 |
| Spektaklis „Balta drobulė". Donato Stankevičiaus nuotrauka |
Ištara, pasakyta Antano Škėmos dukters Kristinos Škėmaitės-Snyder interviu: „Tėvas vaikystėje man sakydavo: „Aš būsiu garsus tik po mirties“, – priverčia sugrįžti prie tekstų: iš naujo perskaityti romaną „Balta drobulė“, novelių knygą „Čelesta“ ar prisiminti paskutiniąją rašytojo dramą „Ataraxia“.Rengti konferencijas, kuriose būtų analizuojamas A. Škėmos fenomenas ir jo svarba kūryboje. Arba rašyti studijas ir monografijas, skirtas naujiems teksto perskaitymo būdams, pasitelkus modernius metodus, plėsti skaitymo lauką, permąstyti viską, kas vyko „prieš“ ir „po“. Visą tai – susiję su sudėtinga A. Škėmos asmenybe. Vis dėlto galima teigti, kad A. Škėma su savo savo pozicija ir ironišku požiūriu į aplinką aktualiu rašytoju tapo po mirties. Tai tik dar labiau išryškina jo kūrybos svarbą XXI a. lietuvių literatūros, literatūrologijos ir kultūros kintančiame lauke.
Šiandien aktualu tai, kad žmogaus būtis, sąmonės diktantai visada yra neatsiejami nuo paties individo teatro suvokimo, individualaus mąstymo. XXI a. mes vis dažniau galvojame apie emigraciją. Keliame klausimus, susijusius su egzilio problemomis, stengiamės išspręsti aktualias politines problemas. Bet vis dėlto nesusimąstome, ką kiekvienas išeivis (ypač – išeivis menininkas) patiria, išgyvena, kai turi palikti savo gimtuosius namus, Tėvynę, pradėti kurti naują gyvenimą svetur ir, be abejo, prisitaikyti prie tos vietos taisyklių, ideologijų ar mąstymo. Juk dažniausiai Berlynas, Paryžius, Niujorkas tampa naujaisiais kūrėjų mąstymo namais. Todėl ir anksčiau, ir šiandien teatro kalba yra vaizduojamas visai kitoks išeivio gyvenimas: jis yra kupinas tragizmo, melancholijos ir nuolatinio grįžimo sąmonės srautais į prarastąją Tėvynę.
Apie tai, kad vienas iš moderniausių Lietuvos išeivijos rašytojo A. Škėmos romanų „Balta drobulė“ bus perkeltas į Kauno valstybinio dramos teatro sceną, daugelis sužinojo dar vasarą. Visų teatro kritikų, recenzentų ir žiūrovų buvo laukiama ir spektaklio premjera, ir rekonstruojamos Didžiosios teatro scenos atidarymas. Ir visa tai įvyko (premjera – 2012 m. spalio 12 d.). Bet vis dėlto kirba klausimas – ar spektaklis patiktų pačiam avangardo kūrėjui A. Škėmai?
Spektaklį „Balta drobulė“ pastatė Kauno valstybinio dramos teatro režisierius J. Jurašas, kuris teatro pasaulyje debiutavo 1963 m. Teatrologė V. Truskauskaitė, remdamasi kitų recenzentų įžvalgomis, teigia, kad „Jonas Jurašas yra „didis [...] modernaus teatro klasikas Lietuvos teatre“. Daugelis režisieriaus spektaklių, pastatytų Lietuvoje, buvo uždrausti ar paveikti cenzūros. Gal todėl 1974 m., jis kartu su žmona A. Marija Sluckaite-Jurašiene emigravo. Žinoma, intensyviai J. Jurašas dirbo ir išvykęs iš Lietuvos: sukūrė spektaklių JAV, Japonijos, Vokietijos ir kt. teatruose. 1990–2011 m. su pertraukomis kūrė Lietuvoje. Dabar literatūros ir teatro mėgėjų laukiamas naujausias jo darbas – spektaklis „Balta drobulė“ (2012 m.).
