Siūlome Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko Prezidento Rolando Pakso kalba partijos 11- ajame Kongrese.
„Buvome, esame, būsime“ – toks yra vienas iš mūsų partijos devizų. Gimęs tada, kai partijai, ko gero, buvo sunkiausi metai. Ištvėrėme, sustiprėjome, esame kupini ryžto įgyvendinti tai, ko siekiame visą partijos veiklos dešimtmetį.
Bet iš tikrųjų tik šiandien prasideda pats sunkiausias partijos darbas – turint vienokius ar kitokius valdžios instrumentus, įgyvendinti savo programą. Savo idėjas, kurias deklaravome 2002 metais skelbdami partijos programą ir vėliau nuosekliai atkartojome rinkimų programose, teks paversti kūnu ir krauju.
Trumpai noriu priminti mūsų partijos programines nuostatas, kurias apsibrėžėme daugiau kaip prieš dešimtmetį. Tai tvarka valstybėje, laisva ir kūrybiška asmenybė, saugus, sveikas ir pasiturintis kaimas, būstas kiekvienam, stabiliai ir pelningai dirbančios smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės, visiems prieinama kokybiška sveikatos apsauga ir švietimas.
Mes sakėme, kad valstybės valdymas turi būti grindžiamas strateginiu planavimu ir decentralizuotas plėtojant savivaldą. Akcentavome, kad valdžios institucijų ir valstybės tarnautojų teisės neatskiriamos nuo atsakomybės. Tvirtinome, kad mokesčių politika turi būti paprasta ir suprantama kiekvienam mokėtojui, o pensijos turi būti didinamos proporcingai didėjant vidutiniam darbo užmokesčiui.
Manau, kad ir šiandien tebėra aktualūs ne tik šie paminėti dalykai, bet ir mūsų nuostatos dėl Prezidento institucijos stiprinimo, tiesioginių merų rinkimų, prisiekusiųjų instituto teismuose. Dar prezidento rinkimuose mes kalbėjome apie kraštiečių tarybas, kurios galėjo būti vieni pirmųjų mūsų tiesioginės demokratijos daigų Lietuvoje. Užuomazga tos siekiamybės, kai valdžia iš tiesų priklauso žmonėms. Manau, kad būtent žmonių valdžios klausimas, apie kurį aš pirmą kartą prabilau iš devintojo partijos Kongreso tribūnos, tampa vis aktualesnis.
Šiandien apie tokią galimybę – valdžią žmonėms, kuri iš tiesų būtų žmonių valdžia – kalba jau ir stipriausių pasaulio valstybių lyderiai.
„Jeigu tu suteiksi žmonėms daugiau galios ir galimybės kontroliuoti savo gyvenimus, jeigu duosi daugiau pasirinkimų, jeigu įduosi jiems į rankas vairą, tada tikrai sukursi stipresnę ir geresnę visuomenę“, - vienoje iš savo kalbų šiemet sakė Jungtinės Karalystės Ministras Pirmininkas Deividas Cameronas.
Ne tik mes, bet ir Anglija jau kalba apie valstybę žmonėms ir žmonių valstybę. Taip kalba šalies, kurioje yra viena seniausių ir labiausiai pasaulyje gerbiama karališkoji šeima, premjeras. Tai sako senoji Anglija, kurioje konservatizmas visada buvo esminė ir viena jos svarbiausių atsparų. Ateina metas, kai mes vienodai imame suvokti visuomenės poreikius bei jos lūkesčius. Ir tai mane džiugina.
Kartu su valstybei būtinomis ekonominėmis ir socialinėmis permainomis, jai būtina ir esminė konstitucinė reforma. Tokią būtinybę diktuoja ne tik realiai neveikiantis referendumo mechanizmas, bet ir daugelis kitų nuostatų.
Valstybei būtina atnaujinta Konstitucija, atitinkanti piliečių valią ir jų lūkesčius. Tačiau Konstitucija turi būti ne vien tik neatitrūkusi nuo gyvenimo - ji privalo būti orientuota į ateitį ir atverti tautai naujas, dar neišnaudotas galimybes. Ji taip pat turi atsižvelgti į naują patirtį ir ginti tai, kam iškyla pavojus.
Tas pavojus tautai kyla ir dėl jos rinktos valdžios neveikimo ar jos veikimo prieš ją rinkusią visuomenę. Mano mėgstamas politikas, Amerikos prezidentas Džonas Kenedis Amerikos piliečiams taip formulavo valstybės gaires: „Mūsų užduotis – neieškoti kaltų dėl praeities, tik numatyti kursą į ateitį“. Tačiau anksčiau ar vėliau, valstybės ateities perspektyvoje turi būtinai atsirasti vietos politikų atsakomybei už nepadarytus ar blogai padarytus darbus.
