Mintis parašyti šį straipsnį kilo bendraujant su vaikais, patiriančiais patyčių mokykloje. Paaiškėjo, kad net ikimokyklinio ugdymo klasių vaikai kaip žirnius į sieną pyškino patiriamų patyčių pavidalus: pravardžiavimas, užgauliojimas, pašaipos, erzinimas, apkalbos, nedraugavimas, stumdymas, mušimas.
Ne ką menkiau vaikai, su kuriais teko bendrauti, žino ir pagrindines rekomenduojamas elgesio strategijas: pasakyti apie tai suaugusiesiems, nekreipti dėmesio, vengti kontaktų su vaikais, linkusiais tyčiotis, ir svarbiausia – neatsakyti tuo pačiu. Ir vis dėlto vaikai kas kartą keldavo tą patį klausimą: ką daryti? Bandžiau suvokti, kodėl nepaisant turimų žinių apie šį fenomeną, vaikai visgi kelia tokį klausimą. Kas, ar įgūdžių ir gebėjimų trūkumas, ar kitos priežastys verčia juos kreiptis pagalbos ir toliau ieškoti atsakymų. Todėl tiesiog klausdavau vaikų, ar jie bandė taikyti suaugusiųjų siūlomas strategijas ir kokių rezultatų pasiekė.
Dažniausiai išgirstas atsakymas buvo...jog šios strategijos neveikia. Kitaip tariant, nepaisant taikytų priemonių, patyčios tęsiasi, įgyja naujų pavidalų, sustiprėja arba, jeigu skriaudikas nubaudžiamas, lieka kaltės, baimės, gėdos jausmai. Tik pavieniais atvejais situacija išsispręsdavo pozityviai.
Šis straipsnis – tai bandymas pažvelgti į patyčių reiškinį šiek tiek kitu žvilgsniu ir pasiūlyti kitų sprendimo būdų. Kadangi patyčios bendrąja prasme yra agresijos forma, patogumo dėlei toliau patyčias vadinsiu agresija, o šio santykio dalyvius – agresoriumi ir auka.
Kiekvienas reiškinys yra tikrovės dalis.Tai reiškia, kad jis yra tikslas, o ne priežastis. Vadinasi, jei susiduriame su patyčiomis, jų neturėtume traktuoti kaip provokacijos „aukai“, bet suprasti, jog konkretus atliktas veiksmas yra „agresoriaus“ vidinės tikrovės įkūnijimas.
Kita ne mažiau svarbi tikrovės dalis yra tai, kad reiškinys pats savaime nėra tas pats, kas jo interpretacija. Pavyzdžiui, reiškinys yra ištartas žodis, atliktas veiksmas, kūno poza ir t.t. Interpretacija – tai reikšmė, kuri suteikiama (priskiriama) tam reiškiniui. Čia svarbu pabrėžti, jog veiksmą atlieka vienas asmuo, o reikšmę jam suteikia mažiausiai du asmenys (tas, kuris atlieka, ir tas, į kurį nukreiptas tas veiksmas). Todėl, bandydami, pavyzdžiui, išspręsti dviejų besipravardžiuojančių vaikų ginčą, dažniausiai sulauksime dviejų prieštaraujančių viena kitai interpretacijų – vienas vaikas sakys:„aš tik pajuokavau“, o kitas sakys: „jis iš manęs tyčiojasi.“
Trečias dalykas, į kurį derėtų atkreipti dėmesį, tai visiems žinoma tiesa, jog keisti galime tik savo elgesį ir interpretacijas. Todėl visos pastangos keisti kitą, kad ir kylančios iš pačių kilniausių paskatų, visada patirs nesėkmę. Tas kitas yra nekeistinas, kad ir kas jis būtų – vaikas, suaugęs, visuomenė, pasaulis, kad ir kaip kartais nepatogus jo buvimas greta atrodytų.
Patyčios – vidinės tikrovės įkūnijimas. Pateiksiu keletą svarbiausių motyvų, dėl kurių patyčios realizuojamos konkrečiu veiksmu.
