| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Nusivylimo akimirka. R. F. Scottas ir jo vyrai prie R. Amundseno Pietų ašigalyje paliktos Norvegijos vėliavos. |
Norvegų keliautojas Roaldas Amundsenas ir jo komanda 1911-ųjų gruodžio 14 dieną tapo pirmaisiais žmonėmis, pasiekusiais Pietų ašigalį. Tuo pat metu startavusi brito Roberto F. Scotto ekspedicija žuvo. Kaip būtų galima paaiškinti Amundseno grupės sėkmę? Pasak BBC žurnalistės Sian Flynn, velnias slypi detalėse.
1911 metais kapitonas Robertas Falconas Scottas ir kapitonas Roaldas Amundsenas iš savo bazinių stovyklų, įsikūrusių Antarktidos krante, leidosi Pietų ašigalio link, kiekvienas stengdamasis pasiekti jį pirmasis. Amundsenas ašigalį pasiekė 1911 metų gruodžio 15 dieną ir po trijų mėnesių grįžo namo. Scottas ir keturi jo vyrai ašigalyje atsidūrė 33 dienomis vėliau ir 1912-ųjų sausio 17-ąją, nepaisant didžiulių pastangų grįžti į bazinę stovyklą, žuvo. Iki pat šių dienų ginčijamasi, kodėl Amundsenui sekėsi palyginti lengvai, tuo tarpu Scotto ekspedicija susidūrė su didžiuliais sunkumais.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
Nors ir turėdami tą patį tikslą – pasiekti Pietų ašigalį, Scottas ir Amundsenas savo ekspedicijas organizavo skirtingai. Pradedant nuo vyrų, kuriuos pasirinko bendrakeleiviais, iki kelionės įrangos. Ekstremaliomis Antarktidos sąlygomis netgi mažiausios detalės galėjo lemti gyvenimą arba mirtį. Scotto ekspedicijos darbotvarkė, palyginti su Amundseno, buvo įvairesnė. Jis ketino tęsti plačios apimties mokslinę programą, kurią pradėjo dar per 1901–1904 metų ekspediciją.
Tuo tarpu Amundsenas į kelionę leidosi be jokių mokslininkų ir ne itin domėdamas moksliniais pasiekimais. Iškalbinga detalė, žygio metu Scotto grupė padarė 4000 nuotraukų, tuo tarpu Amundseno – tik 10. Norvego vaikystės svajonė buvo būti pirmuoju žmogumi, pasiekusiu Šiaurės ašigalį, o kai 1909 metais šis tikslas buvo pasiektas (tiesa, ne visi tuo patikėjo), jis nusprendė tapti pirmuoju, pasiekusiu Pietų ašigalį. Savo dienoraštyje Amundsenas rašė, kad šis siekis jam yra svarbiausias tikslas. Jam pasiekti norvegas sukaupė visą savo energiją ir išteklius.
Scottas ir Amundsenas atstovavo dviem labai skirtingoms nacijoms, tai neišvengiamai turėjo įtakos organizuojant ekspedicijas, taip pat jų lūkesčiams. Scottas buvo paskirtas dviejų oficialių Britų ekspedicijų į Antarktidą vadovu ir visada planavo savo keliones smalsios žiniasklaidos akivaizdoje. Kadangi tuo metu Britanija buvo pirmaujanti pasaulio valstybė, nebuvo jokių abejonių, kad ašigalį pirmas pasieks ne kas kitas, o anglas.
Tuo tarpu Norvegija Amundseno laikais buvo palyginti jauna nacija, tik 1905 metais išsikovojusi nepriklausomybę nuo Švedijos. Jo troškimas pasiekti ašigalį pirmam buvo labai rizikingas. Viena iš priežasčių, kodėl jis savo ekspediciją planavo slaptai, buvo ta, jog Norvegijai reikėjo diplomatinės Britanijos paramos. Būdamas politiškai jautrus, Amundsenas vengė save tiesiogiai supriešinti su anglų tyrėju ir bijojo, kad žmonės gali bandyti jį sustabdyti, jei tie planai iškiltų į viešumą.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| Robertas Falconas Scottas (1868-1912). Nuotrauka: http://www.acontinuouslean.com/ |
ScottoTerra Nova ekspedicija buvo didelė, palyginti su Amundseno rūpestingai atrinkta grupe. Apie 60 žmonių plaukė laivu, 25 laukė krante, bazinėje stovykloje. Amundsenas pasirinko 19 vyrų iš jo Fram'o ekspedicijos, tačiau tik devyni iš jų žiemojo Framheime, trobelėje, kurią jie pastatė ant ledo iškyšulio. Scottas dar turėjo suburti komandą vyrų, kurie lauktų jo krante, ir faktiškai ėmėsi šio darbo iki ašigalio likus 240 kilometrų.