Spektaklio „Balta drobulė” gimimo kūrybinės aplinkybes – tai nuolatinis novatoriškumo ieškojimas, idiliškų prasmių įgyvendinimas. Siekis į išeiviją žvelgti per XX a.– XXI a. Prizmę, ieškoti egzilio prasmių ir jas pritaikyti šiandienai. Spektaklyje, kaip ir romane, tarp sapno ir realybės brėžiama siaura riba. Visas šias sudėtingas kolizijas galime pastebėti teatriniame įvykyje. J. Jurašas siekia, kad garsus išeivijos rašytojas A. Škėma būtų perkeltas į sceną. Režisierius atsigręžia į emigracijos prasmę, jos problemas. Siekia tapatintis su A. Škėma. Juk abudu menininkai – patyrę emigraciją. J. Jurašo tikslas yra ne tik parodyti gyvenimą tragiško menininko akimis, bet ir bandyti jį pakeisti (teatre naudojama minimali absurdo poetika, o romane – sąmonės srauto). Spektaklio režisierius pabrėžia, kad „A. Škėma – pirmasis modernus lietuvių autorius, kurio darbai niekada nebuvo pritaikyti scenai. [...] Tai yra reikšminga“. Bet vis dėlto gana rizikinga.
Turbūt kiekvienas skaitytojas žino, kad „Balta drobulė“ – tai ypač sudėtingos naratyvinės struktūros kūrinys. Romane susipina realybė ir pagrindinio veikėjo A. Garšvos sąmonės srautai (sapnai, prisiminimai – antroji kūrinio dalis vadinasi „Iš Antano Garšvos užrašų“). Romane yra vaizduojamas šeštojo dešimtmečio Niujorkas, Nepriklausomybės laikų Lietuva arba net sovietų ir vokiečių okupacijos metas. Kiekvienas A. Garšvos sąmonės akstinas inspiruoja tolesnius įvykius, kurie dažniausiai būna nerišlūs, padriki, persmelkti siurrealizmo estetikos. Todėl literatūrologė dr. L. Mačianskaitė pažymi, kad A. Škėmos „romanas nepateikia jokios pamokomos tiesos ir atsisako aiškinti gyvenimo prasmę, tapdamas artimas įvairių kartų skaitytojams“. O teksto intertekstualumas skaitytoją priverčia mąstyti, atpažinti F. Kafkos, V. Woolf ar S. Dali įtaką romano autoriui.
A. Škėmos romano inscenizacija – tai A. Sluckaitės-Jurašienės darbas, kuriame blyksteli dabartis ir praeitis. Bent vieną vakarą (o gal net ir daugiau) Kaunas galėjo alsuoti Niujorko dvasia. Suprantama, kad prozos kūrinį perkelti į teatro sceną yra sunki užduotis. Todėl tai kėlė begalę klausimų: ar romano inscenizacija „suteiks naujų, netikėtų prasmių ir praplės jo suvokimo lauką, o gal įgalins kitokį, iš šiandienės tikrovės kylantį jo perskaitymą?“ Pasak A. Sluckaitės-Jurašienės, „spektaklis ypač tinka Kaunui. Nes visi Garšvos prisiminimai grįžta į Kauną, į Aukštąją Panemunę. Viskas vyksta čia pat“. Žiūrovas salėje tuo pačiu metu gali pajusti ir Kauną, ir Niujorką. Atlikdama gilią ir visuminę romano teksto analizę, A. Sluckaitė-Jurašienė jautė protagonisto A. Garšvos vidinio vyksmo empiriškumą, dvasią. Ir, be abejo, ją perteikė tekstu, akcentuodama svarbiausius dalykus: istoriją, realius ir menamus A. Garšvos ir Elenos dialogus, ironiją, o mažiau svarbius įvykius paliko paraštėse (pavyzdžiui, sovietų ir vokiečių okupaciją).