Nes atsakomybė – nesvarbu, kokia ji būtų – politinė, moralinė, administracinė ar baudžiamoji – visų pirma yra tvarkos ir teisingumo valstybėje pamatas, ant kurio renčiamas socialinis teisingumas.
Šiandien Lietuvoje daugiau pusė milijono interneto vartotojų per dešimt ar penkiolika minučių gali savo pinigus nusiųsti į kitą pasaulio kraštą. Tačiau jau du dešimtmečiai, kai niekaip nesugebama padaryti, kad 15 tūkstančių šalies gydytojų per tas pačias 15 minučių vienas su kitu galėtų internetu pasikeisti duomenimis apie pacientus. Nemokama to padaryti, neįstengiama, nesugebama ar nenorima? Ir tai po to, kai vadinamai elektroninės sveikatos programai skirta ir panaudota keliasdešimt milijonų litų?
Lietuva įkūrė kosmoso agentūrą, tuoj ir savo pagamintą nano palydovą į orbitą paleisime, tačiau visuose šalies didmiesčiuose visuomeniniame transporte nuo tarybų valdžios laikų tebėra išlikę raudoni aparačiukai, kalantys skylutes popieriaus lapelyje, kurį esame susitarę vadinti bilietu.
Lietuvoje dešimtmečius kalbame apie svarbius energetinius, infrastruktūros projektus, tačiau visos iki šiol šalį valdžiusios politinės jėgos toliau kalbų taip ir nepažengė. Net automagistralė „Via Baltica“ kaip prasidėjo Lietuvoje, taip joje ir pasibaigė.
Vienas dujotakis Lietuvą aplenkia iš vieno šono, kitas – iš kito.
Mes sudėjome Europos Sąjungos paramos milijardus į prieplaukas prie Nemuno, iki kurių iki šiol taip ir neatplaukė nė vienas laivas. Sudėjome ir į valdininkų mokymus, po kurių jie tapo dar arogantiškesni ir nebekreipiantys dėmesio į valstybės piliečius.
Ir geležinkelio magistralė „Rail Baltica“ kažkur tarp Kauno ir Kybartų tebėra popieriuose įstrigusi. 1863 metais per Lietuvą jau ėjo geležinkelis Sankt Peterburgas – Vilnius – Varšuva. Bet pabandykite pasiekti tą Varšuvą geležinkeliu iš Vilniaus dabar. Pirma reikės nuvažiuoti į Kauną, paskui – į Šeštokus. Vėliau dar kiek palauksit traukinio iš Suvalkų. Ir visa tai vyksta praėjus 150 metų po to, kai iš Vilniaus jau vedė tiesioginis maršrutas į Varšuvą?
Matyt, mes ne tik geležinkelio bėgius nuo Marcinkonių išardėme. Išardėme gerokai daugiau: sveiką protą ir nuovoką, elementarią logiką ir ūkišką supratimą. Ne tik geležinkelyje – valstybėje išardėme.
Privalome ryžtis visa tai ištaisyti.
Prieš pusantro mėnesio visuomenė išsirinko naują Lietuvos Respublikos Seimą. Tai institucija, nuo kurios priimamų įstatymų daugiau ar mažiau priklausys kiekvieno iš mūsų tolesnis gyvenimas, ekonominės ir politinės laisvės, saugumas ir viešoji tvarka valstybėje, strateginiai projektai. Nuo išrinktų politikų veiksmų ir elgesio, jų nusiteikimo tarnauti tautai, o ne ja naudotis, priklausys tautos moralinio bei dvasinio atgimimo galimybė.
Šių rinkimų rezultatus ir mūsų partijos pasirengimą jiems galima vertinti įvairiais aspektais. Manau, kad tą ir padarysime – nuodugniai, be emocijų išanalizuosime savo veiksmus, įvertinsime kandidatų vienmandatėse rinkimų apygardose darbą ir rezultatus, kitus faktorius, lėmusius partijos ir jos kandidatų pasirodymo rinkimuose rezultatus.
Kad ir kokie jie būtų, kad ir kaip juos vertinsime, reikia nepamiršti keleto svarbių dalykų: partijai nuolat tenka veikti administracinio aparato partijų bei naujų, nuolat kuriamų politinių darinių apsuptyje. Darinių, kurie ir kuriami apsunkinti veikimo laisvę. Tai reikia objektyviai pripažinti ir ieškoti naujų veiklos būdų bei formų, siekiant tokias pastangas neutralizuoti.