Amundsenas planavo traukti ašigalio link su aštuoniais vyrais ir tik vieną asmenį, švedų virėją Adolfą Lindstrømą, palikti Framheime. Dėl vieno žmogaus savo grupėje jis nebuvo tikras – tai Hjalmaras Johansenas, žinomas Arkties tyrinėtojas. Kai nekantraujantis Amundsenas pernelyg anksti, 1911-ųjų rugsėjį, leidosi į žygį, ir grupė buvo priversta grįžti atgal į trobelę, Johansenas sukėlė pasipiktinimo audrą. Amundsenas jį ir dar du kitus tuoj pat išmetė iš ekspedicijos – jis nebuvo linkęs toleruoti žmonių, kritiškai nusiteikusių jo vadovavimo atžvilgiu. Scottas, priešingai, į savo grupę įtraukė kapitoną Oatesą (kaip armijos atstovą), nors su juo nesutarė. Laiškuose namo mamai Oatesas atvirai kritikavo Scottą ir jam kliudė.
Kalbant apie įrangą, kurią planuota naudoti kelionėje, Amundseno vyrai buvo pripratę prie sniego ir šalto klimato. Norvegija pirmavo slidžių sporte, ir Amundsenas sąmoningai į ekspediciją įtraukė slidinėjimo čempioną Olavą Bjaalandą. Britų ekspedicija nebuvo įgudusi slidinėti ir turėjo gerokai mažiau patirties, kaip naudoti slides skirtingose vietovėse. Paskutiniame pasistūmėjime ašigalio link vienas Scotto vyrų – Birdies Bowersas – netgi paliko savąsias vienoje iš laikinų stovyklų ir klupiniavo sniegu pėsčias.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| R. Amundsenas (1872-1928) planavo savo kelionę metų metus. Nuotrauka: http://artofmanliness.com/ |
Tuo tarpu Amundsenas ir jo vyrai praleido daug laiko bandydami slides ir apkaustus, kurios iš jų labiausiai tiktų skirtingomis sąlygomis. Maža to, norvegai, būdami bazinėje stovykloje, perdirbo savo batus, kad apsisaugotų nuo galimų pritrynimų. Priešingai nei britai, jie kelioniniams rūbams pagaminti nusižiūrėjo nuo inuitų vilkų kailį, jau nekalbant apie vėjo neprapučiamus Burberry kostiumus, pagamintus iš lengvesnės medžiagos – gabardino. Iš inuitų Amundsenas sužinojo, kad, norint sumažinti prakaitavimą, drabužius reikia dėvėti kuo laisvesnius.
Viena iš mažiausių detalių, kuri vėliau prisidėjo prie Scotto ekspedicijos žūties, buvo odiniai kamšalai, naudoti sandarinti žibalo kanistrus. Grįždamas atgal, sužinojęs, jog Amundsenas jį aplenkė, Scottas savo dienoraštyje pažymėjo, kad kai jo vyrai atvėrė talpas, paaiškėjo, jog žibalas išgaravęs. Tai nulėmė kamšalų nusidėvėjimas dėl itin žemos temperatūros.
Amundsenas žinojo apie šį reiškinį, ir vienas komandos narių pasiūlė jam didelius kamščius, kuriais kanistrai buvo hermetiškai užkimšti, kad nebūtų prarasta nė lašo gyvybiškai svarbių degalų. Vėliau, kai Scottas, Wilsonas ir Bowersas buvo įkalinti savo palapinėje, jie pritrūko žibalo, kurio reikėjo ledui tirpdyti. Dehidratacija Antarktyje yra didesnė problema nei badas.
Kalbant apie transportą, Scottas visada naudojo žmogaus jėga traukiamas roges. Tai buvo sekinantis užsiėmimas, tačiau jis buvo įsitikinęs, jog tai yra kilniadvasiškiau nei išnaudoti gyvūnus. Amundsenas Arktyje taip pat buvo išbandęs žmogaus traukiamų rogučių metodą ir nenorėjo dar kartą to pakartoti. Jis pasiėmė gerai išdresuotus šunis, specialiai nupirktus Grenlandijoje, ir du patyrusius šunų prižiūrėtojus – Sverrą Hasselį ir Helmerį Hansseną. Šunų kinkiniai suteikė kelionei į ašigalį tempo, tuo tarpu pagrindinė keliautojų užduotis buvo pasirūpinti, kad vėžės būtų tvarkingos, o šunys paėdę. Nusilpusius ar nepaklusnius šunis nužudydavo arba paleisdavo.