Vis dėlto ne dramai skirtas tekstas „kišo koją“ režisuojant spektaklį ir atliekant vaidmenis. Viena vertus, anot recenzento G. Jankaus, „spektaklyje pulsuoja škėmiška dvasia“. Kita vertus, pulsuojanti dvasia ir A. Garšvos sąmonės srautai vaizduojamus įvykius ne sujungia į visumą, bet atskiria / išskiria iš visumos. Pastebėtina, kad spektaklis yra koliažinis, tarsi sudėliotas iš atskirų scenų. Galima teigti, jog ir režisierius, ir teksto inscenizacijos autorė norėjo perteikti sąmonės srautą, jo poetiką. Vis vien žiūrovas atpažino A. Garšvos akcentuojamas problemas: ribinių situacijų problematiką, tikrosios meilės paieškas, kančią, sielvartą, pasaulio apatiškumą ar disharmoniją.
Kad ir kaip romano inscenizacijos autorė išstudijavo romaną, jo parašymo aplinkybes, vieno svarbiausių „Baltos drobulės“ epizodų nei ji, nei režisierius į sceną neperkėlė: tai A. Garšvos samprotavimai apie kūrybą (šiuolaikinę ir maironiškąją) bei kūrėjo menininko amžinos gyvenimo prasmės paieškos.
Ryškiausiai sukurtas vaidmuo – aktoriaus D. Svobono A. Garšva. Įsijautęs ir išgyvenęs protagonisto jausmus, scenoje D. Svobonas privalo įtaigiai laviruoti tarp realybės ir pagrindinio veikėjo sąmonės srautų, kuriuose susipina aliuzijos į istoriją (NKVD kankinimų būstinė) ir vaikystės prisiminimai (grįžimas į Kauną, į Aukštąją Panemunę). Visi šie išgyvenimai yra perteikti per Niujorko vaizdus (metro, dangoraižiai, liftas, nuolatinis skubėjimas). A. Garšvos mylimoji – Elena (aktorė E. Mikulionytė kuria dramatišką, bet kartu švelnų charakterį). Spektaklyje tarp Garšvos ir Elenos kūrybinis suokalbis nelabai mezgasi. Trūksta susikalbėjimo, darnos. Atrodo, kad kiekvienas tiesiog atlieka savo vaidmenį, o ne ieško vienybės. Nesistengia kalbėti vienu balsu, gyventi ir išgyventi veiksmo vienu kūnu.
Kiti veikėjai perteikia ekspresyvų potraukį groti smuiku (pvz., Tėvas – aktorius G. Adomaitis) ar apmąstymus apie Tėvynę. Sudėtingesnį charakterį atskleidžia Motina (aktorė D. Stubraitė). Ji dalyvauja epizoduose su Weniavskio muzikos improvizacijomis, vyro pavydo priepuoliuose ir sąmonės trūkčiojimuose, kurie veda prie išprotėjimo. D. Stubraitės vaidmuo viską sustyguoja, sujungia. Juk Motina nuolat įsiterpia į A. Garšvos sąmonę, net bando jį apsaugoti, globoti. Deja, jai tai nepavyksta.
Galima teigti, kad kiekvienas spektaklio aktorius kuria kitokią nuotaiką. Pavyzdžiui, daktaras Ignas (aktorius L. Laucevičius) gali būti ir šaltas, abejingas, bet drauge ir jungiantis įvykių liniją, susidūrus realiam ir metafiziniam pasauliui. Arba Rudojo žmogaus personažas (aktorius E. Stancikas), kuris simbolizuoja aklą lemtį, svarbią A. Garšvos tolesniam gyvenimui. Spektaklyje kuriamas ne visuminis, o atskiras, t. y. kiekvieno aktoriaus išgyvenamas pasaulis. Tik A. Garšvos vaidmuo perteikia simbolines ir metaforines prasmes. Vis dėlto pats svarbiausias simbolis scenoje – tai liftas-narvas (centrinis spektaklio elementas), kuris yra ne tik A. Garšvos darbo vieta, bet ir kitas pasaulis, kuriame galima pasislėpti, rasti prieglobstį. Nuolatinis kilimas „up“ ir leidimasis „down“, kuris ypač pabrėžiamas scenoje, užkoduoja protagonisto monotoniją, išryškina sąmonės diktantus. Liftas spektaklyje yra prilyginamas narvui, kuris išryškina išeivio savotišką dramatizmą, jį įkalina uždaroje erdvėje, kurioje kiekvieną dieną A. Garšva kartoja: „Ir up, ir down, up ir down“. Dominuoja lifto vertikalė, kurią kasdien kartoja raudona uniforma apsivilkęs A. Garšva Niujorko nuolat kintančiame mieste: „Esu keltuvinis angelas su operetine uniforma.“ Savo darbą jis palygina su operete ir dar labiau pabrėžia ironiją, sarkazmą ar visa tai dramatizuoja.
