti raides ar kelio kryptis. Knygos autorius yra čekų režisierius J. Svěrákas, kuris pirmiausia sukūrė filmą (jis buvo rodomas ir „Skalvijos“ kino teatre), o paskui nusprendė parašyti ir knygą. Jos pristatyti jis atvyks į Vilniaus knygų mugę.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Z. Miler ir H. Doskočilova. Kurmis ir sniego senis. – Vilnius: Nieko rimto, 2012, 36 p.
Jei neklystu, tai jau penktasis gerai žinomo animacinio filmuko herojaus Kurmiuko nuotykis. Šįkart – tai istorija apie Kurmį ir jo draugą sniego senį. Kaip ir dauguma rimtų dalykų, ši istorija taip pat prasideda nuo to, kad kažkas nenorėjo kažko daryti taip kaip visi. Taigi, kurmis nenorėjo žiemą miegoti su visais miško žvėreliais ir išėjo išmėginti žiemos pramogų, o kad nebūtų liūdna vienam, nusilipdė sniego senį, kuris atgijo („Jeigu juokiasi, vadinasi gyvas! O kas gyvas, tas moka žaisti“) ir linksminosi kartu su kurmiu taip, kad net visi miško žvėrys pabudo. Tik paskui atėjo pavasaris... Spalvinga ir graži knygelė smagiai pasakoja žiemos nuotykius, atskleidžia draugystės džiaugsmą, panardina į pusnį kartu su kurmiu ir sniego seniu.
P. S. Beje, visada, kai pasirodo knyga, pagal kurią jau buvo pastatytas filmas ar filmukas, nori nenori kyla klausimas – o kas iš to, aš jau žinau, kaip viskas baigsis, jau mačiau. Teko girdėti ir atsiliepimų, kad per prabangu vis nuolatos įsigyti po vieną istoriją atskirai, geriau jau jos sugultų į vieną knygą visos kartu. Vis dėlto manau, kad visada liks svarbi gražios knygos idėja. Ir suaugusiems žmonėms bei vaikams reikės gražių knygų akims paganyti, dvasiai sušildyti, įsitraukti, pasvajoti, prisiliesti prie to, ką matai, ne tik žvilgsniu, bet ir žodžiais.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
T. Rut Olšvang. Trys pasakos apie lapes. – Vilnius: Homo liber, 2012. 39 p.
Tai originali ir retai kada pasitaikanti dvikalbė knygelė vaikams – lietuvių ir jidiš kalbomis. Puikiai galinti pasitarnauti ir kaip ugdymo ar pažintinė priemonė. Knygoje atrasite tris pasakėles apie lapių šeimyną ir vieną smalsų tos šeimynos lapiuką, kuris vis įsivelia į nuotykius – tai jis sugalvoja tapti žaliakailiu (nes būti tokiam kaip visi nuobodu), tai mama jam nebeįtinka, ir jis bando apsigyventi bebrų ar kiškių šeimoje... Lengvas knygos didaktiškumas ir švelnus moralizavimo prieskonis. Originalios ir savitos iš linijų sukurtos iliustracijos.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
R. Scoton. Linksmų Kalėdų, Juodi. – Vilnius: Nieko rimto, 2012, 32 p.
Tai antrasis susitikimas su švelniuoju ir jaukiuoju R. Scotono katinėliu Juodžiu. Neatsitiktinai – tai kalėdinė istorija. Ir vėlgi papasakota absoliučiai jautriai bei subtiliai. Nes ir reikalas juk subtilus: laiškas Kalėdų Seneliui jau parašytas, bet Juodžiui iškilo viską nulemiantis klausimas: „Ar aš tikrai buvau geras visus metus?“ Ir prisiminti tokį didingą dalyką ne taip jau lengva. Todėl Juodis nutaria paskutinę naktį atlikti visus gerus darbus ir taip atsipirkti už visus metus – puola plauti indus, perpuošia eglutę, eina kasti sniego, bet galiausiai nusprendžia, kad reikėtų Kalėdų Seniui tiesiai šviesiai pasakyti, kad jis buvo geras. Tik ar pavyks sulaukti to Kalėdų Senelio, kai jis vaikšt taip tyliai?.. Visos Juodžio abejonės ir pastangos R. Scotono pavaizduotos labai jausmingai ir išraiškingai. Nori nenori Juodžio abejonės persiduoda ir skaitančiajam: o ar aš buvau geras, ar gausiu dovanų?