Noras atkreipti į save dėmesį ir užmegzti kontaktą. Plačiąja prasme – tai noras būti matomam ir pripažintam. Suprantama, kad pravardžiavimas ar kepšnojimas nėra pats tinkamiausias būdas, tačiau turime pripažinti, jog vaikai naudoja šį metodą ypač tais atvejais, kai išgyvena atliepiančio dėmesio stoką šeimoje, kai itin skiriasi abiejų santykio pusių vertybės, temperamentas, išvaizda, socialinis statusas ir pan. Auka tiesiog yra paslaptis agresoriui. Patyčiomis tarsi siekiama pranešti žinią: „Atsiliepk, man niekaip, kitaip nepavyksta tavęs prakalbinti.“ Šiuo atveju padėtų vaiko gebėjimų, pozityvių pokyčių pastebėjimas, pagarbos kitokiam ugdymas, bendravimo įgūdžių lavinimas.
Noras rasti ir įtvirtinti savo vietą grupėje. Tai tarsi kvietimas į dvikovą. Šiuo atveju agresorius veikia valingai, nes patyčios nukreiptos į konkrečius aukos asmenybės bruožus arba ypatumus. Patyčiomis tarsi siekiama pranešti žinią: „Na, susigrumkime, kuris stipresnis.“ Savo esme – tai asmens tapatumo paieška, o tapatumas atrandamas tik santykyje su priešingybe. Šiuo atveju pravartu vaikams padėti suprasti asmenų tarpusavio papildomumo fenomeną, jog tik kito silpnumo ar mažumo dėka galima nustatyti savo jėgą ar dydį.
Pastanga paslėpti savo tikruosius jausmus. Neretai agresorius jau turi negatyvios patirties, kai buvo atskleidęs savo jausmus: baimę, gėdą, pyktį, kartais net džiaugsmą ar meilę, ir jie buvo paniekinti. Paauglystėje atsiranda ir naujų, iki tol neišgyventų jausmų, todėl kai kurie paaugliai juos slepia patyčiomis. Patyčiomis vaikas tarsi sako:„Aš esu paslaptis. Noriu, kad tu susidomėtum, atrastum, mane.“ Šiuo atveju gali padėti asmenybės savęs pažinimas, savigarbos ugdymas, valinga saviraiška.
Išsekusios pastangos slėpti susikaupusius jausmus. Šiuo atveju agresoriui auka yra atsitiktinis objektas, ant kurio išliejami susikaupę jausmai. Neretai auka gali tapti netgi tas, kuris nori pagelbėti: jautresnis bendraklasis, draugai, šeimos nariai, mokytojai. Vaikas tarsi šaukte šaukia „man beprotiškai skauda, nebeturiu jėgų kentėti“. Tinkamiausia pagalba tokiam vaikui būtų atjaučiantis išklausymas ir besąlygiškas jo priėmimas. Tačiau derėtų prisiminti, jog kito asmens priėmimas nėra tas pats kas nuolaidžiavimas. Agresoriui galima užduoti klausimą: „kodėl mane muši (skriaudi, pravardžiuoji?“). Ori aukos laikysena šiuo atveju dižiausia pagalba agresoriui.
Kaip atpažinti tikrąjį patyčių motyvą
Kaip jau minėjau pradžioje, vienas ir tas pats reiškinys dėl santykio įgyja tam tikras interpretacijas (mažiausiai dvi). Todėl skriaudos, pažeminimo ar atstūmimo jausmai gali kilti ne dėl paties veiksmo, bet dėl jo interpretacijos, kurią auka priskiria veiksmui. Pavyzdžiui, kreipinys „mažyli“ gali būti suprastas ir kaip meilus kreipinys, ir kaip pasityčiojimas. Todėl aukai svarbu pakeisti savo žiūros kryptį. Tradicinės siūlomos strategijos nukreiptos į „agresoriaus“, kuris galbūt visiškai nėra agresorius, sutramdymą, nubaudimą, sudrausminimą. Dėl to daugeliu atvejų agresija tęsiasi, transformuojasi arba tampa kerštu – aukos agresija prieš agresorių. Kreipiant žvilgsnį į save, galima pasiekti geresnių rezultatų ir kas dar svarbiau – vaikams suteikti įrankį, kurį jie galės naudoti kada tik jiems to prireiks.