Scenoje pasirodanti balta miegamojo paklodė (drobulė) yra nuoroda ne tik į pavadinimo aiškinimą, bet ir į dvi kultūros dominantes: krikščioniškąją (parodomas glaudus ryšys su Turino drobule, į kurią buvo suvyniotas Kristaus kūnas; Veronikos drobulė, kuria buvo šluostomas Kristaus veidas) ir lietuviškąją mitologinę (pastarąją liudija vėlės, kurios būna apsigobusios balta drobule).
Taip pat simbolinę prasmę įgauna nuolatos spektaklyje kartojamas žodis „zoori“. („Kur yra zoori? Kas yra zoori? Kodėl yra zoori? Aš pamečiau zoori. Padėkite man jį surasti!“). „Zoori“ spektaklyje yra siejamas su kančia, su paskutine gyvenimo akimirka. Savo tragiškos egzistencijos baigtį A. Garšva nuspėja dar tada, kai netikėtai lifte prispaudžia iš narvo ištrūkusią šinšilą. Protagonistas regi savo ateitį iš praeities pozicijos. Recenzentas V. Gedgaudas pažymi, kad „D. Svobono Garšva – dar šiek tiek amorfiškas, lyg ir kaip reikiant dar nepajutęs spektaklio atramos taškų, jo ašies, galutinės savo emocijų dislokacijos toje cementinėje Juozapato pakalnėje, dar neužčiuopęs to metafizinio, A. Škėmos išsapnuoto zoori“.
Kiekviena metafora ar simbolis spektaklyje perteikia tragiško likimo menininko jausmus, aplinkinio pasaulio suvokimą, pajautimą. Vis dėlto metafora ar simbolis gali turėti ir daugiau reikšmių, praplečiančių ne tik aktoriaus, bet ir žiūrovo suvokimo ribas, kurios yra neatsiejamos nuo vaidybinės erdvės, t. y. scenos, dekoracijų, kostiumų, apšvietimo, rekvizitų ar butaforijos; nuo visko, kas buvo nuodugniai apgalvota spektakliui. Išanalizuotos tuometinės realijos, perteikta ir, žinoma, sukurta autentiška Niujorko pulsacija. Žiūrovas galėjo ne tik stebėti teatrinį įvykį, bet ir pamatyti jį su šiuolaikinių medijų pagalba: vaizdo projekcijos „Baltos drobulės“ scenoje tampa ypač svarbia priemone, kuri papildo ar pabrėžia scenoje vykstančius įvykius. Spektaklis pradedamas Niujorko dangoraižių, gatvių vaizdais. Viskas yra stebima iš viršaus: vaizdas matomas tarsi iš Dievo pozicijos. Panemunės pasirodymas, raibuliuojantis vanduo ne tik išryškina A. Garšvos prisiminimus, bet juos įprasmina ateityje. O V. Woolf, E. A. Poe, E. Pound ar F. Nietzsche tekstų citatos, pasirodančios projekcijose, perteikia Garšvos vidinį dramatizmą, visai kitokį vizijų pasirodymą. Juk citatos – vaizduojamos padrikai, neturinčios linijos – perteikia siurrealų protagonisto pagalbos šauksmą. Pavyzdžiui: „Kodėl aš ne Mozė? Kuo jie mane pavertė? Baisingu vabalu. Netikėkite metamorfozėm, ponai. Aš Franzas Kafka“. Arba stambiu planu vaizduojamas A. Garšvos (aktoriaus D. Svobono) veidas perteikia savo egzistencijos tyrinėjimą, asmenybės savastį.