Negalima užsimerkti ir prieš nemalonius dalykus, kurie gimsta iš mūsų pačių nesusikalbėjimo, pernelyg menkų pastangų ar pernelyg didelio pasitikėjimo, abejingumo ar asmeninio išskaičiavimo. Škotų rašytojas Robertas Stevensonas kartą yra pasakęs: “Negalima pabėgti nuo silpnybių. Anksčiau ar vėliau privalote jas įveikti arba pražūti. Jeigu norite pradėti, tai kodėl ne čia ir ne dabar“?
Tad ir pradėkime. Tapkime dar stipresne, modernia, ateities tikslus žinančia ir juos įgyvendinti galinčia partija. Kad atlėgtų apie mus blogai galvojančių pyktis. Kad patys padėtume į šoną nepamatuotas ambicijas ir jų pagimdytą nepasitenkinimą.
Šie rinkimai mums suteikė galimybę formuoti valstybės politiką bei įgyvendinti savo siekius. Laukia svarbūs ir neatidėliotini darbai: minimalios algos padidinimas ir darbo jėgos apmokestinimo sumažinimas, konkretūs sprendimai dėl renovacijos valstybės mastu, diskusijos ir tolesni sprendimai dėl naujos atominės elektrinės statybos.
Labai svarbu, kad pagrindinis tik užvakar patvirtintos Vyriausybės programos akcentas – gerovės valstybė. Noriu priminti, kad būtent gerovės valstybės kūrimas yra vienas iš svarbiausių mūsų partijos siekių, apie kurį kalbame ne pirmi metai.
Turime sudaryti tokias sąlygas verslui, kad jis neieškotų lengvatų neapmokestinamose zonose ar net kaimyninėse Baltijos bei Skandinavijos valstybėse, bet galėtų plėstis ir investuoti čia gerokai lengvesnėmis sąlygomis nei iki šiol. Investuojamam pelnui turi būti taikomas nulinis mokesčių tarifas, turi būti pasiektas protingas balansas tarp darbo jėgos ir kapitalo apmokestinimo. Privalome sukurti konkurencingą verslą vis daugiau globalumo įgaunančiame pasaulyje ir užtikrinti socialinį teisingumą visuomenėje.
Tačiau mes, kaip veikli parlamentinė partija, privalome žvelgti gerokai toliau negu keturi Vyriausybės ar Seimo veiklos metai. Privalome įvardyti esminius valstybės ir jos piliečių tikslus ir siekti kryptingai juos įgyvendinti.
Valstybės valdymo kokybė, verslo laisvė, konkurencingos ekonomikos auginimas, nedarbo bei emigracijos sumažinimas, mokesčių reforma, socialinis teisingumas, korupcijos panaikinimas, inovacijos mokslo srityje, efektyvus valstybės išteklių panaudojimas, nauja nacionalinė idėja ir dvasinis atgimimas – štai tos kertinės idėjos, siekiai ir tikslai, kurie veda link pasiturinčios, visiems vienodai teisingos gerovės valstybės.
Pigių pinigų laikas baigėsi ir Europoje, ir Lietuvoje. Jų yra tik tiek ir daugiau nebus. Valstybės skola - apie 50 milijardų litų. Kitais metais skolų grąžinimas bei palūkanos už prisiimtas paskolas valstybei atsieis daugiau kaip 6,5 milijardo litų. Tai yra maždaug trečdalis planuotos naujos elektrinės kainos arba šeši metiniai Vilniaus savivaldybės biudžetai. Tolesnis skolinimasis būtų sudėtingas. Jau vien dėl to, kad, remiantis verslininkų prognozėmis, nesikeičiant emigracijos bei gimstamumo mastams, 2020 metais Lietuvoje gali likti tik 300 tūkstančių dirbančių ir valstybei mokesčius mokančių asmenų.
Vadinasi, turime ieškoti kitų būdų įveikti pinigų stygių. Čia be esminių pokyčių valstybės valdyme nieko nebus. Mes turėsime visiškai pertvarkyti politiką, pertvarkyti vyriausybę, pertvarkyti viešąsias paslaugas. Antra: į Lietuvos politiką privalome sugrąžinti žmoniškumą - nuoširdų ir nesumeluotą. Politika valstybėje ir patys politikai turės pasisekimą tik tada, kai priims tautą tokia, kokia ji yra, o ne bandys ją pakeisti pagal savo supratimą. Jeigu pajėgsime tą žmogiškumą sujungti su naujausiais mokslo ir technikos pažangos laimėjimais, ekonomikos pasiekimais, tapsime laimingesne, stipresne ir geriau gyvenančia visuomene.
