 |
| Sąskrydžio „Trakinių partizanai 2012“ akimirka. Nuotrauka: Mindaugo Mikulėno (Lietuvos šaulių studentų korporacijos „Saja“). |
2012 m. pirmąjį rugsėjo savaitgalį tradiciškai (jau aštuntus metus iš eilės, trečius – tokios plačios apimties ir viešai) įvyko netradicinio turinio renginys. Organizatoriai, kvietę „pabūti kartu ir pagerbti tuos, kurie kovojo ir krito, kad mes laisvi būtume“, pristatė dviejų dienų programą, apimančią įvairiausias – minties ir žodžio, triūso ir pasisėdėjimo – veiklas. Patys rengėjai – nedidelis būrelis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentų, kadaise aštriai pajutusių viešojoje erdvėje ne kartą įvardytą šio Lietuvos istorijos epizodo iškreiptą vertinimą ir atminties „stoką“.
Žinia, kalbėjimas apie Lietuvos partizanų karą visuomenėje retai susilaukia konsensuso: kas tai buvo, kaip ir kodėl? O net ir radus sutarimą dėl įvykio svarbos ir reikšmės, minėjimo ir šventimo tradicijų nelabai esama – tai bene didžiausia bėda kalbant apie valstybines ar valstybingumą įprasminančias šventes. Kai tik baigę mokyklą mano draugai nusprendė, kad reikėtų „labiau“ paminėti Vasario 16-ąją, pasižvalgius po viešai siūlomus renginius, pasukus galvą, kas čia labiau tiktų, nepavyko nieko daugiau sugalvoti, kaip tik apsirėdžius tautiniais rūbais virti cepelinus... Ir tai nebuvo nei ironija, nei parodija.
„Trakinių partizanai“ kaip tik ir kilo iš panašaus jaunatviško siekio suprasti ir įvertinti savo istoriją. 2005 m. penki antrakursiai istorikai prieš pat mokslų pradžią apsilankė vieno iš jų tėviškėje, Trakinių kaime. Natūraliu kompanijos susidomėjimo objektu tapo provincijos paminklai ir jų būklė. Po metų draugai vėl susirinko vasaros užbaigtuvėms, šįkart išnaršė platesnes apylinkes, o savo stovyklą miške juokaudami pavadino Trakinių partizanais. Dar kitą vasarą jau kryptingai imta ieškoti žmonių, atmenančių ir galinčių papasakoti istoriją. 2008 m. Aro būrio partizanų ryšininkas Antanas Steiblys-Tarzanas istoriją ne tik pasakojo, bet ir parodė – tris partizanų bunkerius ir partizano Antano Šulskaus-Nemuno žūties vietą aukštoje eglėje, kur jis buvo nukautas kulkosvaidžių ugnimi. Stebeilydamiesi į aukštai kamiene žiojinčias skyles studentai svarstė, ar tai gali būti kirvarpų, ar kulkų serijos žymės... Steiblys buvo vienintelis žmogus, žinantis tas vietas ir jų istoriją, pats miško tankmėje pastatęs kryžius. Ir kitais metais stovyklaujant partizaniškos temos neišnyko – su kirviais krūmokšniams ir beico kibirėliais buvo apeiti prieš metus sužinoti bunkeriai ir kryžiai, pasakojant jų istoriją naujai prisijungusiems žmonėms. Ne pirmus metus po apylinkes partizanų keliais besibastantį jaunimą tądien pietumis vaišino trakinietė Marija Kalvaitienė, pasakodama, kaip sodyba, kurioje svečiuotąsi, buvusi supleškinta iki pamatų, mat šeimininkai buvę partizanų rėmėjai, o ji pati likusi Lietuvoje tik todėl, kad sunkvežimiu tremtin vežama jos motina neseniai gimusį kūdikį įdavė tiesiai į rankas pro šalį ėjusiai kaimynei... Vakaras prie laužo ėjo skaitant Broniaus Krivicko eiles ir kalbantis – kas perskaityta, išgirsta, matyta. Tais metais gimė mintis asmeninį susidomėjimą paversti platesniu renginiu, stebint tolimas diskusijas viešojoje erdvėje bei artimai matant padėtį provincijoje.
Taip 2010 m. į renginį buvo sutelkti apylinkės žmonės, neabejingi jai ir istorijai – Utenos Adolfo Šapokos gimnazistai, Utenos ir Anykščių jaunieji šauliai, Anykščių politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai, veiklus anykštėnas Vytautas V. Landsbergis, kurio bardo repertuare nemaža dainų dalis – partizanų ir apie partizanus. Tada ir įgijo formalų pavidalą „Trakinių partizanai“: oficialiojoje dalyje Marijos Kalvaitienės sodyboje – pažintinės, sportinės, meninės, praktinės veiklos ano meto laiko dvasiai pajusti, spektaklių, dokumentinių filmų peržiūros, neoficialioje dalyje stovyklavietėje miške – laisvos, jokių išankstinių nuostatų nevaržomos diskusijos.