Taigi, režisieriaus J. Jurašo pastatytas psichologinis-egzistencinis spektaklis „Balta drobulė“ Kauno valstybiniame dramos teatre žiūrovą priverčia pažvelgti į dramatišką poeto A. Garšvos gyvenimą išeivijoje (Niujorke). Kelti būties klausimus, kuriuos inspiruoja mūsų visuomenės realijos. Ar mėginti bent trumpam susitapatinti su scenoje jausmus išgyvenančiu A. Garšvos charakteriu.Modernus teatrinio įvykio pastatymas, ypač kalba, kuri yra užkoduota metaforomis, simboliais ar archetipais, parodo ir, be abejo, išryškina dramatišką, nihilizmo persmelktą A. Garšvos sąmonės pasaulį, kuriame susilieja sapnai ir prisiminimai. Scenoje vaizduojami įvykiai yra persmelkti siurrealizmo estetikos. Žiūrovas gali pastebėti realų vaizdinį arba tokį, kuris išeina už realaus suvokimo ribų.
Romano adaptacija teatro scenai parodo, kad tai yra sudėtingas ir daug pastangų reikalaujantis darbas. Prozos kalbą reikia perteikti per dramos prizmę. Tekstą perkėlus į sceną, yra galimi tam tikri netikslumai ar sava teksto interpretacija, gali atsiverti naujos prasmės, įžvalgos. Šiuo atveju romano inscenizacijos autorė A. Sluckaitė-Jurašienė atliko „Baltos drobulės“ teksto analizę ir ją pritaikė sceniniam gyvenimui, taip perteikdama šeštojo dešimtmečio Niujorko dvasią, gyvenimą. Autentiški to laiko kostiumai ar profesionalūs aktoriai leidžia žiūrovui įsijausti. Režisierius yra metaforinio teatro meistras, jis stengiasi metaforas yra išryškinti, įrėminti simbolių ir archetipų lauke. Tad scenoje prasmės, reikšmės yra ne iki gali atskleidžiamos. Ar pabrėžiamos akustika ir vizualiomis technikos priemonėmis (vaizdo projekcijomis), kurios atspindi protagonisto vidinį pasaulį, jo tragikomiškumą. Juk žiūrovas skaito, perskaito tekstą ir kartu stebi vyksmą scenoje, kur intertekstualumas (nuorodos į kitus kūrinius, įvykius, grožinių kūrinių citatas) pereina į peripetijas: staigias veiksmo komplikacijas, dramatiškus pasikeitimus. Ir visa tai įvyksta Garšvos sąmonėje, kuri nuskaidrėja tik spektaklio pabaigoje.
Režisūrinis sumanymas sukuria postmodernų teatro reginį, kuris prikausto ir peržengia žmogaus kitas suvokimo ribas, atveria interpretacijos galimybes. Romano „Balta drobulė“ autentiškas tekstas yra ne vaidinamas, o gyvai ir dramatiškai išgyvenamas. Nenukrypstama nuo fabulos. Aktoriai, atsidavę teatriniam įvykiui, simboliai ar metaforos, butaforijos yra įrėminamos visame spektaklyje, visoje scenoje. Poeto A. Garšvos išgyvenimai, patirtys ir dramatiška baigtis spektaklio pabaigoje tampa vieniu. Todėl ilgai laukta „Baltos drobulės“ premjera priverčia sugrįžti prie teksto, jį iš naujo permąstyti. Jo nereikia lyginti su scenine interpretacija,nes ir tekstas, ir spektaklis atskleidžia skirtingus suvokimo kelius, kurie, rodos, susiliejo į vieną režisieriaus J. Jurašo ir A. Škėmos kelią. Kelią, į kurį yra A. Škėmos grįžtama iš jo neišėjus.