Tačiau pirmiausiai mums būtina nauja, visus vienam tikslui vienijanti idėja – dar vieno milijono Lietuva. Buvo nacionalinio atgimimo idėja, suvienijusi tautą Baltijos keliui ir nepriklausomybės atkūrimui. Vėliau Lietuva siekė įstoti į Europos Sąjungą. Stojome į NATO. Tos idėjos įgyvendintos – o dabar kas? Mes sakome, kad Lietuva turi jungtis naujai idėjai – kad mūsų valstybėje gyventų ne pustrečio milijono, bet ne mažiau kaip trys su puse milijono piliečių. Privalome padaryti taip, kad per keliolika metų valstybėje būtų pakankamai dvasinio intelekto bei būtinas dirbančiųjų kiekis, užtikrinantis gerovės valstybės kūrimą.
Privalome ryžtingai vienytis ir dar vienam ateities tikslui ir jo visomis išgalėmis siekti – mūsų kultūrinį bei dvasinį potencialą nukreipti mokslo ir technologijų plėtrai. Šių dviejų dalykų sintezė yra mūsų ateities valstybės gyvavimo garantas.
Kelrode žvaigžde Lietuvai turėtų tapti anglų fiziko, Nobelio premijos laureato, sero Viljamo Brago pasakyti žodžiai: „Moksle ne tiek svarbu gauti naujų faktų, kiek svarbu rasti naujų būdų mąstyti apie juos“.
Galime pasigirti neįkainojamu turtu – mūsų valstybės aukštosiose mokyklose specifinius, su mokslu bei inovacijomis susijusius dalykus studijuoja gerokai daugiau jaunų žmonių, negu kitose Europos valstybėse. Turime daug smalsios ir energingos jaunuomenės, kurios gabumus valstybė privalo išnaudoti.
Šiandien Lietuvoje galima atrasti pasaulinio lygio mokslininkų, kurių gebėjimai ir žinios naudojami biotechnologijoje ir medicinoje. Lietuviški lazeriai taip pat gerai žinomi užsienio šalyse. Daugiau kaip dešimtmetį grupė Lietuvos mokslininkų dirba vandenilio energetikos srityje. Beje, ar žinote, kad ir į Higso bozono paieškas Europos branduolinių tyrimų centre savo dalį įnešė ir Lietuvos mokslininkai.
Tikiu, kad mes galime ir privalome sukurti mokslo ir atradimų Lietuvą. Tokių atradimų, kurie pasaulį vestų jau į dvidešimt antrąjį amžių. Mes jau ne savo parapijos lygmenyje, bet pasaulio mastu privalome pradėti spręsti visai visuomenei reikšmingas problemas ekonomikos, degalų gamybos ir vartojimo technologijų, gamtos išteklių panaudojimo, energetikos, socialinės, medicinos ir aplinkos apsaugos srityse.
Tačiau ir investuodami į mokslą, į gamybą, privalome neužmiršti svarbiausio, vardan ko visa tai darome – konkretaus žmogaus ir jo siekių.
Bet ir tą žmogų aš matau kitokiu. Nuo pat darželio ir mokyklos ugdomą dorą, kūrybingą ir sąžiningą asmenybę. Fiziką, galintį sukurti gerokai galingesnį atominės bombos pakaitalą, tačiau kursiantį „amžinąjį variklį“. Bankininką, tvarkysiantį pasaulio finansus, bet gyvensiantį iš atlyginimo, o ne priedų ir premijų. Žmogų, kuriam ne padėtis ir turtas bus svarbiausia, bet ryšys su kitu žmogumi.
Yra toks gražus buvusio Amerikos prezidento Džono Kenedžio brolio Roberto, taip pat tragiško likimo politiko, pasakymas. Kalbėdamas apie valstybės bendrąjį vidaus produktą, jis sakė, kad tas rodiklis nusako ne pačius svarbiausius dalykus. Leiskite pacituoti dalį tos kalbos.
„BVP neprideda sveikatos mūsų vaikams, kokybės jų mokslui, džiaugsmo jų žaidimams. Jis nelemia poezijos grožio nei santuokų tvirtumo, nei išminties viešoms diskusijoms. Jis nepamatuoja nei mūsų proto, nei drąsos, nei išminties, nei mūsų gebėjimų, nei mūsų gailesčio ar atsidavimo savo šaliai. Jis pamatuoja viską koncentruotai, išskyrus tai, kas padaro gyvenimą vertu gyventi“.
Prisiminkime tai nuolat, galvodami apie valstybę, ją kurdami kasdien, kasdien kurdami savo šeimos gerovę ir apie ją galvodami. Tiesiog į kiekvieną mintį bei savo sprendimą įdėkime gerokai daugiau širdies.