Kuo ypatingi šie tvirtą pamatą, tradiciją ir kryptį jau įgavę Trakinių partizanai žvelgiant Lietuvos mastu? Visų pirma, tai grynai „iš apačios“ kilusi visuomeninė iniciatyva, nereikalinga institucinių ryšių, nesaistoma politinių sprendimų, nelydima administracinių įpareigojimų švęsti ar prisiminti. Tai tikros, dažnai „nesančia“ ar bent „neaktyvia“ išvadinamos Lietuvos pilietinės visuomenės dalis. Kita vertus, šis iš akademinio jaunimo laisvalaikio išaugęs renginys tiesiogiai parodo, kaip naujomis, jaunimui patraukliomis formomis prisiminti ir įprasminti mūsų istoriją. Nors bendra sąskrydžio dvasia yra veikiau džiugi nei rimtuoliška ir skausminga, tačiau tokiame formate apmąstymo gilumas ne pasimeta, o veikiau smogia visu tikrovės dramatiškumu. Ypač ryškiai tai justi neformalioje dalyje, kai tradiciškai susipažįstant prie laužo prisistatoma partizanišku slapyvardžiu, pasirenkant apygardą, nurodant užsiėmimą „prieš karą“, kartu vis prisimenant, kad anuomet miške sėdėjo tokie pat jauni žmonės, įvairių profesijų ir užsiėmimų, – tai leidžia asmeniškai pajusti karo metų dramą ir pasirinkimo kainą...
Dar viena stipri renginio pusė – įsišaknijimas vietoje, ir prasidėjęs nuo konkrečios apylinkės žvalgybų. Trakinių partizanų „sielos“ Norberto Černiausko abu senelius mokykloje mokė LLKS visuomeninės dalies viršininkas, 1949 m. vasario 16 d. nepriklausomybės deklaracijos signatarasJuozas Šibaila-Merainis. Iš Trakinių kaimo kilęs 1918 m. Vasario 16-osios aktą išspausdinęs spaustuvininkas Martynas Kukta bei pirmasis Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta. Jo sūnėnas Martynas Kukta-Girininkas vadovavo Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės būriui, kurio ryšininkas buvo Antanas Steiblys. Kuktos buvo artimiausi renginio šeimininkės Kalvaitienės kaimynai. Toks lokalumas ne tik suteikia atspirtį mąstant, kodėl ir kurie įvykiai būna asmeniškai svarbūs, bet ir sutelkia skirtingas kartas ir bendram pokalbiui.
Šiemet renginyje dalyvavo VU ir LEU istorikai, studentai ir moksleiviai, studentų korporacijos SAJA ir Neo-lithuania, jaunieji šauliai, užsuko Anykščių ir Kurklių seniūnijos valdininkai, Seimo nariai ir europarlamentarai, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, Krašto apsaugos pajėgų savanoriai stovėjo garbės rikiuotėje pagerbiant žuvusius laisvės kovotojus. Iš viso maždaug 300 žmonių – gausi ir marga publika, bet neatsitiktinė, ir dar telkiama draugėn sveikos dvasios, kurioje įmanoma ir maloniai, ir prasmingai praleisti laiką.
Pernelyg dažnai valstybei ar tautai svarbių įvykių minėjimą organizuoja arba biurokratai, taip užkrečiantys renginius formalizmu ir nykuma, arba visokie marginalai ir radikalai, su kuriais dėtis sveiko proto žmonėms nesinori.O juk norisi pirmiausia – suprast. Taip vis ieškant kalbėjimo būdų, patiems keliant naujus klausimus, galiausiai buvo atsiremta į aiškų pagrindą – valstybės idėją. Ir konkrečią valstybę – anuometinę ir dabartinę Lietuvos Respubliką. Todėl Trakinių partizanų susirinkimų temos nuo konkrečių partizanų karo realijų išsiplėtė iki sovietų laikų poveikio visuomenei, todėl kitąmet ketinama plačiai kalbėti apie prieškario Lietuvą ir jos paskutinę kartą. Tuo šis renginys gal labiausiai stebina ir džiugina. Mat sovietų propagandai buvo pavykę pasiekti vieną apčiuopiamą, o Lietuvos visuomenei skaudžią pergalę, svarstymuose apie „pokarį“ (partizanų karą) išplaunant valstybės idėją. Panašu, kad ne iki galo.
Daugiau informacijos: www.saja.lt