Pažinti „agresoriaus“ motyvus, galima atpažįstant savo jausmus. Paklauskite vaiko, ką jis jaučia, kai savo adresu patiria vadinamąsias patyčias. Tiksliai įvardykite vadinamojo agresoriaus veiksmą ir aukos jausmus. Pavyzdžiui: „Ką jauti, kai Darius tave vadina „mažyle“? Tikėtina, jog sulauksite bent vieno iš šių atsakymų: „Aš nenoriu, kad mane vadintų mažyle“ (pyktis dėl netinkamo kontakto užmezgimo); „Jis žino, kad man nepatinka, todėl mane taip vadina“ (skausmas dėl melagingos emocinės komunikacijos, jausmų slėpimo arba išliejimo); „Man liūdna, nes jaučiu, kad jis nenori su manimi draugauti“ (socialinio vaidmens nepriėmimas, dvikova);
Kaip pamilti savo priešą. Atpažinus „aukos“ jausmus galima tiksliau nuspėti tikruosius „smurtautojo“ motyvus. Tačiau tuomet kyla pavojus, užuot atliepus „agrsoriaus“ poreikius, savo atsaku manipuliuoti ir valdyti jį. Todėl vaikus reikia mokyti artimo meilės, kuri šiuo atveju pasireikštų, kaip skaistus žvilgsnis į kitą asmenį. O tai reiškia, kad už to „kaip kažkas kažką daro“ („Jis netinkamai mane vadina“), įžvelgiamas troškimas slypintis po šiuo kreipiniu“. Taigi vaisingas „aukos“ atsakas galėtų būti: pasitikslinimas (Ar tu į mane kreipiesi? Ar tu nori mane įskaudinti? Ar tu nori parungtyniauti?). Savo jausmų atskleidimas: „Kai išgirstu žodį „mažyle“ jačiuosi... Atleidimas: „Suprantu, kad tu galėjai nežinoti, jog mane tai labai skaudina... atleidžiu tau....Savo ketinimų (troškimų) įvardijimas: aš norėčiau.......(kartu žaisti; aš norėčiau tave išklausyti, suprasti ir padėti tau.....; aš norėčiau bendradarbiauti, nes matau tavo stipriąsias savybes, man reikia tavo pagalbos ir pan.). Nukreipdami ugdytojų pagalbą į „aukos“ savęs pažinimą, o ne į agresoriaus tramdymą, lavinsime vaiko gebėjimą įvairiose gyvenimo situacijose veikti valingai, įžvalgiai, atliepiančiai, galop išmintingai. Priešingu atveju „aukos“ atsakas bus refleksyvus, o tai reiškia, kad gynybiškai priešiškas.
Aptardama patyčių reiškinį, sąlyginai vartojau sąvokas „agresorius“ ir „auka“, tačiau verta suprasti, kad bendraujant šie vaimenys akimirksniu kinta. Ir tie asmenys, kurių agresyvus elgesys dažnesnis ar stipriau pasireiškiantis, neretai turi didesnę ir skausmingesnę aukos patirtį. Strategija, kurią siūlau, yra žvilgsnio krypties arba reiškinio interpretacijos pakeitimas. Pažvelkite į „agresorių“ kaip į stokojantįjį, o į save – kaip turtuolį, be jokio nuostolio galintį pasidalinti savo turtais. Perduokite vaikams žinią, kad tik akistatoje su stokojančiuoju įmanoma suvokti, koks turtingas esi, o priešo dėka tapti taikdariu ir atpažinti tikrąjį savo pašaukimą mylėti.