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
I. Andersson. Mano pirmoji žirgų knyga. – Vilnius: Obuolys, 2012, 47 p.
B. Sundsten ir J. Jager. Mano pirmoji žūklės knyga. – Vilnius: Obuolys, 2012, 47 p.
Dvi enciklopedijos vaikams, turintiems mėgstamiausią pomėgį ar dar tik jo ieškantiems. Šiuo atveju tai – žirgai arba (ir) žūklė. Kaip ir dera enciklopedijai, knygose galima rasti daugybę praktiškos informacijos: nuo ko pradėti, kokie būtini įgūdžiai, ką reiktų įdigyti arba žinoti prieš pradedant imtis vieno ar kito pomėgio. Nors knygos pateiktos vaikiška maniera, manau, bent žūklės knyga puikiai praverstų ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam, panorusiam daugiau sužinoti tam tikrų žvejybos subtilybių: nuo valo rūšių ir mazgų iki spiningavimo gudrybių bei praktinio patarimo, kaip skrosti žuvį. Knygose pramaišiui pateikiamos ir nuotraukos, ir tikroviškos pieštos iliustracijos. Į vaiko pomėgį žvelgiama rimtai, siekiant suteikti kaip įmanoma daugiau informacijos ir patarimų.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Gražiausios lietuvių pasakos. – Kaunas: Jūsų Flintas, 2012, 68 p.
Knygą sudaro keturios gerai žinomos, dabar jau su daugybe skirtingų variacijų iš kartos į kartą keliaujančios pasakos: „Vilkas ir 7 ožiukai“, „Vištytė ir gaidelis“, „Pagrandukas“, „Katinėlis ir gaidelis“. Knyga patiks jaunesnio amžiaus vaikams, kuriems daugiau norisi vartyti ir žiūrėti, nei skaityti ir klausyti. Akivaizdu, kad patiems mažiausiems skirtos pasakos turėtų būti iliustruotos. Nemokėdami skaityti, vaikai taip geriau įsimena ir pačią pasaką. O jaunesnio amžiaus vaikams svarbiausias pasakų iliustravimo kriterijus lieka realistiškumas. Kaip sekėsi iliustratoriams perteikti pasaką paveikslėliais šioje pasakų knygoje, spręskite patys.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
R. Orenas. Plastilino paslaptys. Naminiai gyvūnai. – Vilnius: Manoknyga.lt, 2012, 48 p.
Patraukli, du įvadus – vieną, skirtą tėvams, o kitą – vaikams – turinti laisvalaikio praleidimo ir idėjų knyga. Knygoje teigiama, kad plastilinas – viena tinkamiausių medžiagų vaikams išreikšti savo jausmus, fantazijas ir požiūrį į pasaulį. Knygos autorius – mokytojas, pats mokęs ketverių–aštuonerių metų amžiaus vaikus plastilino paslapčių. Ir iš tiesų vartant knygą susidaro įspūdis, kad visa tai padaryti labai lengva: tereikia trijų dalykų – rutuliukų, volelių ir blynelių. Dar šiek tiek fantazijos ir suaugusiojo palydėjimo. Ši knyga galėtų padėti tai fantazijai įsijungti. Užduotys pateikiamos sistemiškai – nuo lengviausių iki sudėtingesnių. Knygoje sužinosite ir gana parktinės informacijos: kad plastiliną spalvomis galima maišyti taip pat, kaip ir dažus, koks plastilinas lipdymui yra geriausias, kokių svarbiausių priemonių prireiks.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Sh. Duskey Rinker ir T. Lichtenheld. Saldžių sapnų mašinoms aš linkiu. – Vilnius: Baltos lankos, 2012, 32 p.