Šunys, kai jie apsistojo Butcherio stovykloje, likus maždaug pusei kelio iki ašigalio, tapo norvegų raciono dalimi. Daugelis jų buvo užmušta, kad išmaitintų vyrus ir likusius šunis. Amundsenas ir jo vyrai šlykštėjosi tuo, ką darė, tačiau jie žinojo, kad tik taip išliks gyvi. Britai niekada nevalgė savo šunų, tačiau skerdė žemaūgius arklius, užkasdami dalį skerdenos sniege, kad galėtų sunaudoti grįždami atgal.
Geros mitybos trūkumas, kai kurių istorikų nuomone, ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl britų komanda patyrė nesėkmę. Tikėtina, kad prieš leisdamiesi į ašigalį jie jau kentėjo nuo avitaminozės. Skorbutas, liga, atsirandanti dėl vitamino C trūkumo, jau nuo seno žinota jūrininkų. Ši skausminga, alinanti būklė visą laiką baigiasi mirtimi, jei paliksi ją negydytą. Nors tuomet vitaminai dar nebuvo išrasti, žinota, kad atsilaikyti gali padėti šviežias maistas.
Amundsenas ir jo vyrai valgė šviežią ruonių ir pingvinų mėsą, o pastarojoje yra pakankamai vitamino C, geriausios apsaugos nuo skorbuto. Norvegai šią mintį taip pat perėmė iš vietinių gyventojų, kurie valgydavo beveik vien mėsą. Britai teikė pirmenybę kiek kitokiam skoniui ir dažnai pingvinų bei ruonių mėsą perkepdavo, o tai mažino vitamino C joje kiekį.
Kitas komandų skirtumas buvo sausainiams kepti miltai, pagrindinis keliautojų maistas. Britų sausainiai buvo pagaminti iš baltų miltų ir natrio karbonato. Norvegų sausainiai buvo iškepti iš avižinių miltų ir mielių, kurie aprūpino organizmą B vitaminais, stiprinančiais nervų sistemą. Kiekvieną dieną jie valgė pemikaną – pyragą, pagamintą iš sumaišytos muštos išdžiovintos jautienos ir riebalų. Tai buvo maistingas, tačiau pernelyg nežadinantis apetito maistas. Keliaujant slidėmis, pemikaną maišydavo su ištirpintu sniegu ir pasigamindavo karštą troškinį. Scotto pemikanui trūko avižų ir žirnelių, pagal Amundseno receptą, ir jo vyrai nusilpo.
| Image may be NSFW. Clik here to view.  |
| R. F. Scotto vyrai stumia roges. Nuotrauka: http://artofmanliness.com/ |
Tačiau pagrindinis skirtumas tarp norvegų ir britų komandų buvo vadovavimas. Scottas buvo sudėtingas, jautrus, linkęs į savistabą žmogus, turintis daug literatūrinių gebėjimų ir žavesio. Jo vadovavimo koncepcija susiformavo tarnaujant karininku Anglijos laivyne, kuriame santykiai neišvengiamai buvo hierarchiniai ir formalūs. Jei jo lavinimas būtų buvęs mažiau konvencionalus, jo nebūtų pasirinkę nei seras Clementas Markhamas (Karališkosios Geografijos draugijos prezidentas) nei kiti „oficialiojo“ komiteto nariai.
Priešingai, Amundsenas buvo inovatyvus individualistas – profesionalus entuziastingas šiaurės tyrinėtojas. Jis taip pat buvo įvairialypė asmenybė, ypač santykiuose su kitais žmonėmis, tačiau jos susikoncentravimas ir rungtynių dvasia buvo neprilygstami. Jie niekada nesusitiko, nepaisant Scotto bandymų užmegzti su Amundsenu kontaktą, kai pastarasis viešėjo Christianijoje, šiandieniame Osle, 1910-aisiais.
Scotto žygis ir mirtis, netrukus prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo masinių žudynių kontekste, buvo nuspalvinti didvyriškomis spalvomis, tuo tarpu Amundsenas, nors ir laimėjo varžybas dėl Pietų ašigalio, gyveno toliau, visą laiką jausdamas kartėlį ir nepasitenkinimą – jo pergalę temdė britų ekspedicijos žūtis.
Amundsenas dingo 1928 metų birželio 28 dieną, kartu su norvegų pilotu Leifu Dietrichsonu ir kitais, skridusiais gelbėti nukritusio iš Šiaurės ašigalio grįžtančio diržablio „Italia“ įgulos. Manoma, kad Amundseno lėktuvas nukrito į Barenco jūrą (Red.).
Pagal Sian Flynn straipsnį BBC History parengė Zigmas Vitkus