Turiu beveik ketverių sūnėną ir žinau, su kokia aistra berniukai žvelgia į mašinas. Pačias įvairiausias. Kiek daug apie jas žino (mano minėtasis sūnėnas žiniomis apie traktorius ir kombainus galėtų patarti kokiam būsimam ūkininkui) ir kiek daug dar nori sužinoti! Akivaizdu, kad ši knyga berniukams – kiekviename jos puslapyje pasakojama apie vis kitą „galingą ir ištvermingą“ mašiną, jos prasmingą dieną bei nuo to tik dar vertesniu tampantį poilsį. Tai berniukiška labanktuko versija, lopšinė su mašinomis išsiskirti negalinčiam vaikui, vaikui, kurio varikliukas kaip tų mašinų per dieną buvo tiek įkrautas, tiek visko nuveikė, kad nepastebėjo, kaip atėjo laikas „pailsinti ratus“. Šioje vakarinėje knygoje susijungia trys dalykai: poezija, švelnios aliejinės iliustracijos ir gremėzdiškų mašinų lengvas bei saldus poilsis. Žinot, perskaičius apie minkštame smėlyje su žiovuliu įkniubusį pailsėti buldozerį, užsimaniau ir aš prie jo prigulti... Knygą verčiant puslapį po puslapio nejučia užliūliuoja prigesintos aliejinės spalvos (vyrauja švelniai tamsi oranžinė, nakties mėlyna) ir vis pasikartojanti ta pati kaip dainuojamoje lopšinėje ritminga eilutė: „Ššš... labanaktis, labos nakties...“
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Muminukas ir žiemos sniegas (pagal originalias T. Janson Knygas). – Vilnius: Nieko rimto, 2012, 32 p.
Kas nors pasakys, kad nemėgsta perpasakojamų dalykų, o juo labiau, kai perpasakojama tokia klasika, kaip Troliai Mumiai. Bet visada bus ir tokių, kurie nuo šios knygos pradės pažintį su Mumių pasauliu. Tarkim, ši knyga puikiai tiks tik pradėjusiam skaityti vaikui – teksto nėra daug, puikios iliustracijos, viena knyga – viena įtraukianti istorija. O šioji dar ir apie žiemą bei draugystės jėgą. Knyga taip pat švelniai moko atsisveikinti su brangiais dalykais ir pasitikti naujus – be jokios baimės prarasti. Svarbiausia knygos tiesa – didžiai širdžiai dažnai pakanka mažulytės vilties, kad viduje viskas prisipildytų gerumo ir ramybės.
Pabaigai
Visa širdimi įsitraukusi į vaikų literatūros skaitymą, bandymą suprasti ir jums papasakoti, vis labiau jaučiu jos galią. Iš tiesų tai svarbi ir svari priemonė, pagalba tėvams, mokytojams, pačiam vaikui, siekiant pažinti, fantazuoti, lavinti atmintį (tarkim, yra tyrimų, kurie įrodo, kad knygas skaitantieji daro mažiau gramatinių klaidų, nes jų atmintyje užsifiksuoja tam tikras kalbos pajutimas ir kalbos tvarka), susidaryti vaizdą apie pasaulį, amžinas vertybes ir kitus per amžius nekintančius dalykus. Tereikia vaikui knygą atrasti. Žinoma, kad sudėtinga pasiklysti daugybėje (per metus Lietuvoje išleidžiama apie 400 vaikiškų knygų) įvairiausių knygų. Ir perskaityti knygos nugarėlėje esančią informaciją ne visada užtenka. Daug smagiau, kad pasakojimai apie knygas būtų perduodami iš lūpų į lūpas, būtų kuo daugiau pokalbių apie tai ir įvairiausių pažvelgimų į knygą vaikams. Ir suaugusieji čia gali labai daug padėti: patardami, nukreipdami, pasiūlydami, patys besidomėdami, apie ką leidžiamos knygos vaikams, o ne tik pirkdami populiariausiųjų dešimtuke esantį skaitalą. Patys visų pirma tapdami ar išlikdami vaikais – atvirais pasauliui, sąžiningais, ieškančiais širdimi tariamos tiesos. Man pačiai neįtikėtinai gera pasinerti į jaukių, šiltų, stebinančių, o kartais ir gluminančių iliustracijų pasaulį, pasakojimo gijas, stebuklų ir neįsivaizduojamų dalykų egzistavimą. Ieškoti tos žinios, kurią siekiame perduoti vaikui knygomis.
Parengė Jurga Lūžaitė